|

Poliarinis Uralas 2002m. (pasakojimas)

Kitą rytą išjudėjom Mažosios Paipudynos upelio slėniu aukštyn. Oras – pasaka: saulėta, nė vėjelio, -24°C. Aplinkui auga nedidukai maumedžiai. Beje, šis slėnis – vienintelė vieta per visą žygį, kur radome medžių. Kažko Linksmasis smarkiai atsilieka. Ogi pasirodo, kad jis išvažiavo… plastikinėmis slidėmis! Saulius apie tai žinojo, bandė atkalbėti, bet nesugebėjo, tai iš solidarumo ir gailesčio artimui savo pats plastikus pasiėmė. Štai jums ir pirmas mūsų žygio anekdotas. Na, Saulių būtų sunku nuskriausti, bet Linksmajam sunkiai sekėsi, tad netrukus prasidėjo išradyba. Pirmas sėkmingas bandymas – patepti padus klijais „Moment”: puikiai veikia kokias dešimt minučių. Antras daug rimtesnis išradimas – plastike peiliu išpjaustyti „eglutę”. Išeina slidžių ir kačių hibridas. Prieš nuokalnę eglutę galima suploti, trinant slidę į slidę. Taip juodu ir keliavo. Punks not dead!

|

Putoranų plokštikalnė 2003m. (dienoraštis)

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis – ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!

|

Kolos pusiasalis, Chibinai 2003m. III s.k. žygio ataskaita

10.15 iškylam virš miško zonos. Visur kietas firnas, šviežio sniego nėra, todėl lengviau judėti be slidžių. Po 10 min atsiduriame ant nedidelio kanjono krašto. Kanjonas kokių 20 m aukščio uolinėmis sienomis. Mes esama ties “kryžkele”, nuo kurios kanjonas šakojasi i keturias puses (2 nuotrauka). Kariniame žemėlapyje tokio objekto neaptinkame, bet atrodo, kad per daug pasukome į vakarus. Pesčiomis nusileidžiame į kanjono dugną ir pasukame pietine šaka. Praeiname apie 1 km, Pakeliui įveikiame apie 10 m aukščio pakopą ir galiausiai tenka kabarotis dar 50 m į viršų mušant 30° sniego šlaite laiptus, nes kajoniukas staiga baigiasi. Išlipę ant plato pamatome už 0,5 km į pietus prasidedanti Aku-Aku lovį. 13.00 mes jau prie Aku-Aku pradžios. Oras puikus, maloniai leidžiames kanjonu į pietus. Visur kietai supustytas sniegas ir nedidelis nuolydis į pietus. Žavimės įspūdingomis sienomis ir maloniu slydimu (3 nuotrauka).

|

Putoranų plokštikalnė 2003 m. pasakojimas

Neįtikėtina, bet pirmieji keliautojai į Putoranus užklydo tik 1905 metais. Čia ir dabar lankomasi retai, ypač žiemą. Nuo 1996 metų juose pabuvojo tik dvi slidininkų grupės. Šią žiemą Putoranų ramybę sudrumstė dar dvi komandos iš Lietuvos. Mūsų grupės nariai – patyrę keliautojai, ne kartą dalyvavę sudėtingiausiuose žiemos žygiuose. Branduolį sudarė Vilniaus universiteto Žygeivių klubo senbuviai Rytis Kubilius (Qubas, grupės vadovas), Laimis Jašinskas, Robertas Kananavičius (Sapnas), Arūnas Ūsaitis, Vytenis Umbrasas, Lina Pilkauskaitė, Mingailė Avulytė-Marcinkėnienė, Algis Kuras, taip pat mūsų seni bičiuliai Artūras Sinius ir Marius Jarutis. Apsilankyti Putoranuose svajojome daugelį metų. Dėl atšiauraus klimato, didelio nuotolio nuo gyvenviečių bei daugybės gamtinių kliūčių šis rajonas yra tinkamas sudėtingiausiems sportiniams žygiams. Tačiau pasirinkimą nulėmė unikali plokštikalnio gamta, kurią visi norėjom pamatyti. Be to, tarp mūsų buvo du patyrę fotografai (jų garbei į grupės inventorių teko įtraukti keliolika kilogramų profesionalios fototechnikos), ruošėmės surinkti kuo daugiau medžiagos apie šią krioklių karalystę žiemą. Kelionei pasirinkom balandžio mėnesį, nes tokiu metu jau būna atslūgę didieji šalčiai.

| |

Ukmergė

Ukmergės rajonas yra Lietuvos viduryje. Vakaruose ir šiaurės vakaruose rajono kraštovaizdį sudaro lygumos, rytiniame pakraštyje prasideda Aukštaičių aukštuma – kalneliai ir kloniai. Rajoną kerta Šventoji, amžių bėgyje abipus krantu suformavusi aukštas terasas su įspudingais vaizdais į jos slėnį. Ukmergė, ypač jos senoji dalis, taip pat kūrėsi ant Šventosios ir Vilkmergėlės suformuotu šlaitu ir kalneliu. Apie 29 nuošimčiai rajono teritorijos apaugę miškais (40,4 tūkst. ha). Rajone auga įvairūs miškai, tačiau didžiąją dalį (61 %) sudaro lapuočiai: beržynai-34 %, drebulynai- 8 %, uosynai, baltalksnynai ir juodalksnynai po 5 % ir uosynai-4 %. Eglynų yra 21, o pušynų 18 nuošimčių. Valstybinės reikšmės miškai užima 20,7 ha. Privatūs – 2,2 Likę 17,5 ha yra privatizuojami miškai. Valstybinės reikšmės ir privatizuojamus miškus prižiūri Ukmergės miškų urėdija (Vilniaus g. 140, tel. 52455, 59090, 8-290-40558). Ukmergės rajono miškuose gyvena 93 briedžiai, 467 taurieji elniai, 684 šernai, 847 stirnos, 1138 pilkieji ir 229 baltieji kiškiai. Grobio ieško 6 vilkai, 423 lapės ir viena lūšis. Yra 144 bebravietės. Žvėris medžioja į 10 medžiotojų klubą susibūrę medžioklės mėgėjai. Komercinės medžioklės organizuoja miškų urėdija.

| |

Utena

Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Šiuo metu tai apskrities centras, kuriame yra 33890 gyventojų. Utenos atsiradimas siejamas su Narkūnų piliakalniais, Karaliaus Mindaugo laiške Kryžiuočių ordinui paminėtais 1261 metais. Legendos byloja, jog čia kunigaikštis Utenis pastatė medinę pilį, todėl gyventojai jo vardu pavadino ne tik miestą, bet ir aikštę, stadioną, laikraštį, futbolo komandą. Šiandien Utena tituluojama Rytų Aukštaitijos sostine, turinčia aukso spalva spindintį herbą-pasagą-laimės simbolį. Šalyje ir už jos ribų Uteną garsina graži gamta, geros sąlygos turizmui vystyti, turtingas kultūrinis paveldas, senos liaudies menų ir amatų tradicijos, AB “Utenos trikotažas”, AB “Utenos alus” ir kitų įmonių produkcija. Utena susigiminiavusi su Preili (Latvija), Chelm (Lenkija), Trebon (Čekija), Litkoping (Švedija) ir Pontinia (Italija) miestais bei dalyvauja Euroregiono “Ežerų kraštas”, apimančio Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonus, veikloje.

| |

Trakai

Miestas ir aplink jį esančios apylinkės, kaip valstybės centras, pradėjo formuotis 13 a. Kaip teigia metraščiai, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas po geros medžioklės aptiko gražių vietų netoli nuo tuometinės sostinės Kernavės ir nutarė čia pastatyti pilį. Taip atsirado nauja sosto pilis – Senieji Trakai, tuo metu vadinti Trakais. Pirmą kartą Trakai vokiečių metraščiuose paminėti 1337 m., tai ir laikoma oficialia miesto įkūrimo data. Kai kunigaikštis Gediminas galutinai įsikūrė Vilniuje, Senieji Trakai atiteko jo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui. Čia 1350 m. gimė ir žymiausias Lietuvos valdovų – Vytautas Didysis. Kunigaikščio Kęstučio laikais intensyviai buvo statomos Naujųjų Trakų pilys: viena – Galvės ir Lukos ežerų sąsmaukoje, kita – Galvės ežero saloje. Apie pilį išaugo gyvenvietė. Trakų prieigas saugojo Senųjų Trakų, Strėvos, Bražuolės, Daniliškių ir kiti piliakalniai. Vytautui tapus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vasaliniu valdovu, Trakai tapo politiniu ir administraciniu centru.

| |

Švenčionys

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo jo dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. Iš 1514 m. bažnyčios turtą patvirtinančio dokumento aiškėja, kad Švenčionyse pirmąją bažnyčią pastatė Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas tarp 1392- 1414m. 1636 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri kelis kartus buvo perstatyta. 1898 m. pastatyta mūrinė bažnyčia, kurioje didysis – centrinis altorius įrengtas iš Švenčionių kilusio Rusijos generolo K. Čechovičiaus lėšomis. 1486 m. istoriniuose šaltiniuose Švenčionys vadinami miesteliu, dar po aštuonerių metų minimas Švenčionių valsčius. 1565 m. Švenčionys buvo vieno iš trijų Ašmenos apskrities žemės teismų centru. 1800m. sausio 31 d. Senato įsakymu Švenčionims buvo suteiktos savivaldos teisės ir įkurta miesto rotušė. Iki unijinės Lietuvos gyvavimo pabaigos regionas buvo vadinamas Užnerio sritimi, kurios centras – Švenčionys. XVIII a. pabaigoje čia veikė pašto stotis, parapijos mokykla, kurioje 1828 m. buvo 28 mokiniai. Švenčionių miestelis priklausė admirolui Čičiagovui. 1837m. Švenčionys buvo išpirkti iš admirolo Čičiagovo priklausomybės ir pradėti tvarkyti pagal miesto nuostatus. Tais metais Švenčionyse buvo 223 gyvenamieji namai, bažnyčia, cerkvė, 2 sinagogos, 30 parduotuvių, 34 smuklės. Šie duomenys rodo, jog Švenčionys etnografinėje Rytų Lietuvoje gana sparčiai augo kaip svarbus administracinis, ūkinis, kultūrinis centras.

| |

Širvintos

Pirmą kartą miestas paminėtas 1475 metais, kai buvo pastatyta Širvintų bažnyčia. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1855 – 1860 m.,vadinamuoju istorizmo laikotarpiu, kai architektūroje savaip interpretuoti įvairūs stiliai. Širvintų bažnyčios išorėje bene ryškiausios renesanso interpretacijos, yra ir baroko bruožų. Viduje – XIX a.paveikslai. Bažnyčia įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Legenda pasakoja, kad Širvintų miesto vardas yra kilęs nuo Širvintos upės. Žiloje senovėje per miškų tankmę prie upės kelią pramynė briedžiai, širviais vadinami. Todėl ir upė buvo pavadinta Širvinta. Nuo jos kilo ir miesto vardas. Širvintų miesto herbe – šakotais ragais pasipuošusi briedžio galva, o kalavijas simbolizuoja kovas su priešais. Vilniaus – Ukmergės kelią pertvarkius į pašto traktą, 1879 m.Širvintose buvo įsteigta pašto stotis. Nors ir įsikūręs prie judraus prekybos kelio, miestas ilgai neaugo.

| |

Elektrėnai

Senųjų Anykštos, Puikino, Jagudžio ir kelių mažesnių ežerų pakrantėse žmonės apsigyveno jau akmens amžiuje. Nuo XIV amžiaus apylinkės priklausė Trakų kunigaikštystei, o nuo 1413 m. – Trakų vaivadijai. Pro čia į Vilnių bei Trakus ėjo senieji keliai, kuriais dažnai traukdavo Vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m. už keliolikos kilometrų nuo dabartinių Elektrėnų, prie Strėvos, įvyko didžiulis mūšis, kuriame galvas padėjo keli tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir vienas iš Gedimino sūnų – Narimantas. Senąją lietuvių religiją primena vietovardžiai. Žinomiausias iš jų – Perkūnkiemis (Perkūnakiemis). Kaimas, kurio žemėse šiandien stovi elektrinė, iki XX amžiaus buvo žinomas kaip bajorkaimis. Prie Anykštos ežero gyveno ir Vytauto laikais į Lietuvą atgabentų totorių palikuonys. Naujas senųjų Elektrėnų apylinkių istorijos puslapis buvo atverstas 1918 m. vasario 16 d., atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Gruodžio 6 d. įkurtas Kietaviškių valsčius, į kurį įėjo ir dabartinės Elektrėnų apylinkės. Apylinkėse vyko Nepriklausomybės kovos. Aršiausiai buvo kaunamasi su lenkais vadinamajame Žiežmarių fronte. Šiose kovose pasižymėjo S.Raštikis, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės vadu. 1919 m. balandžio 27 d. jo batalionas buvo apsistojęs Abromiškių ir Sabališkių kaimų apylinkėse.