Šv. Valentino dienos tradicijos
| |

Šv. Valentino dienos tradicijos

Vasario – 14-oji su Valentinu buvo susieta pirmaisiais mūsų eros amžiais. Nuo tada ir atsirado graži tradicija išreikšti savo jausmus atviruku su širdelėmis, balandžiukais ar amūriukais. Šią dieną žmonės visame pasaulyje savo mylimiesiems siunčia ne tik romantiškus atvirukus, bet ir dovanėles. Ant atviruko siuntėjo vardo dažniausiai nebūna, nes jie skirti slaptai meilei. Paprastai atvirukuose vyrauja rožinė spalva, piešiamos širdys, rožės, amūriukai ir pan. Į atvirukus rašomos eilės. Sentencijos, aforizmai ir žodžiai; “Būki mano Valentinu (-a)”. Iš kur atsirado šis paprotys? Pavadinta ši diena krikščionių šventojo vardu. Šventojo statusą krikščionių Bažnyčia mirusiajam suteikė už ypatingus nusiuntė mylimajai laiškelį, kuriame užrašė: “Nuo tavo Valentino”. Gerokai prieš šventojo Valentino laikus meilę, santuoką ir vaisingumą romėnai pagarbindavo pavasario šventėmis. Viena tokia šventė, vadinama Luperkalijomis, buvo rengiama vasario 15 dieną. Šios vaisingumo šventės metu aplink miestą lakstydavo nevedę apsinuoginę vaikinai, jaunamartes čaižydami gyvulio odos diržais. Moterys nevengė kirčių, kadangi tikėjo, jog taip lengviau susilauks vaikų. Luperkalijų išvakarėse vykdavo Junonos šventė. Junona romėnų mitologijoje buvo laikoma ne tik vyriausiąja deive, bet ir gimdymo bei santuokos globėja. Tą dieną jauni vyrai iš dėžutės traukdavo merginų vardus, su išrinktąja visą šventę šokdavo.

Kristaus apsireiškimas (Trys karaliai)
| |

Kristaus apsireiškimas (Trys karaliai)

Į Betliejų atkeliavo trys išminčiai iš Rytų. Keistuoliai svetimšaliai atpažino Betliejaus Kūdikyje Pasaulio Karalių. Bažnyčia šį įvykį švenčia Kalėdų laikotarpiu. Tai graži ir labai paslaptinga šventė. Pilna kažkokios nesuvokiamos, neaprėpiamos prasmės. Žinoma, mes suprantame, kad Bažnyčia tikrai čia neakcentuoja taip giliai žmonių pasąmonėje įsišaknijusio karnavalo (persirengimo karaliais, vaikštynių, lankymosi vienų pas kitus, dovanų teikimo vienas kitam) ir kitų linksmybių. Gal jos ir dera su Kalėdų džiaugsmu, bet nemanau, kad bažnyčioje šiuo laikotarpiu trūktų šurmulio. Kristaus Apsireiškimas (Epifanija) yra tikėjimo įvykis. Ką dar jis gali pridėti prie Kalėdų slėpinio, Dievo Įsikūnijimo, kuris mus su kaupu užtvindė ir pradžiugino savo nesuvokiamu ir mūsų sąmonę gniuždančiu Dievo Meilės Proveržiu?.. Atrodytų, Jis gimė, apsigyveno tarp mūsų, ir ko mums dar trūksta… Bet Bažnyčia sako – ne, Kalėdų slėpinys dar tebesitęsia, nesustoja ties Gimimu. Epifanija pabrėžia Kristaus atskleidimą visiems žmonėms, visam pasauliui. Tie trys Rytų išminčiai (liaudis juos titulavo karaliais) atstovauja Evangelijos pasakojime visą pasaulį. Šventės moralas toks – šis nuostabus, nesuvokiamas Dievo Įsikūnijimo, Jo susitikimo ir apsigyvenimo tarp žmonių planas yra skirtas ne tik žydams – išrinktajai Dievo tautai, bet ir pagonims – tam kitam, tiesiog visam ir visokiam pasauliui.

Trys karaliai: širdies šventė
| |

Trys karaliai: širdies šventė

Tiesą sakant, mes visai neturėtume tų žmonių prie Jėzaus lopšio tituluoti „karaliais”. Evangelija aiškiai sako: išminčiai, magai, burtininkai iš Rytų šalies. Niekas nežino jų kilmės. Niekas nežino jų tikrų vardų. Niekas nežino netgi jų skaičiaus. Skaičius „trys” nusistovėjo mūsų Bažnyčios tradicijoje dėl trijų dovanų, kurias jie atnešė kūdikėliui Jėzui – aukso, smilkalų ir miros. Bet kai kuriose Rytų bažnyčiose, sako, būta ir dviejų, ir keturių, ir net devynių karalių. Daug tiksliau, daug saugiau būtų šią šventę vadinti jos graikišku vardu – Epifanija. Dievo apsireiškimas. Pasverta, nušlifuota teologine kalba kalbėti apie įsikūnijusio Dievo pasirodymą visoms tautoms ir kultūroms, apie tai, kad visi, net tolimieji ir svetimieji, suklumpa prie Jėzaus kojų ir atiduoda jam deramą garbę ir šlovę. Keista, bet mums niekaip neišeina atsikratyti to tradicinio Kalėdų paveikslo su trimis karaliais ir juos vedusia stebuklinga žvaigžde. Mes šiandien vis tiek galvojame apie karalius. Apie asmenis, o ne apie idėjas. Net jeigu kyla įtarimas, jog evangelistas Matas ne istorinius faktus aprašinėja, ne reportažą iš Betliejaus pateikia, o kuria simbolinį ar alegorinį paveikslą. Jokie naršymai po knygas, po Šv. Rašto žodynus ir enciklopedijas neišmuš man iš galvos įsitikinimo, kad Jėzaus prakartėlėje stovėjo būtent karaliai. Būtent trys. Su karūnomis, šermuonėlių mantijomis ir su visu karaliams deramu orumu.

Trijų Karalių šventė
| |

Trijų Karalių šventė

Švenčiama sausio 6-ąją. Tai paskutinioji kalėdinio laikotarpio (Saulėgrįžos) šventė. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų Trijų Karalių dieną bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų Karalių vardų raides: +K+M+B. Tikima, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių. Nuo seno tą dieną vaikščiodavo persirengėliai (gandrai, arkliai, žydai, meškos ir kt.). Balys Buračas knygoje „Lietuvių kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 161) nurodo, kad „Žemaičiuose tokie „karaliai“ pasipuošia iškilmingais drabužiais, pamėgdžiodami senovės karius ar kunigaikščius, kartais net „aukso“ karūnas užsideda. Šarvai irgi karališkai atrodo. Na, o jau „angelas“, „karalių“ palydovas, tai tikrai puikiai atrodo, lyg, rodos, būtų iš dangaus atskridęs. Vaikučiams tokia gražuma padaro neišdildomą įspūdį“. Trijų Karalių šventės pavadinimas pas mus Lietuvoje prigijo neseniai, taip pat neseniai ir minėtų persirengėlių būrį papildė Trijų Karalių personažai, kuriais dažniausiai mėgsta persirengti vaikai. Jie lanko sodybas, gieda, palinki namų šeimininkams sėkmės, o už tai yra pavaišinami ir apdovanojami. Jau minėtoje „Lietuvių kaimo papročių“ knygoje (p. 164) Balys Buračas pažymi, kad „Kalėdos-Trys Karaliai – toks dviejų savaičių linksmalaikis, kiek tik jaunos širdys valioja“. Tarpušvenčiu – nuo Kalėdų iki Trijų Karalių – nuo seno mūsų krašte daug visokių draudimų.

Vėlinės
| |

Vėlinės

Tarsi smagi niekad nesibaigianti gaida liejasi mums iš gilios nežinomybės ištrūkusiems šio buvimo po Saule akimirkos. Niekuo nesistebintys ir netikintys eilinio amžiaus pabaigos vaikai nežinome iš kur ir kam atėjome, kur ir kodėl einame. Taip ir gyvename ramiame sielos patamsių snauduly. Ir gyventumėm amžinai, jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų – mirtis – pažadinanti visus – tikinčius ir netikinčius, galingus ir vargšus. Visus sulyginanti, visus alei vieną suvalanti. Kai kelio gale suspindusi šviesa šaukia išeinantį – mes – dar trumpam liekame šiapus… Kadais jauni ir seni mūsų proseneliai buvo visuotinai įsitikinę, kad mirusieji toli nesitraukia, o įsikūnija į gyvulius, augalus, vabzdžius. Tokio tikėjimo šviesoje visa gyvoji gamta buvo šventa ir neliečiama. Vėliau, mirusiųjų būties vietą nukėlus toliau – už šio pasaulio ribų, gamta neteko šventumo ir tapo nevaržomos žmogaus veiklos arena. Bet gi visais laikais buvo įsivaizduojama jog, kad ir kur bebūtų mirusieji visuomet palaiko ryšius su gyvaisiais – lanko mus, padeda mums ar net baudžia.

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai
| |

Vėlinės. Mirusiųjų gerbimo papročiai

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: “Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius.” Margionyse pasakojama “Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.” A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”
| |

Aleksandras Žarskus “Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės”

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas… Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas… Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis, kuriam paklūsta visa, kas žemėje gyva. Būtent gyvenimo dėsnis, nes būtis mirtimi nepasibaigia – baigiasi tik žemiškas jos tarpsnis. Žmogus ne laidojamas, o tik palydimas. Ar ne teisingiau, artėjant Ilgių šventėms, mąstyt ne tik apie mirtį, bet ir apie naują gyvenimą? Koks mūsų gyvenimo tikslas? Kaip turime gyventi, kad gyvenimas iš tiesų būtų vertas žmogaus vardo? Į šiuos klausimus atsakoma įvairiai. Galbūt gyvenimas yra mokykla, kurioje mes visi mokomės… Mokomės teisingai atsakyti į mums pateiktus klausimus… Jeigu taip, tai ar netiktų uždegti žvakę ne tik mirusiųjų atminimui, bet – simboliškai – ir sau… Tirpstantis vaškas simbolizuoja kūną, o liepsna – dvasią. Žmonėms reikėtų paklausti savęs: „Ar mano gyvenimo žvakė dega šviesia ir lygia šviesa? Ar mano dvasia kyla aukštyn, ar nesiblaško į šalis? Ar moku atskirti, kas pragaišta, nuo to, kas amžina? Ar moku mirti praeinantiems dalykams, kad įgyčiau nepraeinančių, amžinųjų vertybių? Ar šviečia mano gyvenimo šviesa kitiems žmonėms?

Vėlinės – dvasios šventė
| |

Vėlinės – dvasios šventė

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos pagrindas. Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos: šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.

Kaip atsirado šv. Valentino diena?
| |

Kaip atsirado šv. Valentino diena?

Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų. Viena jų sako, kad Valentino diena pradėta švęsti Romos imperijos laikais. Senovės Romoje vasario 14 d. buvo šventė, skirta deivės Junonos – romėnų dievų ir deivių karalienės bei vedybų globėjos – garbei. Kitą dieną, vasario 15-ąją, prasidėdavo Luperkalijos atlaidai. Kiti tyrinėtojai sako, kad tai tikriausiai siejasi su graikų-romėnų pavasario švente, linksmo jų dievo Pano garbei. Jų išvakarėse romėnų mergaičių vardai būdavo gražiai užrašomi ant popieriaus juostų ir sudedami į ąsočius. Tada jaunuoliai (kurie pagal griežtus romėnų papročius turėdavo laikytis nuo merginų atskirai) galėdavo traukti jų vardus iš ąsočio ir taip išsirinkti šventės draugę. Kartais toks šventinis poravimasis virsdavo į ilgą draugystę, o po kiek laiko įsimylėjėliai ir susituokdavo. 496 m. Romos popiežius uždraudė panašias šventes ir vertė jas krikščioniškomis. Kadangi artimiausioji diena buvo šv.Valentino, tai pagal tradiciją ši diena ir tapo nauja įsimylėjusiųjų diena. Antra legenda pasakoja, kad Valentinas buvo Romos kunigas ir gydytojas. Gyveno jis III m.e.m., valdant imperatoriui Klaudijui II. Gotas už nepaklusnumą jo įstatymams, nuteisė jį mirti. Kaip pasakojama, kalėjime Valentinas buvo paslaugus. O prancūziškas žodis “galantin” reiškia meilus, atidus.