| |

Kalėdų papročiai: krikščionybė ar pagonybė?

Kaip ir prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das ži­niask­lai­do­je vėl lyg iš gau­sy­bės ra­go pa­si­pils ka­lė­di­nių pa­pro­čių ap­ra­šy­mai. Daž­niau­siai vi­so­kiau­sio plau­ko „eks­per­tai”, pra­de­dant ko­kio nors ra­ga­nų klu­bo pre­zi­den­te ir bai­giant pra­ži­lu­siais et­no­lo­gais, rim­tu vei­du po­strin­gaus apie šių pa­pro­čių ma­gi­nę ga­lią, iš se­no­vės mus pa­sie­ku­sias tau­ti­nes ir net krikš­čio­niš­kas jų šak­nis. Ta­čiau ne­re­tai nė ne­su­si­mąs­to­me, kad ne­kri­tiš­kai link­čio­da­mi gal­vo­mis to­kiems iš­ve­džio­ji­mams tik ska­ti­na­me ta­ria­mą­jį dva­sin­gu­mą. Ko­kia pras­mė sly­pi daž­nai me­cha­niš­kai ir ne­są­mo­nin­gai prak­ti­kuo­ja­muo­se mū­sų Ka­lė­dų pa­pro­čiuo­se? Ku­riuos iš jų de­rė­tų sau­go­ti ir puo­se­lė­ti kaip sa­vi­tą tra­di­ci­ją, ga­lin­čią at­si­spir­ti Christ­mas ne­onui, o ku­riuos ver­tė­tų lai­ky­ti at­gy­ve­no­mis bei prie­ta­rais? Pir­miau­sia vi­sa­da gir­di­me, kad šie pa­pro­čiai, kaip ir pa­ti Ka­lė­dų šven­tė, ta­ria­mai at­spin­di lie­tu­viš­ką pa­sau­lė­jau­tą. Jos es­mė esan­ti žmo­gaus san­ty­kis su gam­ta ir jos ga­lio­mis, cik­li­nis vi­sa­tos su­pra­ti­mas. Ka­lė­dos (sau­lė­grąža) yra švie­sos per­ga­lės prieš tam­są sim­bo­lis, o ši ko­va ta­ry­tum pa­sie­kia sa­vo vir­šū­nę Ka­lė­dų nak­tį, to­dėl šio­ji va­di­na­ma „ste­buk­lin­ga”, „šven­ta”, „pa­slap­tin­ga”.

| |

Šventieji Kūčių valgiai

Kūčios – išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės – Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas. Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to, manyta, tiek patiekalų skaičius yra ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu.

| |

Adventas

Advento dvasia – Dievo viešpatavimo išsipildymo ir jo atėjimo į kiekvieną tautą laukimas. Advento sąvoka yra pamatinė visoje Biblijoje. Melsdamiesi mes ne tik stipriname kokias nors dvasines nuostatas, bet ir patvirtiname savo įsitikinimus, kurie lemia mūsų pasirinkimus; mes rūpinamės tik tais dalykais, kuriais esame įsitikinę. Mums stinga ne drąsos ar valios, bet veikiau gilaus įsitikinimo, valdančio mūsų drąsą. Iš tikrųjų, netgi tingiausi žmonės, ko nors trokšdami, parodo turį nepaprastus drąsos ir netgi didvyriškumo išteklius. Mūsų amžius stulbina gilių įsitikinimų stoka. Geros valios pakanka, bet kadangi ji neturi tvirtų pagrindų, toliau nesirenkama. Pastebime perdėtą jausmingumą, dėl kurio pasiduodama kiekvienai įtakai ir abejojama, kai reikia tvirto nusistatymo. Šis jausmingumas būdingas jaunystei, bet jei jis tęsiasi, tai rodo nebrandumą. Privalome suvokti, kad gebėjimas rinktis nėra menkas dalykas ir jam turime atsiduoti rimtai. Kalbėti apie adventą pradedame nuo įsitikinimo egzistuojančia tikrove, po to vedančia mus į tikėjimo valdas; nes tikėjimas yra tikėjimas Dievo žodžiu, ir Dievo žodis savo esme yra pažadas. Kristus pažadėjo mums išganymą, kurį jis atnešė pasauliui. Ar mes tikrai tikime tuo, ką jis mums sakė? Žodis adventas (Adventus), reiškiąs “atėjimą”, yra graikiško žodžio parousia vertimas į lotynų kalbą. Kalbant apie adventą, numanoma, kad kažkas ateina ar ateis. Liturginis advento laikas yra dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link laukimas.

| |

Susikaupimo metui artėjant…

Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines”. Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai. Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus. Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai.

Velykinių margučių dažymas
| |

Velykinių margučių dažymas

Nesvarbu kiek jums metų Velykos su savo smagia tradicija dažyti kiaušinius visuomet gražina į vaikystę. Tai puiki proga susiburti visai šeimai ir pasitelkus kūrybingumą ir keletą pagalbinių priemonių smagiai praleisti laiką. Kad nepritrūktumėte idėjų štai keletas įdomių Velykinių kiaušinių dažymo ir dekoravimo technikų. Pirmiausia kiaušinių dažymui jums reikės kiaušinių (savaime suprantama). Galite naudoti kietai išvirtus kiaušinius arba išpūstus kiaušinių lukštus. Išpūsti kiaušiniai gan trapūs, tad mažiems vaikams gali netyčia susitraiškyti. Tiesa, tokius kiaušinius galėsite pakabinti ant virvutės ir padaryti velykines dekoracijas. Taip pat iš anksto galite įsigyti specialių kiaušinių indelių arba pasidaryti jų iš tualetinio popieriaus ar popierinių rankšluosčių kartoninės tūtelės, tiesiog sukarpykite ją 5 cm žiedeliais. Atsargiai suguldykite kiaušinius ant puodo dugno. Nedėkite jų vieno ant kito, verčiau išvirkite keletą partijų jei reikia daugiau kiaušinių. Pripilkite šalto vandens kad apsemtų kiaušinius ir dar per porą pirštų virš jų. Iš fizikos pamokų žinote, kad kaitinamos medžiagos plečiasi. Tikriausiai kiaušinio lukštas plečiasi lėčiau nei jo vidus, todėl verdami kiaušiniai neretai suskyla. Kadangi dažymui reikia sveikų kiaušinių teks virti taip, kad jie nesutrūktų. Svarbiausia, kad kiaušinis neįkaistų per greitai, todėl ir užpilame juos šaltu vandeniu. Dar viena gudrybė yra įdėti šaukštelį druskos.

Šventųjų Velykų valgiai
| |

Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

| |

Meilė stipresnė už mirtį

Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės – vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui, bet kiekvienam žmogui skirtas dalykas. Pirmieji krikščionys vienas kitą vadindavo šventaisiais, o krikščionių mirtį – užmigimu. Mirtis niūri ir bauginanti yra ciniškai, egoistiškai ir niekšiškai gyvenusiems, o šventiesiems – būsenos pakeitimas. Sumaterialėjusių žmonių santykis su mirtimi yra dvejopas: vieni bando susikurtą gerovę pasiimti į amžinybę, kiti visiškai vengia minčių apie mirtį. Vakarų šalyse neretai žmonės, atidavę į prieglaudą nusenusius artimuosius, su prieglaudos administracija sudaro sutartį, kad, globojamajam mirus, jį palaidos ir žinią apie mirtį duos tik po kurio laiko. Taip norima išvengti streso ir minčių apie žmogaus pabaigą Žemėje. Turtingi žmonės iš anksto pasistato paminklą ar užsisako brangų karstą, kuriame įrengta ventiliacija, šviesa, groja muzika, įdedama kvepalų.

Artėja vėlinės. Kapų puošyba
| |

Artėja vėlinės. Kapų puošyba

1 Comment

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, o 2-oji – Vėlinės arba Mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai per Vėlines kapai papuošiami (sutvarkomi gerokai anksčiau) gėlėmis ir uždegamos žvakutės. Sakoma, jog gėlėmis mirusieji pagerbiami, prisimenami, o žvakių liepsna nutiesia kelią anapilin ir bent akimirkai sujungia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Užmarštis baisiau už mirtį – uždekite žvakutę bent ant vieno nelankomo svetimo kapo. Per Vėlines kapai puošiami gyvomis skintomis gėlėmis arba augalų kompozicijomis. Kitaip negu įprasta manyti, gedulingų gėlių nėra. Chrizantemomis dažniausiai puošiama todėl, kad gyvų gėlių asortimentas lapkritį labai jau menkas. Iš tikrųjų Vėlinių puokštelėms tinka visos gėlės, kurias tik įmanoma gauti, o ypač tos, kurias mėgo mirusysis. Svarbiausiai neperkrauti kompozicijos daug skirtingų rūšių gėlių, ryškiomis spalvomis ir kaspinais. Tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, žalia, tamsiai raudona, geltona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja ne gedulą, o gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai – amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai. Kaspinų galai nukerpami tiesiai. Porinis žvakučių skaičius neprivalomas. Per Vėlines dažnai lyja, pučia stiprus vėjas, todėl geriausiai pirkti uždaras žvakides. Atkreipkite dėmesį, kad plastikinės kartais užsidega. Vėlinių puokštėse nedera nenatūralios spalvos, egzotiniai augalai.

Vėlių metas
| |

Vėlių metas

Katalikams lapkričio antroji yra visų mirusiųjų pagerbimo, maldos už juos diena. Malda už visus mirusiuosius minima jau 4 a. Bažnyčios tėvų raštuose. O atskira mirusiųjų paminėjimo diena pirmą kartą paminima 7 a. Izidoriui iš Sevilijos priskiriamoje “Regula Monachorum” , t.y. vienuolyno įstatuose. Ta diena buvo minima apie Sekmines. Dar po dviejų amžių tokia diena minima jau daugelyje vienuolynų, tačiau minimos skirtingos datos. 10 a. pabaigoje benediktinų centre, Cluny vienuolyne Prancūzijoje, visi mirusieji pradėti minėti lapkričio 2 d. Etnografas Juozas Kudirka spėja, kad Lietuvoje visų mirusiųjų pagerbimo diena turėtų būti žinoma nuo pat krikščionybės įvedimo, nes 1400 m. Vytautas pakvietė benediktinus į Lietuvą įkurdamas juos Senuosiuose Trakuose. 16 a. kronikininkai Motiejus Strijkovskis ir Jonas Lasickis lapkričio 2 d. įvardija kaip visų mirusiųjų paminėjimo dieną. Tačiau Jonas Lasickis, pasirėmęs Jono Loskovijumi ją tapatino su senąja Galutine derliaus sudorojimo švente. Bet žemdirbių visuomenė negalėjo turėti atskiros, vien mirusiesiems skirtos, šventės, nes jiems skirtas apeigas rasime daugelyje kitų švenčių. Pvz., 1611 m. jėzuitų ordino kronikoje rašoma: “Tuo tarpu kiti vyrai ir moterys nešdavo bedieviškas aukas mirusių senolių ir draugų vėlėms, ir kiekvienais metais gana dažnai, o ypač didžiąsias Velykų, Kalėdų ir Visų šventųjų iškilmes, joms paruošdavo puotas”.

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų
| |

Vėlinių tradicijos – nuo neatmenamų laikų

Mirusiųjų pasaulis nuo seniausių laikų žmonėms buvo tarsi neįmenama mįslė. Buvo tikima, kad mirusįjį galima atgaivinti, todėl jį laidojo prie židinio, o susirinkusi gimininė bendruomenė jį valgydindavo, girdydavo. Tačiau bėgant laikui, žmonių tikėjimai keitėsi. Ilgą žmonijos laikotarpį imta tikėti, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri gyvena toliau, bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Žmogus manė, kad mirusiojo vėlė gyviesiems yra pavojinga, todėl atsirado papročių, magiškų veiksmų, apeigų. Vėlines minėdavo ir mūsų protėviai, būdami dar pagonys. Iš išlikusių rašytinių šaltinių žinome, kad lietuviai spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje švęsdavę didelę šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji. Kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Vėliau Vėlinės pradėtos švęsti namie. Išėjusiesiems iš šio pasaulio kūrendavo pirtį, o po pirties vėles kviesdavosi į vaišes. Ant stalo pridėdavo įvairiausių valgių ir gėrimų. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktus valgius, gėrimų taureles. Dažnai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių, švenčia jas kartu, dažniausiai vienu metu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją.