Šventės

Vasario 19 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko seminaras „Užgavėnės, kaip jas švęsti zanavykams“, kurio metu etnologė Gražina Kadžytė papasakojo apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką. Pakonsultavo, kaip patiems pasigaminti kaukes. Aktyviai dalyvavo Šakių rajono mokytojai, moksleiviai, kultūros darbuotojai, folkloro ansamblių dalyviai. Veikė 65 medinių kaukių paroda, kurias pagamino žymūs krašto tautodailininkai: Alfonsas Zokas, Gediminas Jėčys, Valdas Paukštys, originalias ir įdomias kaukes pristatė liaudies meistras Albinas Bilinskas. Įvairių tipų, įdomių kaukių ekspozicijoje buvo galima pamatyti Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleivių, vadovaujamų mokytojo Romano Laurinaičio, ir Plokščių vidurinės mokyklos moksleivių kūrybinių darbų. Pasak Zanavykų krašto muziejaus darbuotojos Rimos Vasaitienės, šis seminaras muziejuje lyg ir tradicinis, jis turi edukacinį tikslą. Esant sunkioms socialinėms sąlygoms, neretai vaikai, šiek tiek pasidažę skruostus ar nosį, su ištiestom rankom prašo maisto produktų, pinigų. Todėl renginio tikslas - kad dirbantys su vaikais žmonės jiems išaiškintų, kaip turi atrodyti persirengėlis personažas, kokį vaidmenį jis turi suvaidinti.

Užgavėnių pasilinksminimuose užmirštamos įprastos elgesio normos. Išjuokiami nesusituokę: kabinamos jiems silkių galvos, pelenų maišeliai. Apie netekėjusias merginas sakydavo: „Palikusi ražienoms grėbstyti“ arba „Bergždininkė“. Būdavo net „vagiliaujama“. Vakare nusiimamos kaukės ir visi susirenka šokti, dainuoti. Pas tą kaimyną sunešami visi pavogti daiktai. Juos tekdavo šeimininkams „išsipirkti“ – lyg fantų išpirkimas. Pusiaunakty visos linksmybės baigiasi. Čigonai dažniausiai būdavo be kaukių, juodi, ūsuoti, apsirengę margais drabužiais, su bizūnais. Jie šoka, glėbesčiuojasi su visais, maino vedamą arklį, kuris gali net ant stalo užšokti. Čigonės spėja ateitį, užkeikia, meta kortas. Viena kita nešiojasi „vaiką“ ir visų prašo dovanų mažutėliui. Įžūliems vaikams vis pakišdavo po nosim čiulptuku apmautą pieno buteliuką. Nešiojasi negyvą vištą ar varną – siūlo viščiukams perinti. Kiemų šeimininkai per vaidinimus saugodavo, kad josios nieko nepavogtų. Pastebėję laistydavo vandeniu. Kiekvienas žydas rankose turėdavo po skambalą ar barškalą. Šių personažų eisenoje būdavę keliolika. Vienas vyresnis vadovauja: puola bučiuoti šeimininkei ranką ir įduria su adata ar vinuke. Rodo savo pasą, prisistato: „Mes iš Nugnybto žemės, mūsų vardas – kaip žardas, o pavardė – kaip daržinė“. Pasakoja melus apie savo keliones, siūlo visokių niekų pirkti. Besiderėdami susipyksta tarpusavyje, apsilaisto vandeniu. Paskui puola taikytis, puola atsiprašyti aplaistytų merginų, jas išsuodina, įduria. Kartu vaikšto žydų vaikai, kurie žiūri, ką čia nugvelbt, bei žmonos. Viena kuri žmona meilinais svetimam vyrui. Ją žydai puola nubausti, net iš trobos išvaro. Žydai vedžiojais ožį, arklį, gervę.

Jei Užgavėnių oras sausas – sausas bus ir pavasaris. Užgavėnių mėsos palikus, pelės rūbų nekapos. Kas per Užgavėnes sotus, tas būsiąs sotus ištisus metus. Jaunavedžiai per Užgavėnes turi svečiuotis, kad gera sveikata būtų ir daug vaikų. Per Užgavėnes merginos turi būtinai paverpti, sako, piršliai greičiau atvyksta. Besivažinėjančius reikia laistyti vandeniu – pasėliai vendens nepristigs. Kas per metus nešiojasi užantyje Užgavėnių valgio mazgelyje įsirišęs, to raganos nelies. Jei per Užgavėnes sutrypsi kojom kepurę – baravykai augs kaip kepurės. Jei Užgavėnių valgių taukais išsitepsi kojas, rankas ir jų nenusiplausi iki Pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė neįkąs. Per Užgavėnes pavakarieniavusios merginos triskart apeidavo apie gryčią ir klausydavosi, kurioje pusėje šunys loja. Jeigu rytuose – piršliai atvažiuos tuoj po Velykų, jegu kitur – atvažiuos ne bernas, o našlys. Jei per Užgavėnes lopysi rūbus, gimę ėriukai bus margi.

Užgavėnės - tai žiemos pabaigos šventė, kurios data nustatoma pagal kilnojamą Šv. Velykų dieną. Įvairiais metais jos būna tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos ir būtinai antradienį. Tuomet iki Šv. Velykų lieka 7 savaitės, kurios vadinamos gavėnia. Žiemos pabaigos šventės ir jų apeigos siekia senus pirmykštės žemdirbystės laikus. Atlikdami įvairias apeigas, žemdirbiai neva turėjo išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, o imdamiesi magijos žmonės tikėjosi, kad atitinkamai pasielgę, jie privers antgamtines jėgas paklusti ir suteiks žemei derlingumą. Senovės Užgavėnių apeigoms būdingos vaišės, važinėjimasis po laukus bei svečiavimasis, žirgų lenktynės, moteriškos ar vyriškos lyties stabo vežiojimas ir jo žudymas, vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais, žiemos demono kovos su pavasario demonu vaizdavimas, laidotuvių, vestuvių inscenizavimas, laistymasis vandeniu, įvairūs būrimai. Kokios Užgavėnės be kaukėtų persirengėlių?! Juk jie pagrindiniai Užgavėnių šventės dalyviai.