Kaip atsirado šv. Valentino diena?
Šios dienos istoriją supa daug romantiškų legendų. Viena jų sako, kad Valentino diena pradėta švęsti Romos imperijos laikais. Senovės Romoje vasario 14 d. buvo šventė, skirta deivės Junonos – romėnų dievų ir deivių karalienės bei vedybų globėjos – garbei. Kitą dieną, vasario 15-ąją, prasidėdavo Luperkalijos atlaidai. Kiti tyrinėtojai sako, kad tai tikriausiai siejasi su graikų-romėnų pavasario švente, linksmo jų dievo Pano garbei. Jų išvakarėse romėnų mergaičių vardai būdavo gražiai užrašomi ant popieriaus juostų ir sudedami į ąsočius. Tada jaunuoliai (kurie pagal griežtus romėnų papročius turėdavo laikytis nuo merginų atskirai) galėdavo traukti jų vardus iš ąsočio ir taip išsirinkti šventės draugę. Kartais toks šventinis poravimasis virsdavo į ilgą draugystę, o po kiek laiko įsimylėjėliai ir susituokdavo. 496 m. Romos popiežius uždraudė panašias šventes ir vertė jas krikščioniškomis. Kadangi artimiausioji diena buvo šv.Valentino, tai pagal tradiciją ši diena ir tapo nauja įsimylėjusiųjų diena. Antra legenda pasakoja, kad Valentinas buvo Romos kunigas ir gydytojas. Gyveno jis III m.e.m., valdant imperatoriui Klaudijui II. Gotas už nepaklusnumą jo įstatymams, nuteisė jį mirti. Kaip pasakojama, kalėjime Valentinas buvo paslaugus. O prancūziškas žodis “galantin” reiškia meilus, atidus.