Apie smurtą ir valstybę

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Žiniasklaida pastaruoju metu dažnai suteikia tribūną visokio plauko biurokratams vadinantiems save kovotojais su smurtu ir už lygias teises. Taip, smurtas mūsų visuomenėje tampa vis rimtesne problema. Su tuo sutinka visi. Ir tai yra kontrastas tam, kas buvo tarpukario Lietuvoje ir net sovietmečiu. Nesutariama tik dėl priežasčių ir „kovos“ su smurtu priemonių. Pirma, reikia pastebėti, kad betkokia kova jau yra smurtas. Sunki materialinė daugumos žmonių padėtis sovietinių trintukų sukurto laukinio kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinė smurto didėjimo priežastis, kuri jau kelis tūkstančius metų turi pavadinimą – KOVA UŽ BŪVĮ. Tokioje kovoje išlieka tik stipriausieji. Išmokę apsiginti smurtu, bei melu ir gyvena smurtaudami, bei meluodami. Ta kova taip paaštrėjo, kad jau persikelia į šeimą, kuri dar visai neseniai buvo saugus užutekis pasislėpti nuo visuomenės audrų ir negandų. Korumpuota valdžia ligi šiol užsiima tik savo ir stambaus kapitalo interesų lobizmu. Ji prekiauja valdžios galiomis.

Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema

Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tema “Korupcija žiniasklaidoje” skamba dviprasmiškai. Viena vertus ši tema įpareigoja kalbėti apie žiniasklaidą kaip apie vieną iš efektyviausių antikorupcinių įrankių, kurie viešai kalba apie tokius negatyvius valdininkavimo aspektus kaip kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas – visas tas veikas, kurios Lietuvos Baudžiamajame kodekse įvardijamos kaip “Nusikaltimai valstybės tarnybai”. Tačiau yra ir kitoks šios temos aspektas, kuris vargu ar gali būti reglamentuotas baudžiamaisiais įstatymais, ir kuris suponuoja korupcijos supratimą ne tik teisiniame, bet ir platesniame politiniame moraliniame diskurse. Čia korupcija suprantama kaip valdžios liga, jos veiklos neskaidrumo, žemo jos atstovų profesinio bei moralinio lygio išdava. Tokiame kontekste korupcijos tema gali būti siejama ir su ketvirtosios valdžios fenomenu: ar visada žiniasklaida teisingai panaudoja savo simbolinę galią, ar visada jos veiksmai atitinka pilietinės visuomenės interesus? Kitaip tariant, ar mes neidealizuojame žiniasklaidos kaip efektyvaus ginklo prieš valdininkų korupciją, manydami, kad šis demokratijos sargas (watchdog) negali būti šeriamas iš svetimų rankų, arba turėti savų privataus pobūdžio interesų? Pabandykime aptarti šiuos aspektus.