|

Paksas bent truputį pradėjo valyti korupciją krašte

Paksas bent truputį pradėjo valyti korupciją krašte. Kiek tai buvo jo nuopelnas, kiek kitų – nėra taip svarbu. Svarbu, kad jis pradėjo. O tai aiškiai suerzino visą valdymo struktūrą – netgi politikus, kurie nešioja švarius rūbus. Gaila, Paksas nelabai gerai sureagavo į sukeltą karą prieš jį. Jam buvo būtina pažadėti krašto žmonėms, kad jis netoleruos kyšius imančių pareigūnų, kad jis reikalaus iš visų savo patarėjų prisiekti, kad jie neturi jokių įsipareigojimų kitoms valdžioms ar nešvarioms organizacijoms. Jam buvo būtina pranešti, kad netoleruos jokių išimčių ir kad tuoj pat pradės valymo darbus. Deja, jis praleido gerą progą tai padaryti. Kitiems politikams ramu, kad jis to nepadarė. Grįžkime prie rimčiausio pavojaus – pavojaus Lietuvai. Per amžių amžius, kai Lietuva atsidurdavo pavojuje, kai ji būdavo užkariauta ar pavergta, Lietuvoje iškildavo didvyriai – dvasiniai didžiūnai. Jie narsiai vesdavo krašto žmones į geresnį rytojų, į ateitį savo žemėje.

|

Pil. A. Zuokas nedalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme

Pil. A. Zuokas nedalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme ir jos tuometiniame ekonominiame gyvenime, t. y. Visai Lietuvai sunkiomis dienomis. Jis tuo metu „kalė“ pinigus užsienyje, bendradarbiaudamas su įvairiomis tarnybomis, tame tarpe ir FSB (KGB), nes kaip jis pats įrodo savo pinigų kilmę? Neva, dirbo žurnalistu tuomet. Dabartine savo veikla jis įrodė, kad moka dirbti, tačiau kaip?! Imdamas 10% nuo statybų ir kt. Reketuodamas verslininkus. Kodėl iki šiol jam neiškelta baudžiamoji byla už šiuos veiksmus? Paprasčiausiai visa sistema yra supuvusi, korumpuota ir jam turbūt tenka dalintis su aukštesnėmis institucijomis (pvz. V. Adamkaus rėmimas prezidentinėje kompanijoje). 2004 m. pil. A. Zuokas užsipuola dar jauną generolo P.Plechavičiaus karių sąjungą, norėdamas ją sužlugdyti. Kodėl?

|

Apie smurtą ir valstybę

Žiniasklaida pastaruoju metu dažnai suteikia tribūną visokio plauko biurokratams vadinantiems save kovotojais su smurtu ir už lygias teises. Taip, smurtas mūsų visuomenėje tampa vis rimtesne problema. Su tuo sutinka visi. Ir tai yra kontrastas tam, kas buvo tarpukario Lietuvoje ir net sovietmečiu. Nesutariama tik dėl priežasčių ir „kovos“ su smurtu priemonių. Pirma, reikia pastebėti, kad betkokia kova jau yra smurtas. Sunki materialinė daugumos žmonių padėtis sovietinių trintukų sukurto laukinio kapitalizmo sąlygomis yra pagrindinė smurto didėjimo priežastis, kuri jau kelis tūkstančius metų turi pavadinimą – KOVA UŽ BŪVĮ. Tokioje kovoje išlieka tik stipriausieji. Išmokę apsiginti smurtu, bei melu ir gyvena smurtaudami, bei meluodami. Ta kova taip paaštrėjo, kad jau persikelia į šeimą, kuri dar visai neseniai buvo saugus užutekis pasislėpti nuo visuomenės audrų ir negandų. Korumpuota valdžia ligi šiol užsiima tik savo ir stambaus kapitalo interesų lobizmu. Ji prekiauja valdžios galiomis.

Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema
|

Korupcija žiniasklaidoje: skaidrumo problema

Tema “Korupcija žiniasklaidoje” skamba dviprasmiškai. Viena vertus ši tema įpareigoja kalbėti apie žiniasklaidą kaip apie vieną iš efektyviausių antikorupcinių įrankių, kurie viešai kalba apie tokius negatyvius valdininkavimo aspektus kaip kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, įgaliojimų viršijimas – visas tas veikas, kurios Lietuvos Baudžiamajame kodekse įvardijamos kaip “Nusikaltimai valstybės tarnybai”. Tačiau yra ir kitoks šios temos aspektas, kuris vargu ar gali būti reglamentuotas baudžiamaisiais įstatymais, ir kuris suponuoja korupcijos supratimą ne tik teisiniame, bet ir platesniame politiniame moraliniame diskurse. Čia korupcija suprantama kaip valdžios liga, jos veiklos neskaidrumo, žemo jos atstovų profesinio bei moralinio lygio išdava. Tokiame kontekste korupcijos tema gali būti siejama ir su ketvirtosios valdžios fenomenu: ar visada žiniasklaida teisingai panaudoja savo simbolinę galią, ar visada jos veiksmai atitinka pilietinės visuomenės interesus? Kitaip tariant, ar mes neidealizuojame žiniasklaidos kaip efektyvaus ginklo prieš valdininkų korupciją, manydami, kad šis demokratijos sargas (watchdog) negali būti šeriamas iš svetimų rankų, arba turėti savų privataus pobūdžio interesų? Pabandykime aptarti šiuos aspektus.