Kategorija: Sodininkystė

Dekoratvinėje sodininkystėje pradėjo dominuoti barokinis stilius. Pirmieji šio stiliaus parkai Italijoje buvo sukurti jau XVI a. pabaigoje. Jiems buvo būdingos didesnės erdvės, neretai pritaikant tam natūralų landšaftą. Centrinę vietą šiuose soduose užimdavo rūmai ar pilys. Nuo jų stiliaus ir formos priklausydavo ir viso sodo išplanavimas. Baroko soduose dar didesnis vaidmuo buvo skiriamas vandens telkiniams ir vandens efektams. Vandens efektų menas čia pasiekė savo didžiausią suklestėjimą. Baroko sodus puošė prašmatnūs, papuošti įvairiomis skulptūromis vandens baseinai, kanalai, fontanai, kaskados, vandens slenksčiai......

Lietuvos klimato ir dirvožemio sąlygos puikiai tinka juodiesiems ir raudoniesiems serbentams auginti. Atsigaunančios vaisių ir uogų perdirbimo įmonės, gilaus šaldymo, mechanizuoto derliaus skynimo galimybės skatina didinti šių verslinių uogynų plotus. Prieš penkerius metus Lietuvoje buvo apie 640 ha, o šiuo metu - apie 1 500 ha verslinių serbentynų. Pagal šį rodiklį Lietuva užima šeštąją vietą Europoje. Juodųjų serbentų veislių selekcija pasaulyje vis labiau orientuojasi į produkcijos kokybę. Naujų veislių uogose siekiama padidinti askorbo rūgšties, antioksidantų bei eterinių aliejų kiekį. Žinoma, pagrindiniai selekciniai reikalavimai...

Viduramžių epochoje daugelyje Europos šalių dekoratyvinės sodininkystės menas pergyveno didelį nuosmukį ir sąstingį. Buvo apsiribojama nedideliais, utilitarinės paskirties vienuolynų ir pilių sodais, kuriuose dažniausiai buvo auginami įvairūs vaistiniai bei prieskoniniai augalai. Jie buvo reguliaraus išplanavimo, suskirstyti į kvadratinius ar stačiakampius plotelius. Tiek mokslo, tiek meno vystymąsi viduramžiais labai ribojo bažnyčia. Nepaisant to soduose pasirodė ir kai kurie nauji elementai - labirintai, kurie vėliau tapo labai populiarūs renesanso epochos ir barokiniuose soduose. Žymiai didesni ir prabangesni sodai viduramžių epochos pabaigoje (XIII - XIV a.)...

Parkų kūrimo meno istorinis vystymasis yra tampriai susijęs su apskritai visos dekoratyvinės sodininkystės ir jos tradicijų istorine raida. Bene anksčiausiai dekoratyvine sodininkyste buvo susidomėta Senovės Egipte (3000 - 1000 m. pr. Kr.). Iki šių dienų išlikę faraonų kapaviečių radiniai (antkapiniai bareljiefai, kapaviečių sienų piešiniai, augalų liekanos šalia faraonų palaikų...) liudija apie gana aukšto lygio to meto dekoratyvinės sodininkystės kultūrą ir tradicijas. Senovės egiptiečių sodai buvo taisyklingos (dažniausiai stačiakampio) formos, apsupti aukštos 3 -4 m akmeninės, molinių plytų ar plūktinės molio tvoros, kuri ne...

Lie­tu­vo­je di­de­lių ag­ras­tų plo­tų dar kol kas nie­kas ne­au­gi­na. Jie to­li gra­žu nė­ra to­kie po­pu­lia­rūs kaip JAV ar Ka­na­do­je, ta­čiau bent po ke­lis šiuos uo­gak­rū­mius ga­li­ma ras­ti be­veik kiek­vie­no­je mū­sų kraš­to so­dy­bo­je. Šį­kart – apie ag­ras­tų ken­kė­jus ir li­gas. Ag­ras­ti­nis ūg­li­nis ama­ras (Ap­his gros­su­la­riae Kalt.) čiul­pia ag­ras­tų ūg­lių bei vir­šu­ti­nių la­pų sul­tis. Kai ka­da šis ama­ras kar­tu su ser­ben­ti­niu ama­ru iš­plin­ta ir juo­dų­jų bei rau­do­nų­jų ser­ben­tų plo­tuo­se. Ūg­liai nu­sto­ja aug­ti, de­for­muo­ja­si, iš­kryps­ta, jų vir­šū­nė­se la­pai bū­na su­si­rai­tę ir su­trauk­ti į kuokš­tus. Vė­liau to­kie...

Uo­goms noks­tant, braš­kių ke­re­liai be­veik ne­au­ga. Nu­ė­mus der­lių, pra­de­da in­ten­sy­viai aug­ti nau­ji la­pai, ūsai, šak­nys, o vė­liau ir nau­ji ra­ge­liai. Ke­re­liai veš­liai au­ga nuo lie­pos vi­du­rio iki rug­pjū­čio pa­bai­gos. Po to au­gi­mas su­lė­tė­ja ir pra­si­de­da žie­di­nių pum­pu­rų di­fe­ren­cia­ci­ja, ku­ri tę­sia­si iki ve­ge­ta­ci­jos pa­bai­gos ir ki­tą pa­va­sa­rį. Pu­ren­ti tar­pu­ei­lius, nai­kin­ti – ra­vė­ti ar purkš­ti her­bi­ci­dais – pik­tžo­les, braš­kes sau­go­ti nuo li­gų ir ken­kė­jų, pa­pil­do­mai tręš­ti bei lais­ty­ti rei­kia pra­dė­ti tuoj po der­liaus nu­ė­mi­mo (lie­pos vi­du­ry­je ir ant­ro­je mė­ne­sio pu­sė­je). Vė­liau pa­ska­ti­nus au­gi­mą, lie­ka ma­žiau...

Aro­ni­ja - vai­si­nis, vais­ti­nis, me­din­gas, tech­ni­nis au­ga­las. Pa­gal vi­ta­mi­no P kie­kį aro­ni­jai nė­ra ly­gių. Au­ga­lai de­ko­ra­ty­vūs, kom­pak­tiš­ki; žy­di bal­tais žie­dais, su­telk­tais skė­ti­niuo­se žie­dy­nuo­se. Žie­dai pra­si­sklei­džia pra­ėjus pa­va­sa­ri­nėms šal­noms; žy­di gau­siai ir il­gai - dau­giau kaip dvi sa­vai­tes. Va­sa­rą krū­mų la­pai tam­siai ža­li, bliz­gan­tys, ru­de­nį – ug­ni­niai rau­do­ni. Krū­mus puo­šia ir stam­bios, be­veik juo­dų uo­gų ke­kės. Aro­ni­jų krū­mai pui­kiai at­ro­do ir pa­vie­niui, ir gru­pė­mis. Tin­ka gy­va­tvorėms, ap­sau­gi­nėms juos­toms prie ke­lių, ge­le­žin­ke­lių, ga­my­bi­nėms te­ri­to­ri­joms ap­žel­din­ti. Ypač gra­ži aro­ni­ja įskie­py­ta į pa­pras­to­jo šer­mukš­nio ka­mie­ną. Aro­ni­jos ge­rai...

Ser­ti­fi­kuo­ja­mi so­do au­ga­lų dau­gi­ni­mo me­de­ly­nai yra pa­grin­di­niai so­di­na­mo­sios me­džia­gos tie­kė­jai ver­sli­nei ir mė­gė­jiš­kai sodininkys­tei. Vals­ty­bės kon­tro­liuo­ja­muo­se me­de­ly­nuo­se išaugina­ma ir pa­tei­kia­ma į vie­ti­nę rin­ką ar eks­por­tuo­ja­ma apie 70 proc. vi­sos ša­ly­je iš­au­gi­na­mos so­di­na­mo­sios me­džia­gos. Sodi­nu­kų į Lie­tu­vą im­por­tuo­ja­ma ma­žai. Dažniau­siai įve­ža­ma tik aukš­tos ko­ky­bės dau­gi­na­mo­ji me­džia­ga, skir­ta ša­lies me­de­ly­nų veik­lai ap­rū­pin­ti: veis­li­niams dau­gi­ni­mo au­gy­nams ir skie­pūg­lių so­dams įveis­ti. Per pas­ta­rą­jį de­šimt­me­tį Lie­tu­vos me­de­ly­nai koky­biš­kai pa­si­kei­tė, jų dau­gi­ni­mo ap­im­tys la­bai išau­go. Valstybės po­li­ti­ka, tei­kiant pa­ra­mą vei­sian­tiems ver­sli­nius so­dus ir uo­gy­nus, pa­ska­ti­no vie­nos iš pri­ori­te­ti­nių Lie­tu­vai...

Per pas­ta­ruo­sius sep­ty­ne­rius aštuo­ne­rius me­tus Lie­tu­vo­je įveis­ta apie 700 ha nau­jų in­ten­sy­vių ver­sli­nių obe­lų so­dų. Ge­ruo­se ver­sli­niuo­se so­duo­se jau se­no­kai tar­pu­ei­liuo­se ne­au­gi­na­mi nei pašari­niai, nei mais­ti­niai au­ga­lai. Yra ke­le­tas že­ma­ū­gio so­do dir­vos prie­žiū­ros bū­dų, ku­rie pa­ren­ka­mi pa­gal me­de­lių am­žių, dir­vos ti­pą ir tech­ni­nes so­di­nin­ko ga­li­my­bes....

Ama­rai puo­la obe­lis, re­čiau ki­tus vais­me­džius. Ža­lie­ji obe­li­niai ama­rai daž­niau­siai čiul­pia jau­nų ūg­lių, skro­te­lių la­pus, pumpurus, žied­pum­pu­rius. Iš­čiulp­ti ūg­liai iš­si­krai­po, su­trin­ka jų augimas, la­pai su­si­raukš­lė­ja ir su­si­su­ka, daž­nai tam­pa juos­vi, nes ant lip­nių ama­rų iš­sky­rų įsi­vei­sia juod­li­gės gry­bai. Ama­rų pate­lės ža­lios, 1,5-2 mm il­gio, juo­dais sifonais. Pil­kie­ji obe­li­niai ama­rai čiul­pia skro­te­lių la­pus, ku­rie raukš­lė­ja­si, pa­raus­ta, pakraš­čiai pasto­rė­ja, rie­čia­si į apa­čią. Su­trin­ka pa­žeis­tų skrotelių vai­sių augimas, vai­siai bū­na ma­ži, raukš­lė­ti. Ama­rai išplinta, kai palankios są­ly­gos žie­mo­ti (kai vi­du­ti­nė oro temperatū­ra yra dides­nė už dau­gia­me­tę...