Prokuratūros istorija

Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.
Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.
Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Lietuvos Respublikos prokuratūra yra Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros.
Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.
Prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 118 str.

Lietuvos prokuratūra

Nepriklausomos Lietuvos prokuratūros kūrimosi atskaitos taškas galėtų būti 1919 m. sausio 16 d.. Tą dieną oficialiai buvo paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas. Jame parašyta, kad „prie apygardos teismo ir Vyriausiojo Tribunolo yra Valstybės Gynėjai (Prokuratoriai) ir jų padėjėjai“. Tai buvo šios svarbios teisėsaugos institucijos savarankiško kelio pradžia. Pats teisingumo ministeris Petras Leonas Paaiškinimo įstatymui aplinkraštyje skelbė, kad „daugelis teisminės valdžios institucijų, iš pradžių, iki gyvenimas parodys jų reikalingumą, nekuriamos“.

1919 m. vasario mėn. (tikslesnę paskyrimo datą patvirtinančių dokumentų nesurasta) valstybės gynėju buvo paskirtas teisininkas Kazys Samajauskas. Šias pareigas jis ėjo kiek daugiau kaip mėnesį.

1919 m. kovo 6 d. valstybės gynėju prie Kauno apygardos teismo paskirtas Rapolas Skipitis rašo: „Kurį laiką buvau vienintelis valstybės gynėjas visai Lietuvai, nes Marijampolės apygardos teismas ir prie jo prokuratūra organizavosi vėliau, o Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismai su prokuratūromis – dar vėliau. Vėliau buvo organizuotas ir Kariuomenės Teismas. Ir Vyriausiojo Tribunolo prokuroro pareigas turėjau eiti“ (R. Skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Čikaga, 1961). R. Skipitis Valstybės gynėju buvo iki 1920 m. birželio 18 d., tai yra iki paskiriant vidaus reikalų ministru. Tai buvo sunkiausias prokuratūros organizavimosi periodas, rašo Antanas Kriščiukaitis, Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, knygoje „Lietuvos teismas. 1918 – 1928“.

Vyriausiojo Tribunolo Prokuratūra pradėjo savarankiškai veikti nuo 1921 m. vasario. Tada Vyriausiojo Tribunolo valstybės gynėju buvo paskirtas Jurgis Kalvaitis.

Tarpukario Lietuvoje valstybės gynėjo institucija 1933 m. Teismų santvarkos įstatymu buvo pavadinta Prokuratūra. Šis įstatymas, kuris įsigaliojo 1933 m. rugsėjo 15 d., skelbė (262 str.): „Teisingumo ministeris yra vyriausiasis Respublikos prokuroras. Jis vadovauja Vyriausiojo Tribunolo, Apeliacinių Rūmų ir apygardų teismų prokurorams ir jų padėjėjams ir juos prižiūri.“ Prokurorus ir jų padėjėjus skirdavo ir atleisdavo Respublikos prezidentas teisingumo ministro teikimu. Prokurorais ir jų padėjėjais galėjo būti asmenys, sulaukę 25 metų, turintys aukštąjį išsilavinimą, tam tikrą darbo stažą ir išlaikę reikiamus egzaminus.

Lietuvai netekus nepriklausomybės, okupacijos laikotarpiu 1940 – 1990 m. šalyje veikė RSFSR ir SSRS prokuratūros nuostatai ir Maskvos skiriami prokurorai. Lietuvos SSR prokurorais buvo: Vladas Niunka (1940 – 1944 m.), Michail Baliasnikov (1944 – 1948 m.), Georgij Bacharov (1948 – 1957 m.), Viktoras Galinaitis (1957 – 1969 m.), Alfonsas Kairelis (1969 – 1982 m.), Arsenijus Novikovas (1982 – 1987 m.), Liudvikas Sabutis (1987 – 1989 m.), Vidutis Barauskas (1989 – 1990 m.).

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. kovo 22 d Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas savo septynioliktajame posėdyje svarstė šalies prokuroro skyrimą. Parlamento teisinės sistemos komisija akcentavo, kad būtina keisti iki šiol buvusią sovietinę prokurorinės priežiūros doktriną – ginti valstybę nuo žmogaus – atvirkščia – ginti žmogų ir pilietį nuo valstybės.

1990 m. kovo 30 d. šalies prokurorai susirinko į Vilnių, A. Smetonos g. 4 (tuometinę N. Gogolio) esantį Generalinės prokuratūros pastatą, ir vieningai pareiškė savo ištikimybę Lietuvos įstatymams. Buvo ryžtingai atsisakyta svetimos valstybės – SSRS – emisarų, atvykusių į Vilnių, mėginimų klasta ir smurtu susigrąžinti Lietuvos prokurorų paklusnumą bei priklausomybę Maskvai. Ši data dabar kasmet minima kaip Prokuratūros diena.

Lietuvos Respublikos prokuroru 1990 m. kovo 22 d. paskiriamas Artūras Paulauskas.

1990 m. liepos 27 d., parlamentui priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“, prokuratūros vadovas vadinamas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru. Lietuvos Respublikos generaliniai prokurorai buvo: Artūras Paulauskas (1990–1995), Vladas Nikitinas (1995–1997), Kazys Pėdnyčia (1997–2000), Antanas Klimavičius (2000-2005).
Prokuratūros organizavimo ir veiklos tvarką nustatė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas – pirmas toks dokumentas šalies prokuratūros istorijoje. (Įsigaliojo 1990 08 27.)

2005 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 368 Antanas Klimavičius atleistas iš Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigų. Generalinio prokuroro pavaduotojui Vytautui Barkauskui pavesta laikinai eiti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigas.

Seimui pritarus, 2005 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru paskirtas Algimantas Valantinas.

Šalyje yra Generalinė prokuratūra, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardų prokuratūros, kurių veiklos teritorijose yra 51 miestų ir rajonų apylinkių prokuratūra. Toks teritorinis suskirstymas įgyvendintas 1995 m. sausio 1 d. vykdant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“. Apygardų ir apylinkių prokuratūrų veiklos teritorija sutampa su apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijomis.