Virtuali realybė

Žmogus turi unikalią gamtos dovaną – stereoskopinį vaizdo matymą. Jis leidžia ne tik realiai jausti daikto kontūrus, bet ir kiekvieno žiūrimo daikto taško nuotolį. Tai įmanoma todėl, kad į akį patenka ne lygiagretus šviesos spindulys vamzdžio pavidalu, o konuso. O be to kiekviena akis mato vaizdą savo kampu. Visų spindulių susijungimas mūsų smegenyse ir duoda trimatį vaizdą. Žmogus visados stengėsi modeliuoti realybę, bet tik atsiradus programiniams prietaisams atsirado galimybė modeliuoti vaizdą artimą realybei. Taip atsirado menami pasauliai dirbtinai sukurti žmogaus. Nereikia galvoti kad virtualus pasaulis atsirado neseniai. XX amžiaus antroje pusėje Reimon Gerc iš Nacionalinės Argonautikos laboratorijos ir Ivan Sazerlend iš Masečuseto technologijos instituto sukūrė pirmuosius stereo akinius virtualios realybės. Tas pats Gercas, bet jau su Maiklu Nolu iš Bell Labs sukūrė manipuliatoriaus modelį su atgaliniu vežimu. Šiandiena ši technologija žinoma kaip ForceFeedback. Nuo to laiko prietaisai tobulėja, atsiranda naujos technologijos. Virtualios realybės imitacijai naudojama vis daugiau prietaisų kiekvienam žmogaus receptoriui. Pirmiausia tai receptoriai garso, vaizdo, o po to skausmo ir kiti. Prietaisai šių nervų galūnių sudirginimui gali būti patys įvairiausi.