Belaidės duomenų perdavimo linijos
Radijo tinklai perduoda duomenis tais atvejais, kai organizuoti optinio kabelio ar kokio kito kabelio fiziškai neįmanoma, ar turimi ryšio kabeliai nepatenkina vartotojų dėl informacijos greičio perdavimo, arba, jų manymu, yra neekonomiški. Kokiame lygyje radijo ryšio naudojimas yra ekonomiškai pateisinamas? Jų naudojimas yra pateisinamas kuriant LAN tinklą.
Duomenų perdavimo įrenginius galima kvalifikuoti pagal radijo dažnių parametrus, pagrindinis iš kurių yra radijo dažnis, kuriame šie įrenginiai dirba. Priklausomai nuo to, kokiame dažnyje dirba įrenginiai, priklauso tokie rodikliai, kaip ryšio nuotolis, informacijos perdavimo greitis ir reikalavimai atlikti “tiesioginį matomumą”, ryšio kokybės priklausomybė nuo oro sąlygų. Daugiausiai platinami dažnių diapazonai, skirti duomenų perdavimui, – tai 136-174 MHz, 400-512 MHZ, 820-960 MHZ, 2,4GHz, 5 GHz, 10-12 GHz, 30-35 GHz ir didesni. Parametrų priklausomybė tokia: kuo didesnis dažnis, tuo didesnis gali būti duomenų perdavimo greitis, mažesnis nuotolis, aukštesni reikalavimai tiesioginiam matomumui ir didesnis jautrumas oro permainoms. Ši priklausomybė vaizduojama sekančiais pavyzdžiais, parodančiais kokių ryšio parametrų galima pasiekti naudojant skirtingų diapazonų dažnius:
136-174 Mhz – duomenų perdavimo greitis iki 19.2 Kb/s, ryšio nuotolis iki 50-70 km, ryšys gali būti atliekamas “iš už kampo” ir už horizonto, dėka radijo spindulio kelio perėjimo lūžio prie žemės. Ryšio parametrai praktiškai nepriklauso nuo oro sąlygų.
400-512 MHz – duomenų perdavimo greitis iki 128Kbit/s, ryšio ilgis iki 40-50 km. Galimas radijo signalų priėmimas, dėka atspindžio nuo įvairių pastatų ir konstrukcijų, kalnų ir t.t.
800-960 MHZ diapazonuose ir daugiau yra galimybė organizuoti kanalą su duomenų perdavimo greičiu daugiau negu 2Mbit/s. Tuo pačiu tarp antenų turi būti tiesioginis matomumas. Didėjant dažniui, didėja oro sąlygų poveikis ir mažėja ryšio nuotolis, nes radijo dažnio sklidimo sąlygos šiame diapazone prilygsta šviesos sklidimo sąlygoms.
Bevielio ryšio tinklai leidžia vartotojui prieiti prie informacijos, saugomos tinkle, ja keistis. Bevieliais tinklais duomenys perduodami daug sparčiau nei paprastais tinklais. Be to, jie patogesni už įprastus tinklus – jokių vielų. Šie tinklai leidžia vartotojui bet kada prieiti prie reikiamos informacijos net toli nuo biuro.
Bevielio ryšio pranašumai:
greitas įrengimas ir įdiegimas;
bevielio ryšio bangos gali praeiti ten, kur paprastas kabelis net nepraeitų (kiaurai sieną, lubas ir t.t);
bevielį tinklą įrengti gali būti brangiau nei įprastą vielinį, tačiau ateityje jis atsipirks;
bevielio ryšio tinklai gali būti pritaikomi įvairioms technologijoms;
bevielį tinklą galima pritaikyti ir mažoms, ir didelėms įmonėms, kurių darbuotojams reikia susisiekti per atstumą;
vartotojas gali pasirinkti skirtingas bevielio ryšio technologijas, tinkančias skirtingiems atvejams.
Palydovinio ryšio sitemos
Nors radijo perdavimas nesilenkia pagal žemės paviršių, bet gali būti panaudotas perduoti į ryšių palydovą ir iš jo į kitą vietą. Taip galima žymiai padidinti informacijos perdavimo atstumą. Pavyzdžiui, per ryšių palydovą, kuris yra orbitoje apie žemę, galima perduoti informaciją per okeaną. Palydove yra radijo siųstuvas ir imtuvas. Žemės stotis, esanti vienoje okeano pusėje, siunčia signalus į palydovą, o pastarasis persiunčia juos stočiai kitoje okeano pusėje. Kadangi ryšių palydovai yra brangūs, tai juose yra daug imtuvų-siųstuvų porų, kurios dirba nepriklausomai. Kiekviena pora naudoja skirtingą radijo kanalą, o tai įgalina persiųsti daugiau informacijos vienu metu. Vienas ryšių palydovas gali sujungti daugelį vartotojų, kadangi jie turi priskirtus kanalus. Radijo, mikrobangų, infraraudonųjų spindulių ir matomosios šviesos spektro dalys gali būti naudojamos duomenų perdavimui, moduliuojant amplitudę, dažnį arba bangų fazę.
Seniausias plačiajuosčių palydovų projektas yra Teledesic, pradėtas kurti 1990 m. firmoje Calling Communications. Pirmieji investitoriai buvo JAV korinio tinklo telefonų pionieriai Bill Gates ir Craig McCaw. Beje, jie iki šiol tebėra valdybos nariai. Kiek vėliau prie jų prisijungė Saudo Arabijos princas Alwaleed Bin Talal Bin Abdulaziz Al Saud, investavęs į projektą 200 milijonų JAV dolerių, bei firmos Boeing ir Motorola. Motorola tapo pagrindine palydovų tiekėja, kai nusprendė įtraukti į Teledesic sistemą savo atskirą projektą Celestri. Firma Aerospatiale Matra lieka Motorola komandoje kaip palydovinės aparatūros gamintoja.
Teledesic projekte yra numatoma, kad bus paleisti 288 žemoje orbitoje skriejantys palydovai, kurie dirbs vien tik Ka-juostoje, įskaitant ir tarppalydovinį ryšį. Pradiniame projekto variante buvo numatyti net 840 palydovų, tačiau vėliau jų kiekis buvo sumažintas, ir tolesnis mažinimas taip pat visiškai įmanomas, siekiant neviršyti išlaidų: iš pradžių numatyta 9 milijardų JAV dolerių suma pasirodė esanti žymiai per maža. Projekto techniniuose parametruose yra numatoma gana didelė duomenų perdavimo sparta didžiajai daliai vartotojų: 64 Mb/s sparta – perduodant žemyn ir 2 Mb/s sparta link palydovo.