Viduramžių (medium aevum) terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVIIa. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą. Kriščionybė tapusi oficialia feodalizmo ideologijos reiškėja, sakralizavi visas kultūros sritis, taip pat ir filosofija, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo religijos nelaisvėje. Filosofija mokė nuosekliai logiškai mąstyti, tiksliai formuoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, sampratavimo stereotipų be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofijos minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos. Pagrindinė filosofijos funkcijų – mokyti, todėl viduramžių vilosovija ir vadinama scholastine, t.y. mokykline. Ji galima sakyti, išmokė Europiečius filosofuoti.