Žolinė: kelionė artėjančios prisikėlimo šlovės link

Žolinės šventė. Su rudenėjančiam danguj besipulkuojančiais gandrais, geltonuojančiom kaimo ražienom, ryškiaspalviais gėlių žiedais, kurie, pašventinti ir išlaikyti rankoj per Šventąsias Mišias, dar ilgai kvepės kaimo pirkios kertėlėj ar miestelėno namuos… Padėti giliau suprasti šios Mergelės Marijos šventės prasmę paprašėme kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį.

Kai galvoju apie artėjančią Žolinę, apima keistas jausmas. Rugpjūčio 15-oji – valstybinė šventė, tad ją švenčia visa Lietuva. Tačiau, manau, dažnas net nežinome, ką gi iš tiesų minim tądien… /…/ Kokia tai šventė? Ką reiškia Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų slėpinys?

Mergelės Marijos Užmigimo (gr. koimisis, lot. pausatio) šventė, paskelbta imperatoriaus Mauricijaus, buvo pradėta iškilmingai švęsti  visoje Romos imperijoje VI amžiuje. Praėjus porai šimtmečių, Vakarų Bažnyčioje ši šventė gavo Mergelės Marijos Dangun paėmimo pavadinimą. Seniausioje liturginėje maldoje – VIII amžiaus popiežiaus Grigaliaus mišiole – yra pabrėžiama vienybė tarp Mergelės Marijos  paėmimo į Dangų ir jos dieviškosios motinystės (gr. Theotokos), nes „Dievas, atkreipęs savo žvilgsnį į Mergelės nuolankumą, jai suteikė malonę būti savo Sūnaus Motina ir ją apvainikavo aukščiausia garbe“. Tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčios liturgija tyli apie Mergelės Marijos mirtį, nes ji, būdama nekaltai pradėtoji, yra tobulai atpirktas žmogus, kuris yra su kūnu ir siela paimtas į trijų dieviškų asmenų garbę. Gilesnė Mergelės Marijos paėmimo į Dangų samprata plaukia iš mirusiųjų prisikėlimo, kaip žmonių atbaigimo apmąstymų (1 Kor 15, 35-57).

Atsiverskime Šventąjį Raštą ir paskaitykim šią Pirmojo laiško korintiečiams ištrauką…
„Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakysime, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.
Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.

Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia. Ne dvasinis esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis. Pirmasis žmogus yra iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus iš dangaus. Koks žemiškasis, tokie ir žemiškieji, o koks dangiškasis, tokie ir dangiškieji. Ir kaip nešiojome žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo paveikslą.

Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda.

Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti,-staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis (kūnas) apsivilktų negendamybe, šis marus (kūnas) apsivilktų nemarybe.

Kada šis gendantis (kūnas) apsivilks negendamybe ir šis marus (kūnas) apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis:

Pergalė sunaikino mirtį!
Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?
Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!
Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas.
Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“

Kiek daug šiuose žodžiuose vilties ir paguodos… Kaip manote, kodėl ši Dievo Motinos iškilmė tokia svarbi mūsų liturginiame kalendoriuje?

Rytų ir Romos Katalikų Bažnyčios iki šiandien yra išsaugojusios didžiulę pagarbą Dievo Motinai. Nuo IV amžiaus ji yra vaizduojama kaip Bažnyčios simbolis su Jėzumi Kristumi. Dangun paėmimo iškilmė pabrėžia ne vien tik jos, jau dabar šalia Kristaus esančios, šlovę, bet taip pat ir mūsų, keliaujančios Bažnyčios, artėjančią prisikėlimo šlovę. Tad rugpjūčio 15 dieną Mergelės Marijos asmenyje mes kontempliuojame triumfuojančios laikų  pabaigoje Bažnyčios ikoną.

Paskutinėmis vasaros gėlėmis kvepiančią Žolinės dieną ateisime į bažnyčias  pagerbti Švenčiausiosios Mergelės Marijos. Kokių malonių mums dera melsti tądien?

Nors baigiasi vasara, trumpėja dienos, gamtoje vis daugiau gelsvų spalvų – tai gali būti šių dienų mirties kultūroje besiblaškančio pasaulio simboliai – prašykime Švenčiausios Trejybės, užtariant Mergelei Marijai, drąsos liudyti krikščionišką gyvenimą. /…/

Kalbėjosi A. Gelžinienė, Bernardinai.lt, 2005