Velykos – sena kaip pasaulis šventė
Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys ikivelykinę savaitę atkuria Kristaus kančios istoriją.
Krikščioniškoji Velykų kilmė – tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos – pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios.
Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją.
Ketvirtadienį, minint paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, šventų mišių metu nutilę vargonai ir varpeliai tylės ligi Velykų ryto. Šįryt, Didįjį šeštadienį, tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens. Iki šiol yra išlikusi tradicija vienam šeimos nariui iki vėlaus vakaro budėti bažnyčioje.
Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus.
Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai. Juos mūsų protėviai dėdavo po namo pamatais, kad apsaugotų namus nuo gaisro ir piktųjų dvasių.
Lietuvos kraštuose kiaušinių marginimo tradicijos skiriasi. Žemaičių margučiai būdavo tamsūs ir juodi, marginti vašku. Suvalkiečiai dažė raudonai ir violetine spalva, o dzūkai mėgo pilkus atspalvius. Aukštaičiai kiaušinių išvis nemargino, tik išvirdavo svogūnų lukštuose.
Juoda spalva simbolizuoja žemę ir deivę Žemyną. Raudona – tai pavasaris, prabudimas. Žalia – pasaulio augmenija, mėlyna – tikėjimas, kad geri orai leis užauginti puikų derlių.
Kiaušiniai tradiciškai marginami Didįjį šeštadienį, taigi šiandien.
Velykų, kaip ir Kūčių, stalas turi būti turtingas valgių, kad visus metus gerai gyventume.
Pagal krikščionių tradiciją, pagrindinis Velykų valgis yra avinėlis (Kristaus simbolis). Apie Tauragę, Šilalę priimta valgyti karką, Kelmės, Šakių rajonuose – keptą paršiuką, aplink Šiaulius žmonės kimšdavo žąsį.
Ant Velykų stalo lietuviai iki šiol merkia beržo ar gluosnio šakelių. Margučius dėkite stalo viduryje. Šeimos galva tegu padalija visiems po margutį.
Pasukę margutį, sužinosite, koks mūsų laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus – bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna.
Kiaušiniauti eikime antrąją Velykų dieną. Linkėkime vieni kitiems sveikatos ir gerovės ištisus metus. Ir nepamirškime per Velykas pasisupti sūpuoklėse, kad greičiau ateitų pavasaris!
Gerų švenčių!
