Trys karaliai: širdies šventė
Tiesą sakant, mes visai neturėtume tų žmonių prie Jėzaus lopšio tituluoti „karaliais”. Evangelija aiškiai sako: išminčiai, magai, burtininkai iš Rytų šalies. Niekas nežino jų kilmės. Niekas nežino jų tikrų vardų. Niekas nežino netgi jų skaičiaus. Skaičius „trys” nusistovėjo mūsų Bažnyčios tradicijoje dėl trijų dovanų, kurias jie atnešė kūdikėliui Jėzui – aukso, smilkalų ir miros. Bet kai kuriose Rytų bažnyčiose, sako, būta ir dviejų, ir keturių, ir net devynių karalių.
Daug tiksliau, daug saugiau būtų šią šventę vadinti jos graikišku vardu – Epifanija. Dievo apsireiškimas. Pasverta, nušlifuota teologine kalba kalbėti apie įsikūnijusio Dievo pasirodymą visoms tautoms ir kultūroms, apie tai, kad visi, net tolimieji ir svetimieji, suklumpa prie Jėzaus kojų ir atiduoda jam deramą garbę ir šlovę.
Keista, bet mums niekaip neišeina atsikratyti to tradicinio Kalėdų paveikslo su trimis karaliais ir juos vedusia stebuklinga žvaigžde. Mes šiandien vis tiek galvojame apie karalius. Apie asmenis, o ne apie idėjas. Net jeigu kyla įtarimas, jog evangelistas Matas ne istorinius faktus aprašinėja, ne reportažą iš Betliejaus pateikia, o kuria simbolinį ar alegorinį paveikslą. Jokie naršymai po knygas, po Šv. Rašto žodynus ir enciklopedijas neišmuš man iš galvos įsitikinimo, kad Jėzaus prakartėlėje stovėjo būtent karaliai. Būtent trys. Su karūnomis, šermuonėlių mantijomis ir su visu karaliams deramu orumu.
Gal kartais kalėdiniai atvirukai kalti? Gal dėl to, kad gražiai skamba, kad žodis „karalius” sukelia pagarbų virpulį? O gal tiesiog malonus vaikystės pasakų prisiminimas? Juk ta evangelinė istorija turi visko, ko reikia pasakai.
Drįstu sakyti: tie Bažnyčios žmonės, kurie prieš daug šimtmečių dovanojo šiai šventei „Trijų karalių” pavadinimą ir, ignoruodami Evangelijos tekstą, išminčius ar burtininkus titulavo karaliais, pataikė į dešimtuką. Jie iš tiesų buvo kupini Šventosios Dvasios įkvėpimo. Nežinau, galbūt jie mąstė apie geidžiamą kryžiaus ir karūnos sąjungą, galbūt išsigando pavojingo žodžio „magas”, bet tai, kas iš to išėjo, yra nuostabi, nuolat gyva ir aktuali žinia. Daug svarbesnė ir gyvesnė už kruopščiai išlukštentas teologines įžvalgas.
Išminčiai ar magai prie Jėzaus lopšio verstų mus manyti, kad kelias pas Viešpatį veda per kažkokią ypatingą slaptą informaciją, specialias žinias, kvapą gniaužiančius antgamtinius patyrimus, gal net burtus ir astrologiją. Manytume, kad Jėzų gali atrasti tik tie, kas turi daug išminties, išskirtinių sugebėjimų, kas moka prisikasti prie visatos paslapčių.
O trys karaliai, nuolankiai suklupę prie Kūdikėlio, kalba ką kita. Jiems iš tikrųjų turėjo būti nei protinga, nei logiška, nei naudinga ieškoti svetimoje šalyje svetimo karaliaus. Tais laikais dar nebuvo papročio keliauti iš rūmų į rūmus su draugiškais vizitais. Karaliai arba puldavo vienas kitą, arba sudarinėdavo agresyvias sąjungas prieš kitus karalius. Betliejų aplankiusiems karaliams turėjo visko pakakti jų Rytų šalyse, į kurias jie paskui ir sugrįžo. Juos paskui žvaigždę vedė smalsumas. Stebuklo nuojauta, svajonė, o ne racionalūs apskaičiavimai. Nepaaiškinama trauka, kurią vėliau matysime evangelijose, kai užaugęs Betliejaus vaikelis nusives paskui save būrius savųjų ir svetimųjų.
„Karališka širdis”, – sakome apie tą, kuris yra taurus ir garbingas, dosnus ir gailestingas, laisvas ir drąsus. Į Jėzaus prakartėlę atkeliavę vyrai iš Rytų šalies tikrai turėjo karališkas širdis. Jiems net nerūpėjo kaip nors pasipuikuoti, įamžinti savo vardus. Jie niekada neprašė, kad mažasis Betliejaus karalius už paliktas dovanas kaip nors atsilygintų. Mes net nežinome, kas vėliau atsitiko jų gyvenime ir kaip juos pakeitė ar nepakeitė kelionė paskui žvaigždę ir susitikimas su pasaulio Gelbėtoju, ar jie vėliau tapo jo išpažinėjais, ar padarė karjerą būsimojoje Bažnyčioje. Čia vėl gali matyti būsimųjų Evangelijos įvykių pranašystę: pats susitikimas su Jėzumi yra svarbiau nei rezultatai. Pasitikima Epifanijos, Dievo apsireiškimo galia, o ne programų įgyvendinimu.
Karališka širdis. Ją kasmet tyliai pagarbiname brėždami kreida ant savo durų tris simbolines raides: K, M, B. Bažnyčia graži ir galinga savo vaikų karališkomis širdimis. Jos mato ir atpažįsta daugiau, negu duota iš knygų.