Šventųjų Velykų valgiai

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti.

Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo. Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, specialiai šiam šventiniam stalui tešloje keptą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.

Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais;  sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs. Bet lašiniai būdavo privalomas pavasarinis valgis, nes jis atstatydavo per žiemą nualintą organizmą, suteikdavo jam daugiau jėgų, galios, atsparumo prieš pavasarines ligas, temperatūrų svyravimus.

Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgstami vaikelių.

Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitriaisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų,  – tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią, – ir verkdavo, ir vos kvapą atgaudavo.

Ant šventinio stalo dar būdavo iš naminio sviesto pagamintas “avinėlis”, ragaišiai, bandos, kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti papločiai, pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai.

Gėrimui iš anksčiau pasigamindavo midaus ir alaus. Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais.

Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai valgomi būdavo su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.

Pirmąją Velykų dieną be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, – kad netyčiom neužgesinus ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių pasakoti sutūpusiems apie ugnelę, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.

Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, – visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Beje, Velykų boba seniau būdavo kepama puodynėje duonkepėje krosnyje, iškepus bobai, puodynė būdavo sudaužoma, pati boba išsipūsdavo, padidėdavo, – na, iš išvaizdos tikra boba (dabar bobą galima kepti ir didesnėje kekso formoje). Ji duodama būdavo su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.

Savaime suprantama, kad Šventų Velykų stalai būdavo ypatingai gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis, jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų („kačiukų”) šakelės, o Šventųjų Velykų kiaušinius – margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis.

Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas

Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėtų Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias. 

Antrą dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo košelienos (šaltienos), rūkytų dešrų. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.

Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Šventųjų Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiu arba banda.

Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.

Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinius ridinėdavo specialiai padarytu loveliu. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie  metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam paliestasis ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, jog ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną krepšelį margučių.

Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo pas merginas prašyti kiaušinių. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksčiau turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę”, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, –  „pasikušinti”.

Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.

Trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas

Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.

Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventinto paukščio. Prieš pjovimą paukščiai ištisą parą nelesinami, duodama tik gerti vandens. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti jai galva, – po ko paukštis ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Kad paukštis nejaustų skausmo, jis būdavo apsvaiginamas suduodant pagaliuku nestiprų smūgį per galvą, po to ypatingai aštriu peiliu nupjaunamos pagrindinės į galvą einančios kraujagyslės. Pjauti galėdavo ne bet kas, o gerai šį dalyką išmanantis, nes reikėdavo įpjauti atitinkamo gilumo pjūvį, kad greičiau nutekėtų kraujas. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą, pašventindavo kampus ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį sakralinį trečiosios Velykų dienos valgį.

Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius arba šaltieną iš laukinės ir naminės paukštienos. Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės – kas ką turėdavo. Turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais. Mažiau turtingi tenkindavosi keptais karveliais, troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai,  – darbo daug, bet užtat koks gardumas.

Nuo senų senovės lietuviai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę  ir gausesnę valgiais puotą.

Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, bandų ir pyragų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo grietinėje su česnakais ir garstyčiomis troškinta višta: ją atskirais gabalais supjaustydavo, pasūdydavo, apkepindavo svieste taip, kad iš visų pusių gražiai apskrustų, sudėdavo į troškintuvą (britvoną), įpildavo ten vandens arba vištienos sultinio ir troškindavo 10 minučių, Po to vištienos gabalus sočiai apibarstydavo smulkiai sukapotais česnakais, petražolėmis, krapais, suplakdavo 600g grietinės su 50g garstyčių, užpildavo vištieną ir dar troškindavo 20 minučių.

Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas apeiginis sakralinis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm būdavo duodami sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalėlius.

Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona (bulvių nei per Kalėdas, nei per Velykas ant stalo jokiu būdu neturėdavo būti), taip pat po vištienos patiekalo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.

Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai  būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą…

O dabar išsikepkite garsiąją Velykų bobą: 15g sausų mielių ištrinkite su žiupsneliu miltų ir paskui sumaišykite arba suplakite mikseriu su 500g Ekstra miltų, 250g drungno pieno, 150g tirpdyto sviesto, 2 suplaktais kiaušiniais, 10g cukraus, 8g druskos, 5g džiovintų raudonėlių. Uždenkite ir palikite šiltai, kad iškiltų tešla. 100g rūkytos šoninės su mėsytės tarpsluoksniais, 100g svogūnų supjaustykite labai mažais kubeliais ir apkepinkite 20g sviesto. Atvėsinkite, įmaišykite į tešlą ir palikti dar 30min. kildintis. Kekso formą su skyle viduryje ištepkite 20g sviesto arba margarino, išbarstykite džiūvėsėliais ir supilkite paruoštą tešlą. Kepkite 190 laipsnių temperatūroje 45-55 minutes. Iškeptą bandą palikite 5 minutes formoje, po to išverskite ir atvėsinkite.

Keletas velykmečio patarimų:
• Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.
• Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.
• Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti.
• Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins.
• Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs.
• Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
• Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.

Melnragė, 2009 02 26

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. +370 46 35 02 92. Mob. tel. +370 617 24 338
El.paštas: vincentas.sakas eta takas.lt