Motinos diena
Motinos diena švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Ši šventė lietuviams žinoma dar nuo senų senovės. Šią dieną motinas sveikina vaikai ir vyrai, tądien jie stengiasi už jas atlikti visus namų ruošos darbus. Motinos diena ne šiaip sau švenčiama pavasarį. Motina tapatinama su žeme. Kaip ji išaugina vaikus, taip žemė išaugina derlių. Taigi pavasarį, kai garbinama žemė, kad būtų derlinga, nepamirštamos ir motinos.
Motinų garbinimas siekia pačius seniausius laikus. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties – motina buvo siejama su gyvybės nešėja. Taigi visos Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gėją, romėnai – Artemidę, egiptiečiai – Izidę, o lietuviai – Žemyną. Tai žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Likimą lėmė ir sergėjo graikų Eiletijos, rusų Rožanicos, lietuvių Laimos. Visiems gerai žinoma meilės deivė, taip pat glaudžiai susijusi su motinos, t. y vaisingumo, funkcija, skirtinguose kraštuose vadinta skirtingu vardu: Afrodite, Venera, Milda. Įvairiuose kraštuose randama šių deivių garbinimo įrodymų – moteriškos lyties statulėlių. Iš Narvos kultūros (III. tūkst. pr. Kr.) rasta medinių, gintarinių statulėlių. Mažojoje Lietuvoje – akmeninių statulų, vadinamų akmens bobomis.
Pasaulyje paplitus krikščionybei, moteriškų deivių kultas pasibaigė, bet motina vis tiek neužmiršta – pradėta garbinti Jėzaus motina Marija.
Motinos sąvoka ir funkcijos nuo senų laikų iki dabar labai pakito. Iš liaudies dainų žinome, kad visi rūpesčiai anksčiau krisdavo ant motinų pečių. Jos valdydavo visą ūkį, prižiūrėdavo samdinius, dirbdavo visus namų ruošos darbus, augindavo vaikus. Jos išgyvendavo sunkų išsiskyrimą su dukromis, išleisdamos jas už nemylimų vyrų, sunkų išsiskyrimą su sūnumis, išleidžiamais į karą, skaudžią jų žūtį. Patarlėse apie motiną sakoma: „Minkštos motinos rankos, bet sunkios jos ašaros”. Šiuolaikinės motinos jau nebėra vien namų šeimininkės, šeimos židinio sergėtojos. Nemaža jų dalis yra savarankiškos moterys, ne tik auginančios vaikus, bet ir dirbančios darbą, kuris, pagal ankstesnę sampratą, būtų laikomas vyrišku. Anksčiau motinos užaugindavo ne tik tris, bet septynis ar net dešimt vaikų. Dabartinė motina išaugina po vieną, du, daugiausiai penkis vaikus. Nepaisant visų skirtumų, visos motinos nuolat jaudinasi dėl savo vaikų. Tuo jos ir yra motinos. Ir kaip bežiūrėsi, žmonija neišnyksta tik dėl jų.
Lietuvių kalboje, kaip jokioje kitoje, gausu meilių žodžių motinai pavadinti:
mama, mamulė, mamulytė,
mamytė, mamaitė, mamyčiukė,
mamučiukė, mamulytė, mamužė,
mamužėlytė, motinėlė, motinytė,
motulė, motutė…
Šiuos žodžius sutinkame daugybėje lietuvių liaudies dainų. Tiesa, dabartiniai lietuviai nebėra tokie sentimentalūs, jie vis rečiau vartoja meilius mažybinius vardus. Senoji karta gali apkaltinti jaunimą atšiaurumu, nepagarba savo tėvams, jei nesupras, kad keičiasi tik išraiškos būdas, o ne žmogaus jausmai. Nepabuvę savo motinų kailyje nesuprasime, ką jos dėl mūsų išgyvena, tačiau bent retkarčiais parodykime joms savo dėkingumą, galbūt ne taip atvirai, kaip buvo įpratę mūsų senoliai, bet bent nedideliais ženklais. Pasveikinkime savo mamas su Motinos diena.
