Kovo 25 d. – Gandrinė, Bičių diena
Tai tokia svarbi pavasario šventė, kad “net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Gandras po sparnu parneša kielę, kuri pabaigia išspardyti paskutinius ledus. Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša.
Pirmieji pavakariai ypatingi: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, Kratinių bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis maltų miltų. Bandeles dar vadindavo Kaurokais, šeškučiais, prėskieniais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, – kad tik javai būtų daigūs. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė.
O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliauštų.
Raiste galėjai jas pamatyti aukso vainiką – sasvo karalienės karūną – ritinėjant! Jei pavyktų tą grožybę nutverti, geriau būtų nei paparčio žiedą įsigyti. Viską žinosi, matysi kur lobis užkastas, o svarbiausia – galėsi kitų mintis skaityti! Vienam žmogui pavykę: gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti. Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.
Per Gandrines ir meška ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: “lekia meškos plunksnos”. Taigi šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis, o Gandrinė bus kitados buvusi prosenoviškais Naujaisiais Metais. Pirmosios metų dienos lemia visų metų sėkmę. Todėl svarbu ir kaip gandrą, šį žmogaus artimą kaimyną pirmąkart pamatysi. Jei skrendantį – gerai, visų metų darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį – vangiai viskas seksis. O gandrui tokie rūpesčiai:
“Ka ka ka,
Kur tas gluosnis, ta šaka,
Mano lizdo perykla”.
Parengta pagal L.Klimkos, M.Liugienės, J.Trinkūno, L.Petkevičiūtės, E.Ramono surinktą medžiagą.
