Hermanas Virtas, Šventoji prokalbė. Naujųjų Metų mitai. Šventasis Julis.

Įvairios Naujųjų Metų šventimo datos skirtinguose tradicijose.

Juliu senieji germanai vadino Žiemos Saulėgrįžos šventę. Naujųjų Metų šventimo tradicija sutinkama visose tautose, tačiau, priklausomai nuo regiono, šventės data gali kisti. Kai kurios tautos (pavyzdžiui, persai) Naujuosius Metus švenčia pavasario lygės dieną, tai yra, Rytus atitinkančiame taške. „Pavasariniai” Naujieji Metai remiasi ta pačia logika kaip ir „žiemiškieji”. Toks pat ciklo įsivaizdavimas, toks pat simbolių ir esminių ženklų rinkinys (1 pieš.).

Egzistavo ir mažiau žinoma tradicija švęsti Naujuosius metus vasarą. Tai buvo būdinga Egipto civilizacijai. Čia Naujieji Metai sutampa su Vasaros Saulėgrįža. Iš esmės visi keltų kryžiaus taškai, kur vertikalė ir horizontalė kerta ratą, yra labai svarbūs. Todėl nenuostabu, kad egzistuoja ir tradicija švęsti Naujuosius Metus rudenį – pavyzdžiui, keltų kultūroje ir semitų tradicijoje. Judėjo kalendorius yra sudarytas Mėnulio, tiksliau, Mėnulio ir Saulės pagrindu, todėl jis irgi turi tam tikrų fiksuotų soliarinių bruožų. Perėjimas per juos – žydų Naujieji Metai, Roš Ašana. Švenčiama ši šventė rudens lygės metu.

Sąlyginiai kalendoriaus taškai visomis istorinėmis epochomis buvo laikomi šventiškais. Be to, kalendoriniame rate yra fiksuojami ir tarpiniai taškai, kurie žymi antraeiles šventes. Pavyzdžiui, kinų Naujieji Metai, prasidedantys vasario mėnesį (pietryčių taškas), arba Naujieji Metai vėlyvajame keltų kalendoriuje, sutampantys su Visų Šventųjų diena. Iš pradžių šie keltiškieji Naujieji Metai buvo švenčiami rudens lygės metu, bet dabar jie „pasislinko” kažkur „pietvakarių taško” link (2 pieš.).

Naujųjų Metų padėčių migracija siejama su fundamentaliais ir sakraliniais tos ar kitos tradicijos aspektais. Kadangi kalendorius yra konkrečios sakralinės kalbos paradigma ir tradicijos kalbos išraiška, tai esminių kalendorinių padėčių (taškų) pagrindu prieš akis iškyla apeiginiai kompleksai, sakralinės geografijos specifika, orientacija vietovėje, seniausių sakrališkų žemėlapių sudarymas. Netgi pačios primityviausios, neandertalietiško tipo būtybės orientuodavo savo urvų kryptį pagal fundamentalius sakralinės tradicijos dėsnius. Todėl kai mes norime interpretuoti kažkokį sakralinį kompleksą, ritualą arba religinę doktriną, turime remtis tąja pirmine matrica, turėdami omenyje ir tai, kur tam tikroje tiriamoje kultūroje švenčiami Naujieji Metai, ir kokia kalendorinė orientacija čia dominuoja – Šiaurė, Pietūs, Vakarai ar Rytai.

Pagal Virtą (Hermann Wirth) ir Genoną (Rene Guenon), pirminė Naujųjų Metų šventimo tradicija buvo Žiemos Saulėgrįžos taške. Tai buvo absoliuti didžios šventės forma. Kodėl? Todėl, kad būtent čia kinta Saulės judėjimo kryptis – iš palaipsninės laidos į palaipsninį kilimą. Geocentrinėje koordinačių sistemoje, ypač šiaurinėse platumos, Arktidoje (kur diena sutampa su metais), tai pasireiškia įtikinamiausiai ir akivaizdžiai. Įsivaizduokime Saulę kaip rutulį, iššokusį iš žiemos gelmių į viršų. Šis rutulys kyla todėl, kad ji stumia išmetimo jėga, tačiau, pasiekęs aukščiausią savo tašką, rutulys pradeda kristi žemyn (3 pieš).

Tai kas gi nuostabaus yra tame, kad rutulys (kaip ir paprastas daiktas, pavyzdžiui, akmuo) skrenda į viršų? Iš esmės, žinoma, tai jau savaime nuostabu. Bet kadangi jis vis dėlto kyla, tai koks skirtumas, kodėl? Tikriausia ji kažkas metė… Tačiau štai rutulys pasiekia patį viršutinį savo judėjimo tašką ir jo judėjimas pasikeičia. Šviesa palaipsniui nusileidžia tamsai ir ateina arktinė naktis. Ir štai patį vidurnaktį, didžiausios tamsos pergalės momentu, rutuliojasi paslaptingas, nepaaiškinamas sakralinis reiškinys: kažkokiu paslaptingu būdu, ne iš pačios šviesos, o kažkur iš už anapus šviesos, iš paskutinės būties ribos kyla impulsas, vėl bloškiantis Saulę į viršų. Šis impulsas nėra matomas – dar nematyti pirmųjų pavasario saulutės spindulių, tačiau šventosios ugnies nešėjai, šventyklose ugnį saugantys istorinių arijų protėviai jau žino, kad ši magiškoji akimirką išsipildė, kad transcendentinė priežastis nepaliko pasaulio tamsoje, ir Naujos šviesos gimimas švenčiamas iš naujo.

Likę sąlyginiai šventojo kalendoriaus momentai (taškai) taip pat svarbūs ir natūralūs. Bet pats švenčiausias momentas lyginant su kitais – tai Saulės mirtis ir gimimas. Tai tam tikras ciklo nutrūkimas (žr. 3 pieš.). Julio šventės metu į judesį įsikiša kažkokia ypatinga jėga, kuri nutraukia inertišką judėjimą ratu ir sukuria naują pasaulį. Neaišku, iš kur ateina naujas pasaulis, kuris, kaip atrodė, tik ką mirė… Būtent iš šios natūralios, arktinės pasaulėjautos gimsta pirminė visų kalbų, simbolių ir religijų matrica.

Hermano Virto manymu, būtent Didysis Julis buvo pagrindinė sakralinės civilizacijos, pagrindinė Hiperborėjos šventė. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad krikščioniškoji tradicija savuoju simboliniu kompleksu atkuria pirminį Hiperborėjos gnozį ir daro tai kur kas pilniau, negu anksčiau egzistavusios ikikrikščioniškosios indoeuropietiškos tradicijos. Iš esmės ankstesnėms už krikščionybę indoeuropietiškosioms tradicijoms būdingas Naujųjų Metų šventimas rudens lygės metu nėra tradiciškai ankstyviausias. O Kalėdos tiesiogiai nurodo mums į Didijį Julį.

Kita didi krikščioniška šventė – Velykos – sutampa su pavasario lyge, tačiau, žiūrint iš pirmykštės tradicijos pusės, svarbiausia metų šventė – Julis (Kūčios/Kalėdos).

Pradedant ankstyviausiais uolų piešiniais, seniausiose Tradicijos formose Naujuosius metus žymėjo kryžius. Šviesos užgesimo ir atgimimo idėja, Dioniso mirtis ir naujas gimimas, Kristaus nukryžiavimas ir prisikėlimas savo sakrališkai kalbiniu, apeiginiu turiniu glaudžiai susieti ir sutampa su Didžiojo Julio prasme. Taigi, Didysis Julis yra ir Kalėdos, ir Velykos. Iš metafizinės pusės, dvi šios šventės simboliškai yra labai artimos.

Hermano Virto runų kalendorius.

Stebuklingų pasakų paradigmos

Tačiau šiaurietiškojo gnosis ir Didžiojo Julio pėdsakų galima aptikti ne tik istorinėse religijose, kultiniuose ir liturginiuose kompleksuose. Dauguma senųjų pasakų savo siužetais, peripetijomis, herojų vardais yra susietos su Juliu. Visos tos pasakos byloja apie Didįjį Julį, apie įvykius prieš jį ir po jo. Galima sakyti, kad šios pasakos – tai soliariniai mitai. Tačiau jų nereikia suprasti tiesiogiai. Tai Arktidos Saulės mitai, duoti senajai Hiperborėjos žmonijai, kurioje nebuvo skaidymo į sąvokas „šventas”, „nešventas”. Čia viskas buvo natūralu ir savaime suprantama kaip amžinasis pasaulis. Čia nebuvo vienas nuo kito izoliuotų dievų, žmonių, gamtos. Ir Gamta, ir transcendentinės pasaulio priežasties suvokimas – į viską buvo žvelgiama kaip į vieningą, neatsiejamą kompleksą.

Tradicijai svetimas dalijimas į „realųjį” ir „anapusinį” pasaulius. Abu „pasauliai” buvo jaučiami ir kiekvienam jų suteikta transcendentinė prasmė. Pavyzdžiui, rusiška pasaka apie „raibą vištelę”. Pasakos centre – Pasaulio Kiaušinis. Tamsioji jėga (pasakoje – pelė) sudaužo aukso kiaušinį, kurį pakeičia paprastas kiaušinis. Tai istorija apie žmonijos ciklus. Aukso kiaušinis – pirminis eonas, Aukso Amžius. Jis tvirtas ir nesudaužomas jokiomis aplinkybėmis. Jis vientisas. Tačiau ir šis Aukso Amžius turi savo pabaigą. Pelė, kaip Pažinimo Medžio vaisius, atveda į Aukso Amžiaus pabaigą. Įdomu, kad šioje pasakoje esti loginis nesusipratimas: senis daužė daužė, bet nesudaužė, senelė daužė daužė, bet nesudaužė. Matyt, tikslas buvo kiaušinį sudaužyti (todėl ir daužė). Bet kai tik kiaušinis buvo sudaužytas, senelis ir senelė pradėjo verkti. Vadinasi, galima numanyti, kad jų tikslas buvo ne sudaužyti Aukso Amžiaus kiaušinį, o vienas kitam parodyti jo tvirtumą. Todėl kiaušinio sudužimas juos taip nuliūdino. Žinoma, paprastas kiaušinis niekaip nepakeis Aukso Kiaušinio. Tai paprastas kiaušinis – indų kali-juga. Pasakos pabaiga nelabai guodžia. Kažkas išėjo negrįžtamai. Tas kažkas – Aukso Amžius, poliariniai metai, Arktida, šiaurietiškasis rojus.

Arba, pavyzdžiui, Varlė-Karalienė. Moteris virsta varle, o po to atvirkščiai: varlė – moterimi. Pasakos dramatizmas atspindi metų dramą, kurioje pagrindinis veikėjas Caraitis Ivanas simbolizuoja gimstančią Saulę. Jam teks įveikti daug kliūčių prieš naujajai Saulei įgaunant savo pilnatvę. Pats svarbiausias herojaus žygdarbis – nusileidimas į paslaptingus požemius, kova su drakonu (gyvate), susitikimas su Ragana. Pagrindinis didvyrio tikslas – pasiekti Didįjį Julį. Ir būtent šiame kelyje laukia sunkiausi išbandymai. Įveikęs juos didvyris atsinaujina, atgimsta, įgauna paslaptingų turtų. Jis tampa pašvęstuoju: jis pažymėtas Naujųjų Metų antspaudu, jo rankose cikliškosios grandinės nutraukimo taškas. Didžiojo Julio akimirkos realizacija asmeniniame didvyrio likime padaro jį kitokį. Toks asmeninės išraiškos kelias yra labai sudėtingas, kadangi „tamsos jėgos” (kalendorinis rudens/žiemos sektorius) čia veikia nepriklausomai ir įvairūs seniausio arktinio simbolizmo elementai pasakoje įgauna savo asmeninę, sudėtingą, gąsdinančią būtį.

Pavyzdžiui, raganos namelis ant vištos kojelių, į kurį anksčiau ar vėliau patenka pasakos herojus. Kodėl tas namelis ant vištos kojelių (4 pieš.)? Esu daug perskaitęs „ne virtiškųjų” aiškinimų, tačiau visi jie man pasirodė neįtikinami. Kodėl namelis sukasi yra aišku: namelis – tai metai, o metai cikliškai sukasi ratu. Iš čia ir mitas apie besisukančius rūmus, metus besitęsiančią imperatoriaus kelionę po savo rūmus iš kinų mitologijos ir t.t. Bet iš kur vištos kojelės? Iš kur ši brutali somnambuliška simbolika? Aš netekau žado, kai Virto darbuose aptikau senąjį šumerų hieroglifą, pavadinimu „baba” (boba, senė). Šis hieroglifas vaizduoja kvadratą su dviejomis trišakėmis kojelėmis. „Baba” – tai „Žemė” pas šumerus (5 pieš.).

Vadinasi, galima daryti išvadą, kad kelionė į raganos trobelę yra ne kas kita kaip Saulės nusileidimas į Žiemos Saulėgrįžos tašką, po žeme, į pragarą. Patyrinėkime „vištos kojeles” atskirai nuo trobelės.

Pats seniausias, grynai pirmykštis hieroglifas – pasaulio Medžio šaknys, mirties runa Yr (6 pieš.)

Greičiausia iš pat pradžių trobelė buvo su viena koja, kita koja buvo pridėta vėliau ir dėl „tvirtumo”. Tokiu būdu, vištos kojos simbolizmas logiškai kyla iš seniausios simbolikos komplekso, kurį žmonija, seniai pamišusį apie Arktidą, Hiperborėją ir prarastą Aukso Amžių, nesąmoningai perduoda iš kartos į kartą. Ji jau nebeprisimena pradinės simbolių prasmės, bet vis viena vyksta pastovus archetipinių prasmių perdavimas. Netgi šiuolaikiniuose animaciniuose filmukuose mes kartais aptinkame metafizinę reikšmę senosios išminties atšvaitų, kuriuos sunku pervertinti.

Pasakos ciklas, kuris tuo pat metu atspindi Didžiojo Julio paieškų ciklą, atitinka ir tam tikrą geografinę orientaciją, kadangi kalendoriaus kompleksas saugo savyje ir sakralinį laiką, ir sakralinę erdvę. Erdvė visuomet turi savo vidinę Pietus, Rytus, Šiaurę ir Vakarus. Todėl seniausių šventyklų altoriai dažnai orientuoti į Žiemos Saulėgrįžos tašką. Pereinant nuo Žiemos Saulėgrižos prie pavasario lygės, esmė lieka nepakitusi, tačiau altoriai orientuojami į Rytus. Rytinė pravoslaviškųjų altorių orientacija – duoklė indoeuropietiškajai tradicijai, o Kalėdos – duoklė seniausiam, protoindoeuropietiškajam gnoziui.

Mirusieji seniausiose kapavietėse buvo orientuoti griežtai apibrėžtu būdu. Tai padeda archeologams datuoti kai kurias kapavietes. Netgi neandertaliečiai nelaidojo „bet kaip”. Mirusieji ir toliau dalyvaudavo gyvenime kaip neatsiejama vieningo pasaulio dalis. Gyvenimą mes įsivaizduojame kaip „ne mirtį”, o senieji gyventojai gyvenimą įsivaizdavo kaip gyvenimo ir mirties pilnatvę. Viskas buvo aprėpiama vienu metu. Ar galime sau bent įsivaizduoti – kaip sudėtinga ir kartu įdomu buvo gyventi tokiame sakraliniame pasaulyje?

Tokios pasaulėžiūros elementų išliko ir tradiciniuose mokymuose. Pavyzdžiui dzenbudizmo pasekėjai ir kai kurie krikščionių vienuoliai praktikuoja tam tikrą specifinį „nusimarinimą” esant gyvam. Tikima, kad tokie veiksmai padeda „atgimti” su nauja sielos logika…

Julio simboliai ir mitai

Aš jau paminėjau keletą seniausių Julio simbolių. Visų jų išvardinti neįmanoma, nes kiekvienas sakralinis simbolis vienaip ar kitaip susietas su Juliu. Taip pat kaip ir kiekviena egzistuojanti kalendorinė šventė yra tik nuoroda į absoliučią šventę. Julio momentu gimsta viskas. Ir gimsta viskas vienu metu. Ne palaipsniui, o viskas ir iškart. Todėl negalima teigti, kad yra vienoks ar kitoks simbolis, kuris niekaip nesusijęs su Žiemos Saulėgrįža. Per Žiemos Saulėgrįžą galima iššifruoti ir interpretuoti absoliučiai viską. Visus siužetus, netgi buitinius. Pavyzdžiui, žmogaus galvos simbolika – Tai Julio simbolika. Kiekvieno dirbtinio daikto simetrija ir asimetrija nurodo mums į Žiemos Saulėgrįžą. Jeigu pasinersime į šiaurietiškąją hermeneutiką, tai iš visų pasaulio daiktų mus užgrius fontanai naujų prasmių ir viskas įgaus naują, kolosalią reikšmę.

Du kalnai – dvi uolos

Ir vis dėlto kai kurie simboliai yra laikomi „svarbesniais” Julio atžvilgiu. Vienas jų – į pasagą panašus ženklas. Paprotys namuose kabinti „laimę nešančią” pasagą kyla iš šio senovinio simbolizmo. Pasaga – tai protoruna Ur , klasikinis Naujųjų Metų vaizdavimas (7 pieš.).

Genonas knygoje „Pasaulio karalius” rašė, kad kalno ir olos simbolizmai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Jis aprašo tai kaip tam tikrą „in” ir „jan” santykį. Virto manymu, ola ir kalnas – tai visiškai simboliškai tas pats. Tai yra runa Ur. Ir kalnas – Ur, ir ola – Ur. Kartais tradicinėje simbolių kalboje mes bandome įžvelgti dualizmą, priešpriešą, tačiau ilgainiui suvokiate, kad gavote universalų simbolį, reiškianti ir vieną ir kitą tuo pat metu (beje, vienu iš centrinių Žiemos Saulėgrįžos simbolių yra baltai juoda beržo tošis).

Taigi, runa Ur yra kalnų ir olų runa. Ne veltui Kristus gimė būtent oloje. Tradicinėje bizantiškoje Kalėdų ikonoje ola vaizduojama kalno viduje. Runą Ur galima vertinti kaip visą apimantį simbolį.

Senųjų Hiperborėjos gyventojų bendravimas turėjo būti labai specifinis: jie tardavo vieną garsą, pavyzdžiui, Ur, o omenyje turėdavo Viską. Ir gera ir bloga, ir tai, kaip jie kovoja, kaip šviesa pasiekia apogėjų ir krenta, kad paskui atgimtų. Kiekvienu šio sudėtingo ciklo momentu vienas elementas žino apie kitą, priešingą elementą. Jis suvokia Visko neišvengiamumą ir tuo pat metu juda savo asmenine trajektorija. Jis krenta į susitapatinimą su pačiu savimi tam, kad po akimirksnio vėl išsiskirtų ir pavirstų savo paties priešprieša. Visą tai simbolizuoja garsas Ur.

Eglė

Egzistuoja dar vienas Naujųjų Metų simbolis – eglė. Visiškai aišku, kad kalbame apie Pasaulio Medį, kurio šaknys yra apačioje, o šakos ir karūna – viršuje. Šaknys glūdi Žiemos Saulėgrįžos taške, ir būtent ten mes dedame naujametes dovanas. Šaknys svarbesnės už karūną. Yra ir kita indoeuropietiškoji tradicija – dėti dovanas į batą ar kojinę (vienas iš senųjų indoeuropietiškų Žiemos Saulėgrįžos simbolių yra žmogaus koja – perėjimo, peržengimo simbolis). Bet grįžkime prie eglės. Kodėl būtent ji? Būdama amžinai žaliuojantis medis, eglė simbolizuoja ir visus metus vienu metu. Senovinė šaknis „el” reiškia „šviesos ir amžino gyvenimo medį”. Tai degantis ir nesudegantis medis, iš kurio kalba Dievas. Visi simboliai turi savo ontologinius ir metafizinius aiškinimus.

Didžioji Motina, gegutės laidotuvės

Saulėgrįžos prasmė atsispindi ir kai kuriuose iki šių laikų išlikusiuose moteriškuose ritualuose. Pavyzdžiui, gegutės laidotuvės: prieš ištekėdamos moterys susirenka tam tikrose vietose, laidoja gegutes, meta vainikus į vandenį, verkia ir t.t. Ankstesniais laikais per šiuos ritualus buvo skandinama žiemos figūra. Tai reiškė: neutralizuoti žiemos šaltį, paversti mirusį vandenį gyvu. Paskenduolių, undinių kultai kyla būtent iš šių Žiemos Saulėgrįžos simbolikos aspektų. Galime prisiminti Šekspyro „Hamletą”. Čia Ofelija pasireiškia kaip senojo paskenduolių kulto elementas, kaip naujametė žynė, Didžioji Motina. Didžioji Motina gali pasirodyti ir kaip „baltoji” moteris, ir kaip „juodoji”. Biblinė „juodosios žmonos” simbolika irgi nėra atsitiktinė. Ji paraleli „baltosios damos” simbolikai. Galime prisiminti keistus žodžius iš Saliamono „Dainų Dainos”, kurioje mylimoji sako: „juoda aš, bet nuostabi”. Ši, taip viduramžių alchemikus traukusį paslaptis, irgi glaudžiai susieta su Naujųjų Metų simbolika. Juodosios moters simbolis nėra būtinai neigiamas. Tai naujametinis nutraukto ciklo simbolis, per kurį negalima nei ne pereiti, nei pereiti vienu ir tuo pačiu metu.

Nusileidimas į pragarą

Klasikiniu mitologijos siužetu yra nusileidimas į pragarą. Dantė kalbėjo, kad tamsūs būties užkaboriai ir pragaras paslaptingai traukia.

Tradicijos kalboje nėra „pozityvaus” ar „negatyvaus”, sauso ir šlapio, kairės ar dešinės rankos kelių. Čia išvis nieko panašaus nėra. Yra tiktai kelias. Ir jis visuomet atves į Žiemos Saulėgrįžos tašką. Kuo tu ten būsi – tai jau kitas klausimas. Arba kelionės fonas, dekoracija, arba patsai keliaujantis didvyris. Arba pati Saulė, arba tamsuma, į kurią toji Saulė krenta. Betgi ir kristi į tamsų, šlapią purvyną yra būtina. Tiktais pačiam būti tuo purvynu – nebūtinai. Nors tiek purvas, tiek pelenai Tradicijoje gali turėti ir kitą prasmę. Alchemikai sako: „neniekinkite pelenų – tai karalių diadema”. Sakyti, kad kažkas leidžiasi į pragarą, o kažkas kyla į dangų yra nelabai korektiška, kadangi tai viso labo žvilgsnis iš mūsų „realios”, fizinės realybės. Ir šis nusileidimas ir šis iškilimas yra labai sudėtingi ir diferencijuoti. Į pragarą negalima nenusileisti. Kitas klausimas: o kaipgi iš jo pakilti ?…

Taigi, mes aptikome dar vieną naujametinį simbolį – nusileidimas-kilimas.

Šiaurinis obuolys

Kitas svarbus Didžiojo Julio simbolis – obuolys. Ne veltui egzistuoja Rojaus obuolio vaizdinys, kadangi Rojus yra Šiaurės Ašigalyje. Tradicija įsivaizduoti Rojų Rytuose nurodo mums pavasario lygę, kuri, kaip jau minėjome, yra tam tikras Žiemos Saulėgrįžos atspindys. Pats obelų paplitimas gana tiksliai nubrėžia senųjų indoeuropiečių gyvenamojo arealo ribas. Įdomu tai, kad jeigu obuolį perpjausime per pusę, mes pamatysime penkiakampę žvaigždę (8 pieš.). Kodėl ne šešių spindulių? Todėl, kad žiema Saulė Hiperborėjoje nepakyla. Šeštosios linijos nebuvimas pentagramoje nurodo mums į didžiąją saulėgrįžą, todėl žvaigždė yra vienas iš svarbių, ypač arhajiškų simbolių.

Tuo pat metu Virtas nurodo sakralinius žodžio obuolys, apple, Apfel ir t.t. fenomenus. Jis mano, kad daugumoje kalbų žodis „obuolys” yra giminingas žodžiui „ašigalis”.

Gulbė ir kiaulė

Graikų mitologijoje Saulės dievas Apolonas pusei metų išskrenda į Hiperborėją, o paskui sugrįžta. Jį nuskraidina gulbės. Kodėl būtent jos? Todėl, kad gulbės kaklo forma primena seniausią hieroglifą, simbolizuojanti Žiemos ir vasaros Saulėgrįžų tarpusavio sąryšį (9 pav.)

Įdomu, kad vokiečių kalboje žodis „gulbė” (Schwan) ir „kiaulė” (Schwein) skamba panašiai. Sunku įsivaizduoti – kas gali sieti gulbę su kiaule? Bet tik ne Tradicijos žmonės. Kiaulė taip pat yra „klasikinis” Žiemos saulėgrįžos simbolis, todėl krikščionys Kalėdų metu kepa kiaulieną, o semitai niekuomet jos nepaliečia.

Hiperborėja

Dabar apie patį žodį Hiperborėja. Verčiant iš graikų kalbos jis reiškia: „tai, kas toliau už Šiaurę”. Pragariškas miškas, kuriame pasiklydo Dantė, irgi susietas su Žiemos Saulėgrįža. Lygiai toks pats ir šventų giraičių simbolizmas. „Kiaulė” sanskrito kalba – varahi, o Arktinės sritys kadaise buvo vadinamos „Baltojo šerno žeme” arba Varahi.

Miškas ir karalius

Grįžkime prie miško simbolikos. Frezerio knygoje „Auksinė šakelė” yra siužetas apie Nemėjos karalių. Ten aprašytas vienas labai keistas kultas: miške yra šventykla, palei kurią nuo ryto iki vakaro su kalaviju rankose klaidžioja Nemėjos girios karalius. Jis beveik nevalgo, o maitinasi tik tuo, ką jam atneša jo kulto garbintojai. Jis saugo šventąją girią. Visą tai tęsiasi iki tol, kol kas nors neprisėlina prie retai miegančio karaliaus ir nenužudo jo mirtinu smūgiu. Tuomet žudikas pats tampa Nemėjos girios karaliumi ir saugo savo šventyklą.

Knygoje pažymėtas vienas sakralus karališkosios valdžios momentas: budrumas tam tikroje vietoje, kurią visi apleido, tačiau ištikimybė savo valdoms – tikrojo valdovo požymis. Toliau šioje knygoje analizuojamos analogiškos karaliaus valdžios formos įvairiose tautinėse tradicijose. Pavyzdžiui, Senovės Korėjoje valdovą išlaiko jo tarnai; jie leidžia jam viską, ko tik šis užsimanys, garbina valdovą kaip dievą, tačiau jeigu karalius nesugeba iškviesti lietaus, tuomet toks karalius nužudomas.

Tačiau yra tikrieji karaliai – sakralinio kulto saugotojai ne džiūgauja, o kenčia. Hiperborėjiško pažinimo saugotojai dažnai tampa savo nelengvos profesijos aukomis, tačiau į jų, galima pasakyti, nepavydėtiną postą visuomet atsiranda naujas pretendentas. Atsiminkime Frensio Kopolos filmą „Apokalipsė”. Ten pagrindinis herojus (išprotėjęs pulkininkas Kurcas) – tipiškas Nemėjos girios karalius. Kartu su savo žmonėmis jis saugo ir gina nežinia ką, iškritęs iš racionalaus karo logikos. Kai operatoriaus kamera nukreipiama į pulkininko stalą, ten mes pastebime gulint Frezerio knygą „Auksinė šakelė” – tiesioginę scenaristo nuorodą į Nemėjos girios karalių…

Karališkojo sakralumo simbolika – tai ir Naujųjų Metų simbolika. Būtent šiame taške įvyksta mistinis valdovo karūnavimas.

Masonų Janusas ir “trys broliai”

Egzistuoja ir masoniškoji Žiemos Saulėgrįžos simbolika. Yra ir didelė masonų šventė – ”Žiemos Joninės”. Ši šventė tiesiogiai siejasi su dviveidžiu Janu. Kodėl Janas dviveidis, manau, supratote. Iš čia mėnėsio pavadinimas januar (sausis).

Masoniškoji trijų laipsnių įšventinimo simbolika gali būti nagrinėjama ir kalendoriniu aspektu. Beje, apie metų dalijimą į tris dalis. Atsimenate rusiškas pasakas? Pirmasis sūnus – geras ir protingas (gimės po Naujųjų metų), antrasis – blogesnis, nutolęs nuo Naujųjų metų, o trečias – visiškas kvailys. Tačiau būtent trečiasis sūnus – kvailys, tampa pagrindiniu pasakų herojumi.

Panaši istorija aptinkama ir senovinėje indų pasakoje apie trečią šulinį. Ten du vyresnieji broliai pasiuntė jauniausiąjį, trečiąjį, į šulinį, ir tas jaunėlis, patekęs į labai nemalonią situaciją, išeina nugalėtoju. Jis pasiekia
Žiemos saulėgrįžos tašką, suranda tikrąsias brangenybes, ir švenčia Naujuosius metus. Ta pati simbolika aptinkama ir bibliniame siužete apie Juozapą. Jeigu dvylika brolių susiesime su dvylika mėnesių, gausime pilnąjį metų modelį.

Mūšis su gyvate

Mūšis su gyvate – irgi Žiemos Saulėgrįžos siužetas. Iš ten ir gyvatės (slibino) sąsajos su brangenybėmis. Kur gyvatė, ten ir brangenybės. Pagrindine brangenybe, žinoma, yra sakrališkasis taškas – Naujieji hiperborėjų metai. Šias brangenybes saugo gyvatė (slibinas) – išbandymas rudeniu ir žiema.

Sakralinių miestų simbolika irgi tiesiogiai siejama tiek su Naujaisiais metais, tiek su kalendoriumi apskritai. Galima pasakyti, kad Dangiškoji Jeruzalė, kaip ir visi kiti paslaptingi miestai, yra ne kas kita, kaip medyje ar akmenyje įkūnyta metų simbolika. Todėl Dangiškoji Jeruzalė turi 12 durų ir 4 sienas. Pirmasis zoroastrizmo pasekėjas miestas buvo Varos miestas, kurio padėtis nurodoma kaip esanti Šiaurėje. Tai hiperboriečių prarastasis miestas. Atkreipkite dėmesį: Vara, Varahi – Baltojo Šerno žemė. Iš tiesų šis miestas simbolizuoja metų struktūrą, kurioje įėjimas ir išėjimas – Žiemos Saulėgrįžos vartai.

Žvaigždė

Toks pat svarbus simbolis yra žvaigždė, jeigu nuo persikertančių kalendoriaus atkarpų nuimsime apskritimą. Atminkite Betliejaus žvaigždę. Ją kaip orientyrą panaudoję žyniai tikriausiai giliai domėjosi Hiperborėjos simbolika, gyvendami savo Tėvynėje Irane (Iranas – arijų šalis). Kaip sako induistų išminčiai: ”Ne tas daug žino, kas daug keliauja, bet tas, kas teisingai mąsto”. Todėl tikrasis brahmanas sėdi vienoje vietoje, išgyvena kokio nors paprasčiausio daikto prasmę ir mąsto. Ir jeigu štai taip ”šiaurietiškai” pagalvotume, tai galima iš viso niekur nekeliauti. Jūsų kelionė įvyks hermeneutikos sferoje, metų prasmių Visatoje.

12 Apskritojo stalo riterių

Karaliaus Artūro Apskritojo stalo simbolika darbar, manau, suprantama visiems. Suprantami ir 12 riterių. Vienintelė, atrodytų neišsprendžiama paslaptis – 13-oji, laisva vieta. Ji yra viena iš pagrindinių paslapčių Šventojo Gralio paieškų cikle. 13 – labai nepaprastas skaičius. Vienas iš Žeraro de Narvalio eilėraščių prasideda taip: ”Skaičius trylika sugrįžta, bet kartu jis yra ir pirmas skaičius”. Šis eilėraštis iki šiol nėra iššifruotas. Tačiau su Hermano Wirtho pagalba mes galime tai padaryti. Pasirodo, skaičius 13 – pats svarbiausias Apskritojo stalo taškas. Būtent į šį absoliučių Naujųjų Metų tašką Laikų pabaigoje ir turi būti įkeltas Šventasis Gralis. Iš šis taškas yra ne periferijoje, o centre.

Julio metafizika

Bet kas tai yra metų centras? Kas tai per įsivaizduojamo absoliutaus miesto centras? Kas tai per tuščio būties rato centras?

Mes matome pasaulį kaip periferiją, mes esame ciklas. Ir kol viskas vystosi normaliai, kol neateina Didysis Julis, mes, išskyrus periferiją ir cikliškos egzistenciją joje, nieko nematome. Mes net nepagalvojame apie tą lygmenį, kuris yra vertikalės ašyje. Tai yra neįsivaizduojama. Kadangi čia mes susiduriame su keistu natūraliosios logikos iškreiptumu, ciklo nutrūkstamumu, naujo gimimu po senojo mirties, nenuspėjamo elemento įsiveržimu į Naujuosius metus, tai galime sąlyginai spręsti, kad, išskyrus išorinę logikos pulsaciją, egzistuoja papildomas metų lygmuo, duotas mums per paneigimą, ir besislepiantis Naujųjų metų paslaptyje. Būtent tai ir yra paslaptingas kelias neįkainuojamų brangenybių link, kurios paslėptos ne metų cikle, ir net ne Naujųjų metų taške. Naujieji metai įdomūs ne kaip vienas iš ciklo elementų, o kaip taškas, kuriame ciklas nustoja būti pačiu savimi, kur nutrūksta ryšys to, kas pulsuoja ir egzistuoja natūraliu būdu. Tai ne tik atsinaujinimo po mirties taškas, o žiaurus, radikalus, neįmanomas periferijos atsikratymas, įėjimas į tą sferą, kur įeiti nelengva. Tai įejimas į kitą miestą, kuriame kitokia logika, kur viskas ”išvirkščia” netgi sakralaus pasaulio atžvilgiu. Julio specifika slypi tame, kad tai, kas ”natūralu”, galbūt, netgi ”sakralu”, susiduria su tuo, kas yra visiškai neįtikėtina, su tuo, kas palėpta, su tuo, kas lieka paslaptimi net pačiam sakralumui kaip tokiam. Čia mums suteikiam galimybė pasukti visiškai į kitą pusę…

Kaip tai paprastai nutinka? Didvyris, įveikęs visus išmėginimus, pasiekia Saulę. Po to tą Saulę iš jo kažkas atima, ateina negeri personažai, parduoda žemę demonams, ateina tamsūs laikai. Ateina naujas didvyris, nusuka sprandus niekšams, “įkuria” naująjį pasaulį, naują sakralinę tradiciją. Taigi, išskyrus šį labai didvyrišką ir gilų kelią, yra dar vienas kelias. Tai judėjimas į kitą, neegzistuojančią pusę, į svaigias ontologijos plokštumas, kurių žmonės nenumatė, bet kurių pavidalu – atvirkštiniu, išverstu į kitą pusę, paslėptu po nepermatomu šydu – ir yra visa istorija su savo cikliškais apreikštosios būties įsiplieskimais ir gęsimais.

Naujųjų Metų taške sakralumas prisiliečia prie kažko rimtesnio, didvyriškesnio ir neįmanomesnio, negu ganėtinai gili, daugybės cikliškų reikšmių įprasminta metų virsmo stichija. Ir sakralinėse tradicijose egzistuoja mitas apie tai, kad kažkas amžiams prarasta: žodis, slaptažodis, ženklas ir pan. Ir visgi kažko šiame tobulame sakraliame ansamblyje neužtenka… Neužtenka nesančios, tuščios vietos, esančios pačiame viduryje, centre. Ir įėjimas į šią sakrališkiausią šventovę yra Naujųjų metų taške.

Šiuo, koncentracijos ir fiksacijos Naujųjų metų šventės momentu, mes neleisime sau pasiduoti kolosaliai Naujojo amžiaus stichijai, o susikaupsime būtent šiame taške be jokio skubotumo, karo su priešu, veržimosi į priekį ar į viršų, t.y., be jokio užsidegimo kartoti žygdarbį. Apie pramiegojusius šį momentą aš iš viso nekalbu…

Jeigu tokia logika pasiremsime krikščioniškosios tradicijos metafizikos kontekste, tai mes įžvelgsime kitus labai svarbius momentus. Kaip moko krikščionybė, po antrojo Kristaus atėjimo laiko nebeliks. Tradicionalistai sako – kaipgi taip, kodėl krikščionys neigia po to ateinantį Aukso amžių?
Tai, kad mes gyvename pasaulio pabaigoje, yra aišku. Akivaizdu, kad greitai visas šis kūrinys sugrius. Bet tradicionalistai sako: nieko tokio – šitai pasibaigs, bet prasidės kiti laikai.

Žinoma, kad Kali-jugoje visi degradavo, bet po jos ateis nauja Satja-juga. Ir vištelė išperės naują aukso kiaušinį.

O štai krikščionys sako: nieko panašaus. Viskas sustings. Kai viskas ateis į savo pabaigą ir atsivers visos paslaptys, viskas sustings. Nebus daugiau nei aukso, nei sidabro amžiaus, nei laiko apskritai. Ateis tik Didžiojo Julio šventė, neturinti nei pradžios nei pabaigos.
Naujametis pažinimas

Aš manau, kad tikras yra tik pažinimas apie šį paslėptą centrą, kuris yra ne metų periferijos sferoje (o periferija – tai visa būtis, įsivaizduojama ir neįsivaizduojama), bet yra nesanti vieta, prarastas žodis, akmuo, kuris galbūt aptariamas čia, Žiemos saulėgrįžoje tik sąlyginai, kaip nuoroda į kažkokį kitą, dar rimtesnį dalyką. Atsiminkite, kaip buvo vadinamas akmuo, kurį statytojai atmetė Būties šventovės statybos metu. Pasirodė, kad šis akmuo buvo kertinis. Genonas tvirtino, kad šis, pamatuose įmūrytas akmuo užbaigia ir skliautą. Ir kai viskas jau bus pastatyta, paskutinis, skliautą prilaikantis akmuo bus įmūrytas Laikų pabaigoje. Visiems laikams. Negrįžtamai. Ir nebus daugiau jokio atgimimo, didvyriškų žygdarbių, o bus tik Didysis Julis. Todėl neverta atmesti aukščiausios pasaulyje krikščioniškosios tradicijos.

Būtina tik paaiškintį šią tradiciją Hiperborėjos, šiauriečių kalba. Ja verta pasitikėti. Ir ne tik tikėti, bet ir sekti paskui ją toliau, siekti sakralinio pažinimo, ateisiančio tada, kai pagaliau išaus pasaulio pabaiga.

iš rusų kalbos vertė “WTS-Lietuva”.