Kurlink eina pasaulio laikrodžių pramonė?

Per pastaruosius dvidešimt metų šveicariški rankiniai laikrodžiai įgijo gerą įvaizdį tiek pasaulio žiniasklaidoje, tiek visuomenėje. Per tuos dvidešimt metų pasaulyje specializuotų leidinių, laidų ir priedų kiekis, skirtas laikrodžiams bei jų pramonei padidėjo keliolika kartų, jau nekalbant apie išaugusias pačių gaminių reklamos apimtis. Per tuos dvidešimt metų pasaulyje kelis kartus padidėjo kolekcionierių ar jų organizacijų skaičius, ir dar daugiau atsirado naujų parduotuvių bei atstovybių. Laikrodžių kompanijos tapo garbingais įvairiausių sporto ar kultūros renginių remėjais, o ir pats laikrodis įgijo naują socialinę reikšmę – iš kasdienio naudingo atributo jis tapo svajonių, saviraiškos ir originalumo objektu.

Kas gi savo laiku sukėlė tokią laikrodžių maniją? Vieni mano, kad tai buvo sparčiai besiplečianti mados industrija, apimanti visas pasaulio dalis ir tapusi prieinama visiems visuomenės sluoksniams. Tačiau kita ekspertų dalis tvirtina, jog tokį staigų susidomėjimą tiksliu laiku lėmė prieš 40 metus negirdėti bei neturėję didelės paklausos plastmasiniai ir kvarciniai kompanijos „Swatch” laikrodžiai. 1970 metais “Swatch” išprovokavo lig tol neregėtą pasaulio poreikį savo stilingiems gaminiams, savo laiku Italijoje net sukeldami masinius isterijos priepuolius žmonėms, šturmuojantiems “Swatch” parduotuves…

Žiniasklaidos dėmesys beveik nuo nulio sukurtam „Swatch” prekiniam ženklui sukūrė naują jaunų laikrodžių mėgėjų kartą, kuri masiškai pirko rankinius laikrodžius, būrėsi į klubus ir išvis gyveno gyvenimą, kuriame “Swatch” reiškė madą ir originalumą. Kai šios kartos atstovai subrendo, išaugo ir jų skonis ir reikalavimai aukštesnio lygio laikrodžiams. Todėl mechaniniai laikrodžiai, kuriems dar aštuntajame dešimtmetyje buvo pranašaujama lėta ir natūrali mirtis, devintajame dešimtmetyje įgijo didžiausią kada nors savo istorijoje populiarumą, o laikrodžių gamybos tradicijos kartu su naujomis technologijomis pradėjo vis dažniau stebinti pirkėjus originaliais meniškais sprendimais.

Devintajame dešimtmetyje atsigavus laikrodžių verslui, klestinčioje pasaulio ekonomikoje susiformavo taip vadinamas „laikrodžių muilo burbulo” fenomenas – laikrodžio kaina prarado prasmę – viskas tapo prieinama. Todėl naujų laikrodžių gamintojai, dažnai turėję labai miglotą gamybos meistriškumo suvokimą, ėmė siūlyti pirkėjams kokybės ir kainos prasme visiškai nesuderintus, bet madingus gaminius. XIX amžiaus pabaigoje suformuotus būtinus reikalavimus laikrodžių kokybei pakeitė tarptautinių kompanijų sutelktas kapitalas ir pasaulinio garso madingi prekės ženklai: prasidėjo kompanijų susijungimų ir perėmimų banga, palietusi visus laikrodžių gamybos sektorius nuo dizaino iki gamybos, rinkodaros ir paskirstymo. Nieko nebestebino tuometinio prabangos prekių koncerno LVMH sumokėta 3,2 milijardų šveicariškų frankų suma už “Jaeger-LeCoultre”, IWC ir “Lange and Sohne” prekinius ženklus. Nieko nebestebino ir prabangūs deimantais inkrustuoti auksiniai laikrodžiai ant jaunuolių rankų, žarstančių milijonus, uždirbtus iš internetinių verslų.

Laikrodžių pramonė pasiekė aukščiausią pakilimo tašką 2000-2001 metais. Tačiau Rugsėjo 11-oji, pasaulinės ekonomikos sulėtėjimas pradūrė “laikrodžių burbulą”. Tai nesustabdė laikrodžių gamybos, bet ją sulėtino. Ir jau 2003 metais Šveicariškų laikrodžių pramonės federacija pranešė, kad “šveicariškų laikrodžių pardavimai buvo mažesni, nei 2000 metais”.

Pastaraisiais metais laikrodžių pramonė pradėjo „normalizuotis” tiek ekonomine, tiek stilistine prasme. Vargu ar artimiausiu metu ši pramonė sulauks antros tokios pat sėkmingos 2000-2001 metų bangos, juoba kad dabar rinkoje vyrauja įdomus paradoksas: Italijoje, diktuojančioje pasauliui aprangos stiliaus taisykles, šiuo metu madinga segėti ne originalius žymių dizainerių laikrodžius, bet jų kopijas ar klastotes. Kad ir koks juokingas ar kraštutinis atrodytų toks pirkėjų pasirinkimas, reikia pripažinti, jog toks moralinių vertybių pasikeitimas – naujo sparčiai plintančio žmonių požiūrio pasekmė. Pastarąjį dešimtmetį populiarumą įgijęs vartotojų interesų gynimas jau praranda aktualumą Vakarų pasaulyje ir galima teigti, jog šiandien yra vertinamas tik produkto įvaizdis, bet ne pats gaminys, juoba kad pirkėjas šiuo metu yra pratinamas įsigyti ne prekę, o jos ženklą.

Kodėl vartotojas pradėjo orientuotis į įvaizdį? Viena iš šio fenomeno priežasčių – vartotojų nepasitikėjimas prekiniais ženklais, ypač įvertinant tokių garbingų kompanijų, kaip “Enron”, “Arthur Andersen” ar “Parmalat” skandalus, kilusius prieš kelerius metus. Pačioje laikrodžių pramonėje taip pat neišvengta panašių skandalų – prieš trejetą metų, susikibus dviem partneriams prasidėjo garsus „Franck Muller prieš Franck Muller Watchland” procesas, atskleidęs daug prabangių laikrodžių gamybos užkulisių.

Kita aiški, tačiau neišvengiama priežastis – mados poveikis laikrodžių gamybai. Laikrodžių gamybą paveikė ir mados pasaulio propaguojamas agresyvus, seksualus gyvenimo stilius: tai vėlgi skatina vartotoją kreipti dėmesį į įvaizdį, tačiau ne į patį produktą. Mados pasaulio kanonų primetimas laikrodžių kūrimui įnešė „sezoniškumo” sąmpratą ir poreikį greitesniam prekių atsinaujinimui parduotuvėse. Rinka tebėra perpildyta laikrodžiais, ir didžiosios kompanijos nelabai nori leisti naujas kolekcijas, kol dar neišparduotos senosios. O ir daugeliu atvejų, naujų kolekcijų modeliai yra tiesiog adaptuoti senieji, priderinti prie mados, o ne istorinės kokybės reikalavimų.

Mados pramonė atnešė pasauliui ir skaudžią gamybos “delokalizacijos” sąmpratą. Kiekvienas jaunuolis, perkantis “Nike” sportbačius, žino, kad jie greičiausiai pagaminti Malaizojoje ar Indonezijoje. Tačiau tai nedaug kam rūpi, nes pirkėjas įsigyja įvaizdį. Jis neperka “patvirtinta, kad ši prekė pagaminta vienoje ar kitoje šalyje” etiketės. Taigi, tokiems vartotojams ir ilgą laiką vertinamas „Swiss Made” (“Pagaminta Šveicarijoje”) užrašas akivaizdžiai praranda savo svarbą. Ar šis užrašas tebėra kokybės sinonimas? Taip, nes susirūpinę vis didėjančia konkurencija laikrodžių gamintojai stengiasi užtikrinti savo gaminių išskirtinumą ir kokybę. Tačiau „Swiss Made” nebėra gaminio kilmės garantas: šis užrašas gali būti uždėtas ir ant Kinijoje pagaminto laikrodžio pakuotės. Pripažinkime, jog teiginys „Pagaminta Šveicarijoje” dažniausiai tėra rinkodaros apgaulė. Prieš kelerius metus šia problema buvo itin susirūpinta, tačiau šiandien ji yra beveik užmiršta dėl etikečių ir prekinių ženklų įstatymų lankstumo.

Šiuo metu laikrodžių gamintojai vėl grįžta prie realaus kainos, kokybės ir turinio santykio: prieš kelerius metus dar buvo galima pastebėti staigių sėkmingų ir nepaprastai pelningų naujų prekinių ženklų kilimą, tačiau, pasaulio ekonomikai vadovaujantis vis realesniais reikalavimais, tokių atvejų kiekis sumažėjo. Šiuo metu laikrodžių pramonė išgyvena ekstravagantiškumo eros saulėlydį ir pasitinka naujus patikimumo ir naudingumo standartus. „Laikrodžių bumo” pabaiga palietė tiek smulkius, tiek stambius gamintojus.

2005-2008 metai parodė kai kurių korporacijų trapumą: didelių kompanijų struktūros inertiškumas lėmė kai kurių prekinių ženklų žlugimą. Pzvydžiui, 2000 metais “Gucci” gaminiai buvo ant kiekvieno kūno ir kiekvieno riešo. Tačiau kur “Gucci” laikrodžiai šiandien? Kitas pavyzdys – prabangos prekių koncernas LVMH ir laikrodžių prekinis ženklas „Ebel”. Kompanijos pinigai ir kūrybinės grupės pastangos, sutelktos naujo prekinio ženklo kūrimui, visiškai neatsipirko: per trejus metus dėl nesėkmingo naujų ir itin prabangių “Ebel” modelių įvedimo į rinką LVMH prarado 40 milijonų. Tačiau ta pati LVMH turi ir sėkmingų istorijų – „Vuitton”, „Dior”, „TAG Heuer” ar „Zenith” – šių prekės ženklų kūrimui taip pat prireikė didelių piniginių, laiko ir energijos išlaidų, bet vadybininkai, sugebėję suteikti šiems gaminiams savitumo ir naujovių derinį, padarė sėkmingą investiciją į šių prekinių ženklų ateitį laikrodžių rinkoje.

Didžiosios permainos laikrodžių pasaulyje sukėlė tikrą sumaištį ir jų mados tendencijose, kurių šiuo metu yra išties nemažai. Viena ryškiausių laikrodžių mados tendencijų atsisako dar praeitais metais madingų tikrų bei imitacinių deimantų. Tai, žinoma, nereiškia, jog gamintojai pilnai atsisakys brangakmenių: jie paprasčiausiai nebebus pagrindiniai laikrodžių apipavidalinimo akcentai. Taip pat iškyla formų ir medžiagų nesuderinamumu pasižymėjęs 60-ųjų metų laikrodžių stilius. Žinoma, pasaulyje yra rinkų, be to, pelningų, kurios visada “prarys” bet kokį jiems brukamą produktą – Kinija, kurioje perkinis ženklas reiškia daug daugiau nei paties laikrodžio kaina, Rusija, visais amžiais mėgusi auskinius deimantais inkrustuotus laikrodžius, ir Indija, priimanti bet kurį laikrodžio modelį, jei jame prifarširuota įvairiausių mechaninių funkcijų…

Pastaraisiais metais ženkliai padidėjo ir smulkių nepriklausomų laikrodžių gamintojų skaičius. Kiekvienas jų užima atskiras rinkos nišas (pvz., prabangūs, madingi ar klasikiniai laikrodžiai). Viena iš nepriklausomų laikrodžių gamintojų sėkmės paslapčių – pardavimų efektyvumas: šiame versle labai svarbu nepamiršti nuotaikingumo, tarpusavio santykių šilumos ir asmeninio bendravimo svarbos. Žinoma, pasaulinio masto reklamos kampanijos – svarbus produktų rėmimo faktorius, tačiau pirkėjo apsisprendimą dažniausiai lemia asmeninė pardavėjo įtaka. Antra paprasta, tačiau kartais pamirštama paslaptis – garantijų suteikimas ir rūpinimasis klientais: svarbu tesėti pirkėjams duotus pažadus. Priešingu atveju kompanija greitai pelnys nepatikimo gamintojo įvaizdį.

„Šveicarų laikrodžių gamintojai vis dar labai rūpinasi savo įvaizdžiu ir daug investuoja į patikimumo palaikymą” – teigia Aidas Gužauskas, laikrodžių parduotuvių tinklo “Šveicarija” direktorius, – “Tarkime, gal Lietuvos pirkėjai to ir nepastebėjo, bet prieš keletą metų visos kompanijos pradėjo suteikinėti savo gaminiams ne 12 (kaip kad buvo iki tol), bet 24 mėn. garantiją. Reiškia, du metus visi mechanizmo gedimai bus taisomi nemokamai arba keičiami į naują, jei, žinoma, tie gedimai neatsirado dėl nešiotojo kaltės, pavyzdžiui, sutrenkus ar sudaužius. Manau, kad šis faktas labai daug ką sako apie šveicariškų laikrodžių kokybę bei gamintojo požiūrį į sukurto gaminio vertę”.

Anot p.Aido, prekiauti šveicariškais laikrodžiais galima tik tapus oficialu atstovu ir įsipareigojus atlikti toje pačioje rinkoje garantinį bei pogarantinį remontą ir aptarnavimą, kuris, kaip paprastai, yra nuostolingas: “Į servisą investuojama labai daug. Pirmiausiai tai turi daryti firma, prekiaujanti laikrodžiais, reiškia kartu su prekėmis privalu nusipirkti visą taisymo įrangą, prietaisus ir aparatus, įdarbinti meistrus, t.y. sukurti serviso centrą. Kartu investuoja ir gamintojas. Jie organizuoja laikrodžių meistrų apmokymus. Jų lygis vertinamas balais, pagal šią sistemą įrangą ir prietaisus būtina nuolat atnaujinti, kai kurių ypač specifinių prietaisų 50 proc. vertės dengia kompanija – gamintoja”.

Ko gero, sunku vienareikšmiškai įvertinti, kas svarbiau – stilius ar kokybė. Jei pirkėjui rūpi tik išvaizda, tai, žinoma, jam neverta investuoti į brangų daiktą, geriau sekant madą nuolat keisti aksesuarus. Bet jeigu žmogui tiksliosios mechanikos gaminys asocijuojasi su kokybe bei prestižu, p.Aidas siūlo be didelių apmastymų apie rinkodaros bei kainodaros niuansus rinktis tik žinomą ir patikimą prekinį ženklą: “Tokių kompanijų gaminyje galima rasti detalių, pagamintų Kinijoje, pavyzdžiui, ciferblatas, rodyklės ar pan., bet pats mechanizmas bus tik šveicariškas ir visas laikrodžio surinkimas irgi atliekamas tik Šveicarijoje. Yra nustatyta, kiek proc. detalių gali būti importuotų, ir kiek darbų gali būti atlikta ne vietoje, kad gaminys turėtų teisę į „Swiss made”. Kaip taisyklė šis procentas neturi viršyti 30″.

“Dirbdami su šveicariškais laikrodžiais įsitikinome, kad kompanijų įvaizdis labai branginamas, daug lėšų skiriama jo palaikymui, o tai tiesiogiai susiję su gaminių kokybe”, – šypsosi p.Aidas.

Modifikuotas straipsnis buvo spausdintas žurnale “Verslo klasė”