Geriau pamiršti namuose kelnaites nei sveiką protą

Buvo laikai, kai save gerbianti moteris neišeidavo į gatvę be pirštinių, skrybėlaitės ir kojinių. Paskui atėjo laikai, kai geram tonui pakako jau tik skrybėlaitės ir kojinių. Dar vėliau – tik kojinių. O dabar kai kurios damos išdrįsta iš namų išeiti ir nemūvėdamos apatinių kelnaičių. Ir taip eina ne vien į gatvę, bet netgi į pačius Bakingemo rūmus, į etiketo ir protokolo citadelę!

Būtent taip pasielgė 2002-aisiais dizainerė Vivienne Westwood, atvykusi atsiimti jai karalienės teikiamo ordino už nuopelnus Jungtinės Karalystės dizainui ir kultūrai. Ji visų susirinkusių fotokorespondentų akivaizdoje padaužiškai pasikėlė sijono palankas ir pademonstravo, jog po pėdkelnėmis nemūvi kelnaičių.

Na, V.Westwood galima suprasti – ji visuomet buvo maištininkė, pankė ir iš karalienės besityčiojusių „Sex Pistols“ draugė, protestuojanti prieš „establišmentą“, iš kurio nūnai (o likimo ironija!) priima ordinus.

Tačiau kai į prieš dvejus metus Bakingemo rūmuose karalienės surengtus priešpiečius nusipelniusioms karalystės moterims damos susirinko nemūvėdamos kojinių, daugelis suprato – geras tonas ir etiketo išmanymas nebėra savaime suprantami dalykai.

Ne tik „valkatos“ įvaizdį demonstravusi V.Westwood ar tokios bohemiškos merginos kaip „Whitbread“ premijos laureatė rašytoja Zadie Smith ir manekenė Kate Moss nemūvėjo kojinių, bet nuogas, įdegusias blauzdas demonstravo ir daugybė solidžių verslininkių. Daugelis jų atrodė labai dailiai, gaiviai ir naujai. Kai kurios netgi mūvėjo pirštinaites! Ir tik viena Jos Didenybė mūvėjo ir kojines, ir pirštinaites, atrodė oriai ir kukliai, pagal protokolą – taip, kaip ir dera atrodyti Bakingemo rūmuose.

Aš – už nykstantį drabužių etiketo meną ir jo puritoniškas taisykles. Nors man ir nieko nėra gražiau už tobuliausią Dievo kūrinį – sveiką, dailų žmogaus kūną.

Nors man pasiutusiai gražu, kai jis subtiliai, švelniai, provokuojančiai apnuoginamas: kai kyla įtarimas, kad po vilnijančiu suknelės šilku dama nemūvi kelnaičių ar kai apskritai neaišku, kokie fizikos dėsniai tą vienos petnešėlės prilaikomą suknelę išlaiko ant kūno.

Man labai gražu, kai net viduržiemį kokia nors valiūkė drįsta basa nubėgti kelis metrus nuo automobilio per sniego pusnis į pokylių salę – basa, jei nematysime vinies plonumo pakulnės ir trijų auksinių kristalais papuoštų basučių dirželių. Puiku, jei ją šildo virpulys, šampano burbuliukai ir artėjančio nuotykio nuojauta!

Man gražu, kai tobulos formos krūtys vilnija po rūbu, nevaržomos jokių „žabangų“, ir nematau nieko blogo, jei po atlasu išryškėja spenelis. Man taip pat gražu korseto suvaržyta, į du apvalius obuolius sukelta krūtinė.

Nuostabiai gražu iškirptė nugaroje, siekianti paskutinį stuburo slankstelį ir padorumo ribas – kaip į istoriją įėjusi aktorės Mireille Darc suknelė iš filmo „Aukštas blondinas juodu batu“.

Ir netgi mikro-mini sijonėlis, tas vulgarumo sinonimas, atrodo puikiai, kai jis nekaltai segimas virš liaunų, „bembiškų“, įdegusių kojų.

Man patinka, kai žmonės laisvai ir patogiai jaučiasi savo pačių kūne. Man patinka degintis ir maudytis „be nieko“ ir švęsti kūno ir gamtos vienovę.

O madoje nemėgstu saugių miesčioniškų kompromisų, tokių kaip ant džinsų vilkimos neilgos suknelės. Mano nuomone, tokiu atveju galimi tik trys variantai: arba suknelė, arba užpakaliuką pabrėžiantys džinsai, arba radikali dieta.

Lygiai tas pat taikytina ir kitam „norisi, bet badosi“ sprendimui, kai damos tarsi kokios Viktorijos laikų miestietės vakare nuogas rankas dangsto šifono ar, dar blogiau, pamušalinio audinio skuduriukais, kuriuos iškilmingai vadina „šaliais“ – čia arba nuogos rankos, arba ilgos rankovės, arba ilgos valandos treniruoklių salėje!

Nepaisydama visos savo „laisvamanybės“ kažkodėl manau, kad pas karalienę į svečius (jeigu, žinoma, ji pakviestų) nedrįsčiau eiti be kojinių. Nes manau, jog dideli nuogo kūno plotai netinka ne tik bažnyčioje ar laidotuvėse, bet ir Bakingemo rūmuose, Prezidentūroje, diplomatinėse atstovybėse, mokslinėse konferencijose ir ceremonijose, valstybinėse įstaigose, bankuose ir solidžiose verslo kompanijose.

Man rėžė akį permatomo audinio lopiniai vienos Vilnių aplankiusios prezidentienės aprangoje, pro kuriuos šmėžavo nuogo torso fragmentai. Man bado akis plikos kojos, bambos ir mini sijonėliai ambasadų renginiuose, kur kartais taip pasipuošia kai kurios drąsuolės. Ir mielai paspausčiau ranką dvasiškajam tėvui iš mažo Italijos miestelio, kuris ant bažnyčios durų pakabino skelbimą savo parapijietėms: „Kaip atrodo jūsų bamba, Dievas žinojo dar tada, kai nebuvot gimusios, tad nėra jokio reikalo demonstruoti ją bažnyčioje“.

Tad kaip išlaviruoti tarp etiketo ir madingo dekadanso? Man regis, visuomet pravartu prieš pasipuošiant pateikti sau paprastą klausimą: kur ir kodėl aš einu?

Na, galbūt nesiūlau jums elgtis taip, kaip daro legendinė italų „Vogue“ redaktorė Anna Piaggi, kurią neseniai kalbinau „Stiliui“.

Ji, jei tik pasitaiko tokia proga, prieš svarbų pokylį ar vakarėlį incognito apsilanko būsimo renginio vietoje ir ištyrinėja interjerą, erdvę, įsitikina, ar renginys bus kamerinis, ar pompastiškas, erdvus ar sausakimšas (kitaip tariant, ar bus fotografuojama iš arti, ar visu ūgiu) ir koks bus jo fonas – minimalistinis, barokinis ar labai ištaigingas. O tada jau „sukonstruoja“ savo vakaro įvaizdį – beprotišką, tačiau labai fotogenišką ir puikiai suspindintį vakaro fone…

Galbūt ne kiekviena turi tiek laiko, galimybių ir noro iš įvaizdžio padaryti ištisą ritualą kaip Anna Piaggi, tačiau kiekviena gali atsakyti sau į klausimą: kur aš einu ir kodėl esu kviečiama?

Ar dėl savo nuopelnų, laimėjimų, visuomeninės padėties ir karjeros, ar dėl grožio ir žavesio?

Ar vakaro metu pašnekovai sieks su manimi bendrauti ir įsiklausyti, ką turiu pasakyti kaip autoritetinga profesionalė, ar, jei esu aktorė, menininkė ar manekenė, tiesiog man pakaks atsipalaiduoti, džiaugtis ir būti vakaro puošmena?

Ar vakare dalyvaus svarbūs, gerbtini žmonės – karališkojo kraujo asmenys, prezidentai, kardinolai, ministrai, ambasadoriai, kuriems turėsiu parodyti protokolo reikalaujamą pagarbą?

Jei atsakymas į paskutinį klausimą yra „taip“, iškart pamirškite bet kokius ekstravagantiškus nuogumus: pagarba ir nuogybė – nesuderinamos, ir daugių daugiausia, ką sau galite leisti, – tai ilgos vakarinės suknelės iškirptė ar apnuoginti pečiai ir rankos, tačiau jokiu būdu – ne nugara žemiau menčių, ne liemuo ir ne kojos!

O „hamletiškas“ kojinių klausimas – mūvėti ar nemūvėti? Mano galva, atsakymas labai paprastas: jei kvietime nurodytas aprangos kodas (dalykinė, kokteilinė ar iškilminga apranga arba, kaip sako anglai, „smart dress“, „black tie“ arba „white tie“), kojinės visuomet apsaugos nuo etiketo klaidų.

Kas kita, jei kvietime tiesiog nurodoma „vakarinė apranga“ („evening dress“). Ji mažiau įpareigojanti, tad čia jau galite leisti pasireikšti ir savo fantazijai, ir prašmatnumui. Nepakenks nei apnuoginta nugara, nei klubus kutenantis skeltukas, nei nuogos kojos ir sandalai. O progų taip pasipuošti – aibė.

Pavyzdžiui, privatūs, „neprotokoliniai“ ir labdaros pokyliai arba visi su menu susiję renginiai (į kuriuos paprastai lietuviai dažnai susirenka apsivilkę „darbine“ apranga) – dizainerių kolekcijų pristatymai ir po jų vykstantys vakarėliai, teatro premjeros, galerijų ir muziejų parodų atidarymai. Taip pat ir „komercinės“ progos – naujo salono, klubo, restorano ar parduotuvės atidarymas, prabangių automobilių pristatymai.

Patikimu aprangos kodekso „lakmuso popierėliu“ visuomet laikau šampaną: jei žinote ar nujaučiate, kad renginyje jus šeimininkai vaišins šampanu, – ruoškitės ir puoškitės! Tai taurus ir ypatingas gėrimas, be to – ir nepigus. Tad jei kviečiantieji pasiruošę atrišti kapšą tam, kad jus pavaišintų šiuo šventiniu gėrimu, jūs bent jau atsidėkodami pagerbkite juos šventiškai pasipuošdami…

Tad tiek mano pastabų apie kojines, šampaną ir aprangos kodą. Linkiu jums gerų vasaros vakarėlių ir kad išeidamos iš namų nepamirštumėte svarbiausio „aksesuaro“ – sveiko proto! Jau geriau pamiršti apatines kelnaites nei protą…