Vilniaus stoties prostitutės, arba apie erogenines Vilniaus vietas
Šiuo metu gyvenu tokioje Vilniaus vietoje, kur kas dieną praeinu pro gatvės prostitutes. Net ir vasarą jų gyvenimo ritmas nepasikeitęs. Dirbama ir dieną, ir naktį. Marširuojama Sodų gatve, link “Gintaro” viešbučio, skverelyje ties “McDonald’s”. Judėjimas į niekur. Stoviniuojantys, išvaikomi, vėl marširuojantys moterų ir merginų kūnai.
Grįždamas namo naktimis, kartais esu užkalbinamas asmenų, norinčių išpasakoti savo gyvenimo istorijas. Viena iš jų prasideda tokiais žodžiais: “A potom ja vzial i zarezal jego…” (“O po to ėmiau ir papjoviau jį…”). Tatuiruotės ant rankų, visko mačiusios akys ir noras, kad tavo istoriją išgirstų. Kartais paryčiais girdžiu, kaip gretimo Savivaldybės rezervinio namo koridoriuose skamba prikimęs vyro balsas: “Marusia, vpusti… Vpusti menia… Marusia” (“Įleisk, Marusia… Įleisk mane… Marusia”). Neįsileidžia. Keiksmažodis po keiksmažodžio, prakeiksmas po prakeiksmo. Dūžtančio butelio skambesys.
Sodų gatvės moterys Vilniuje. Jaunos ir senos. Pavargusiais veidais, kuriuos maskuoja ryškia pigia kosmetika. Storos ir plonos. Štai viena ilgais tamsiais plaukais – labai laiba, rodos, kad vėjo gūsis ją galėtų lengvai nupūsti. Dar kitos dvi tarsi ir neišsiskiria iš minios: aptemptais džinsais, vos įdegusius pilvus dengiančiomis palaidinėmis. Kita plačiomis raudonomis kelnėmis – lyg kokia kosmonautė. Dar kita išblukintais plaukais, surištais į arklio uodegos formos kasą, nedidukė, su juodomis permatomomis kojinėmis iki kelių, storokomis blauzdomis ir mini sijonu. Drabužiai tarsi parodija – kaip iš pigių disko laikų filmų. Visa jos apranga atrodo groteskiškai. Groteskiškai, kaip ir stoties prostitučių atlyginimai: paslauga gali kainuoti nuo 20 iki 40 Lt ir daugiau. Tai prostitučių proletariatas.
Iš pirmo žvilgsnio nedaug gali pasakyti apie šias moteris. Net ir amžių sunku nuspėti, nes rodos, kad jų kūnai, patiriantys nuolatinę prievartą ir alinimą, jau nustojo skaičiuoti metus. Moterys abejingos praeiviams, kurių dieną nemažai. Dažnas praeivis irgi nebereaguoja į jas. Bet ar įmanoma išvengti jų kūnų, negrėsmingų, bet badančių akis?
Aš negaliu. Eidamas pro šalį vis noriu atsigręžti. Užkalbinti, klausti, skaičiuoti. Tad kokie tie skaičiai? Stoties rajonas Vilniuje, pasak socialinio apsaugos konsultavimo kabineto “Demetra”, – priskaičiuoja apie 130 prostitučių. Tiek užregistruotų. Dar daugiau dirba privačiuose butuose. Lietuvos AIDS centro duomenimis, vien Vilniuje prostitucija gali užsiimti nuo 1000 iki 3000 moterų. Skaičiai skaičiais. Tačiau ką reiškia man moteris ar mergina, stovinti Sodų gatvėje. Ką jų figūros man ar mums išreiškia? Ar jos nėra eilinis neišsipildžiusių gero gyvenimo ir progreso pažadų simptomas? Nemažėjančio skurdo ir nevilties sindromas?
Yra daugybė veiksnių, kodėl užsiimama prostitucija. Pirmiausia tai vis mažėjančios įsidarbinimo galimybės mažiausiai kvalifikuotai darbo jėgai, mažas nepakankamas uždarbis, kad ir dirbant. Prisideda ir psichiniai sutrikimai, žalingi įpročiai (alkoholizmas ir narkomanija). Kaip žinia, dominuoja ekonominiai veiksniai. Pavyzdžiui, prostitucija sparčiai auga tose šalyse, kuriose trūksta darbo vietų moterims, tai patvirtina ir prostitučių migracija iš skurdžių šalių į turtingesnes.
Paradoksalu, tačiau žvelgdamas į prostitučių proletariatą, mąstai ne tik apie skurdą ir neviltį. Prisimeni, kad mes dažnai suvokiame prostituciją ne kaip savo, kaip visuomenės, problemą. Veikiau atvirkščiai. Prostitutės kuria problemas visuomenei, kurioje jos ir mes gyvename. Ar ne? Ši suvoktis šmėsteli tada, kai žiūri į pasišlykštėjimo ir nuostabos kupinus praeivių, skubančių Sodų gatve, veidus. Ir kai atsiverti kokį nors Lietuvos dienraštį. Ir kai pats bijai užkalbinti parsidavinėjančią moterį, nenorėdamas būti palaikytas klientu. Todėl supranti, kodėl mums svarbiau ne padėti prostitutėms, bet jas kontroliuoti. Prievartauti. Tyčiotis.
Dauguma prostitučių patiria fizinį ir seksualinį smurtą iš savo klientų ir sutenerių. Statistiką žiauri: apie 50 procentų prostitučių žūva per pirmus penketą savo darbo metų. Jas žudo ir “pirkėjai”, ir suteneriai; jos žudosi pačios arba miršta nuo nepagydomų ligų.
Viešosios tvarkos prižiūrėtojai, t.y. policija, irgi nėra itin gailestingi prostitučių proletariatui (o kas iš viso gailestingas proletariatui?). Prostitutės turi mokėti policininkams baudas arba atsėdėti paras. Nuovadose su jomis elgiamasi taip, kaip norima. Policijos akcijų metu sulaikomos labiausiai nepatyrusios, žemiausios klasės prostitutės. Tačiau bet kokios represinės priemonės nepadeda išnaikinti prostitucijos. Moterys vėl sugrįžta į savo vietas. Mokosi atsargumo. Čia man prisimena garsaus rašytojo Salmano Rushdie žodžiai apie miestą: “Bet miestas savo sugedime atsisakė pasiduoti kartografų dominavimui, keisdamas savo pavidalą kaip jam patinka, be jokio įspėjimo”. Taip ir prostitutės, judančios iš vienos vietos į kitą, atsisako paklusti jas prievartaujančiai tvarkai.
Būtinai pereikite per “raudonųjų žibintų” Sodų gatvę. Tai trumpa, tačiau intensyvi gatvė. Monumentalūs namai, statyti prieš Antrąjį pasaulinį karą, apgriuvę balkonai, tarpuvartėse stovinčios moterys ir vyrai pervargusiais veidais. Laukiantys savo valandos. Tai gatvė, kuri, kad ir kaip paradoksalu būtų, – tarsi atvira paslaptis. Vieta, kurioje seksas ir seksualumas yra ironiška ir sykiu intensyvi peizažo dalis. Užklyskite į barą, dirbantį visą naktį. Apgultą sutenerių, prostitučių, klientų. Nesuklysiu pavadinęs juos visus savotiškais “seksualiniais piliečiais”, o Sodų gatvę viena iš Vilniaus “erogeninių” vietų.
Vaikščiodamas Stoties rajonu, matai, kad jo gyventojai nėra vien tik seksualinės ekonomijos apimti. Ir ne vien moterys stovi Sodų gatvėje. Kiek tolėliau tarpuvartėse lūkuriuoja įmitę vyrai prostitutės (pagal paskutinius duomenis, ten dirba apie dešimt vyrukų). Aplink autobusų stotį ir “Iki” parduotuvę slankioja paaugliai, kuriems kūnas irgi yra pragyvenimo šaltinis. Dar kitur, tarp “Gintaro”, “McDonald’s” restorano ir Geležinkelio stoties, pamatysi ryškiai plaukus nusidažiusį, šiek tiek moterišką jaunuolį, kuris laukia vyresnių vyriškių ir nuolat kalba mobiliuoju telefonu. Pro šalį praeina vidutinio amžiaus vienos lietuviškų televizijų žvaigždė: jo ir ryškiaplaukio vaikino akys susitinka. Šįvakar kažkas įvyks. Kaip toje visų žinomoje dainoje, “Papasakok man savo sapnus. / Ar aš esu juose? / Papasakok man savo baimes, / ar tu išsigandęs? / Papasakok man savo istorijas / Aš nebijau to, kas tu esi. […] Vargšas yra tas, / kurio malonumai priklauso nuo kitų leidimo”.
