Transeksualai užkariauja pasaulį

Neišspausdintas šviečiamojo pobūdžio interviu apie transeksualumą. Klausinėjo Vilis Normanas, atsakinėjo Artūras Tereškinas. 2008 m. spalis.

Sveiki, pirmiausia klausiu: kaip apibūdintumėte patį žodį transeksualas? Kas tai? (žmonėms, manau, reikia žinoti, ką vienas ar kitas žodis reiškia).

Paprasčiausias apibūdinimas: transeksualas – asmuo, kuriam atlikta lyties keitimo operacija. Tačiau tai gali būti ir asmuo prieš šią operaciją, tas, kuris tapatinasi su priešinga lytimi nei jis ar ji yra ir kuris vartoja hormonus siekdamas tapti panašesnis į tos lyties, su kuria tapatinasi, asmenį.

Jūsų darbo sritis – socialinės mažumos (pataisykit, jei klystu, esu tik žmogus). Kokia dabar visų mažumų atžvilgiu, yra transseksualų padėtis?

Mano tyrimų sritis apima ne tik socialines mažumas, bet ir lyties, seksualumo, populiariosios kultūros problemas. Šiuo metu itin domiuosi vyrų ir vyriškumo klausimais. Tad socialinės ir seksualinės mažumos tėra viena iš kelių mano domėjimosi sričių. Mažumų padėtis Lietuvoje nepavydėtina. Ne išimtis ir transeksualai. Jiems itin sunku. Nors 2000 metų LR Civiliniame Kodekse galimybė pasikeisti lytį numatyta, Lietuvos seimas iki šiol nėra priėmęs lyties keitimo įstatymo tam, kad asmenys iš tikrųjų galėtų pasinaudoti šia teise. Vadinasi, žmonės, norintys pasikeisti lytį Lietuvoje, yra beteisiai. Kad Lietuva iš tikrųjų nehumaniška transeksualams įrodė ir 2007 metais transeksualės L. laimėta byla prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teisme. Tačiau ir po šios bylos Seimas nesiėmė svarstyti Lyties keitimo įstatymo.

Mokslininkai dar ginčijasi – ar tai sutrikimas, ar tiesiog smegenyse esantis kitoniškumas. Ką jūs manot?

Taip, ginčų dėl transeksualų ir kitų seksualinių mažumų tikrai nemažai. Psichiatrijos žinynuose transeksualumas vis dar vadinamas lyties tapatybės sutrikimu. Tačiau šiuo metu kai kurie psichiatrai ir transeksualūs visuomenės veikėjai jau mėgina pakeisti šią apibrėžtį, kitais žodžiais, depatologizuoti transeksualumą. Reikia prisiminti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose iki 1973 homoseksualumas taip pat buvo psichinė liga; tais metais jis buvo išbrauktas iš ligų sąrašo. Panašiai turėtų nutikti ir su transeksualumu.

Nesu nei psichiatras, nei psichologas, todėl negaliu apibrėžinėti transeksualumo. Mano manymu, tai paprasčiausias asmenybinis sutrikimas, kurį galima pašalinti lyties keitimo operacija.

Kalbant apie transeksualumą, reiktų prisiminti ir tai, kad Vakaruose lyties keitimo operacijų ypač pagausėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Pirmiausia, tai susiję su plastinės chirurgijos tobulėjimu. Tačiau svarbu ir tai, kad gyvename epochoje, kurioje smarkiai pakito kūno ir lyties suvokimas. Įsigali įsitikinimas, kad mūsų kūnas kaitus, plastiškas, jį galima keisti ir modifikuoti įvairiausiais būdais. Panašiai ir su lytimi.

Lyties pakeitimas – praktiškai yra asmenybės pakeitimas. Ar transeksualai sukuria tikrąją savo asmenybę, ar priešingai – bando sukurti visai kitą?

Sunku pasakyti, kas yra „tikroji” asmenybė. Galbūt patys transeksualai sakytų, kad jie atkuria savo „tikrąją” asmenybę. Žiūrėdamas iš šalies, manyčiau, kad jie kuria asmenybę iš naujo. Tam asmenybės kūrimo ir konstravimo procesui labai svarbi lyties keitimo operacija. Tačiau ir pakeitę lyties organus, transeksualai gana ilgai turi mokytis naujų lyties elgesio bruožų, judesių, manierų ir pan. Tai ilgas kūno keitimo ar kūrimo procesas.

Lietuvoje vis dar netyla (ir turbūt dar ilgai netils) kalbos apie mažumas ir jų teises. Jūsų nuomone, ar žmogus turi teisę pasikeisti lytį?

Kalbos netyla dėl to, kad su įvairiomis mažumomis (kad ir neįgaliaisiais, romais, homoseksualais) elgiamasi nežmoniškai ir paniekinamai. Mažumos netoleruojamos arba iš jų paprasčiausiai tyčiojamasi. Kai požiūris į mažumas pasikeis, galbūt bus mažiau kalbų. Mažumos pasidarys natūralia ir normalia viešo gyvenimo dalimi.

Mano manymu, žmogus privalo turėti teisę keisti savo lytį. Didžiumoje Vakarų Europos šalių, kuriose lyties operacija galima, tokie klausimai jau nebekeliami.

Kas „pakinta” žmoguje ir su žmogum, kai jis pasikeičia savo lyties organus?

Jis ar ji pasijunta, kad jis atgavo savo „tikrąją” lytį, kitais žodžiais, įgijo tikrąjį lytinį kūną. Tačiau, kaip jau minėjau, kaitos procesas yra gan ilgas. Gana ilgai reikia mokytis buvimo kitos lyties kūne, buvimo kita lytimi. Transeksualai visą gyvenimą turi gerti hormonus, kad išlaikytų tinkamą naujos lyties išvaizdą. Trumpai tariant, operacija tėra tik ilgo kelio pradžia.

Kodėl visuomenė yra tokia priešiška žmonėms, kurie, atrodytų, tik nori pasikeisti? (vadinkim kaip nori – pasikeisti, ar būti savimi).

Mūsų visuomenė priešiška ne tik transeksualams; ji priešiška bet kokiam išsiskiriančiam ir sustabarėjusias visuomenes normas laužančiam asmeniui. Tai galima būtų aiškinti itin tradiciniu, net patriarchaliniu, daugumos Lietuvos piliečių požiūrių į lytį bei seksualumą. Todėl tie, kurie priešinasi griežtoms lyčių ir seksualumo normoms (o transeksualai tai daro ypač akivaizdžiai), yra netoleruojami, nekenčiami, žlugdomi.

Ar turite pažįstamų-draugų trasseksualų?

Ne, deja, transeksualų draugų ar pažįstamų neturiu. Esu sutikęs transeksualų įvairiose Europos ir Amerikos konferencijose. Vienoje iš Amerikos konferencijų buvo itin įdomu pasiklausyti amerikiečio transeksualo (iš moters į vyrą) Aaron Raz Link skaitomų memuarų „What Becomes You” (Kas tampa tavimi). Įdomu, kad šis transeksualas tikrai niekuo nesiskyrė nuo „tikro” vyro, buvo net sunku pasakyti, kad jis transeksualas.

Ar pats, jei norėtumėte, pasikeistumėte lytį?

Kol kas noro keisti savo lytį neturiu. Kaip lyčių tyrinėtojui, man atrodo, kad be lyties keitimo yra ir kitokių būdų būti kita lytimi, jei to norisi. Kalbu apie persirenginėjimą skirtinga lytimi, įvairias fantazijas, lyties performansus ir žaidimus. Kiekvienas renkasi, kas jam įdomiausia. Tačiau baigiant reikia dar kartą pabrėžti, kad demokratinėje visuomenėje teisė keisti lytį turėtų būti prieinama kiekvienam.