Teigiami, bet ne savalaikiai žingsniai
Prezidento apkaltos sūkuryje proteguojama iniciatyva tobulinti Lietuvos partinę sistemą.
Šią savaitę Seime socialdemokratų (LSDP) dėka atsirado iniciatyva pakeisti politinių partijų steigimo tvarką Lietuvoje. Pagrindinis principas – padidinti steigimui būtinų asmenų skaičių nuo 400 iki 1000 ir įvesti savotišką partijų veiklos „auditą” prieš kiekvienus rinkimus, siekiant įsitikinti realia, o ne popierine tokių oraganizacijų veikla.
Be jokių papildomų komentarų galima vienareikšmiškai pasakyti, jog tai – logiškas ir labai reikalingas žingsnis, tik pagerinsiantis Lietuvos partinės sistemos kokybę, tegul ir jos kiekybės sąskaita. Daugiapartiškumo principas Lietuvoje tikrai nenukentės, jei vietoje 36 liks 20 ar dar mažiau partijų, tačiau visos jos bus daugiau ar mažiau pajėgios konkuruoti politinėje arenoje ir atstovauti didesnių rinkėjų grupių, o ne pavienių asmenų interesams.
Žinoma, daugelis mažųjų partijų lyderių, pvz., Julius Veselka, jau suskubo tiek valdančiąją Seimo daugumą, tiek ir visas su ja „suokalbį” sudariusias partijas apkaltinti sovietine nostalgija bei siekiais riboti politinės saviraiškos laisvę. Senas lietuviškas principas „trys lietuviai – penkios partijos”, pasirodo, yra dar gajus.
Akivaizdu, kad tam pačiam J.Veselkai, kokiam nors nežinomam Gyvenimo logikos partijos ar Bočių sąjungos lyderiui yra kur kas maloniau būti vaduku siaurame savo sekėjų rate, nei derinimosi būdu ieškoti realių ir civilizuotų politinio poveikio priemonių.
Iš tiesų viskas šioje situacijoje logiška. LSDP imasi konkrečių priemonių tam, kad bent kiek apribotų Lietuvos partinėje sistemoje siaučiantį „balaganą” ir palengvintų rinkėjų pasirinkimą. Kokybiniu atžvilgiu tokiai iniciatyvai galima tik pritarti. Ir ne iš politinio, o būtent iš politologinio taško. Natūralu, kad ir savo partijėlių galintys netekti politiniai marginalai priešinasi, kaltindami valdančiąsias jėgas demokratijos smaugimu, tačiau visiškai nekreipdami dėmesio į savo „darbo” kokybę.
Tačiau laikas, kai pasirodo tokia iniciatyva, yra itin komplikuotas, žinant, jog Lietuvoje šiuo metu vyksta precedento neturintys politiniai procesai. Kalbant paprastai, siekdami būtent dabar sugriežtinti reikalavimus politinėms partijoms, socialdemokratai įduoda dar vieną, nors ir menką, tačiau realų kozirį Prezidento Rolando Pakso šalininkams. Juk J.Veselka ir kiti realūs pretendentai atsidurti jei ne politiniame, tai bent partiniame užribyje turi aiškias ir net teisiniais argumentais nepaneigiamas nuostatas tiek apkaltos, tiek visko, kas su ja susiję, atžvilgiu. O dabar, paraleliai „sąmokslo pinklių” narpliojimui, jie dar galės garsiai kalbėti, kad „sąmokslininkai” kėsinasi ne tik į demokratiškai išrinktą Prezidentą, bet į pačią demokratiją.
Neilga demokratinės Lietuvos istorija rodo, jog vietinius rinkėjus itin lengva mobilizuoti, kai pasitelkiama gąsdinimo taktika. Savo laiku (1992 m.) LDDP gąsdino žmones tuo, jog valdžioje likę Vytautas Landsbergis su Gediminu Vagnoriumi galutinai sugriaus žemės ūkį. Pasekmės – tais pačiais metais Lietuvoje, pirmojoje iš posovietinių valstybių, į valdžią grįžo neokomunistinė partija. 1996 m. konservatoriai (TS) visus baugino Rusija, prie ko pridėjus saldžius rublinių indėlių grąžinimo pažadus laimėta 1996 m. pergalė Seimo rinkimuose. 2000 m. minėtos partijos oponentai jau galėjo visus gąsdinti visišku Lietuvos ūkio išparceliavimu neaiškios kilmės investuotojams, dėl to valdžios gijas į savo rankas paėmė Artūras Paulauskas bei R.Paksas.
Šiandien vieni yra bauginami tuo pačiu R.Paksu ir ta pačia Rusija, kuri neva stovi už jo nugaros. Kiti – sąmokslu, o dabar jau ir demokratijos smaugimu.
Todėl, nepaisant realios ir kokybiškai teigiamos partijų skaičiaus mažėjimo reikšmės, paskui šią iniciatyvą, kaip ir paskui daugelį reiškinių Lietuvos politikoje, kažkodėl velkasi šešėlis. Pažiūrėkime, juk ir į NATO bei Europos Sąjungą (ES) įstosime arba su apkalta, arba su itin naujais jos prisiminimais, jau nekalbant apie sukiršintą visuomenę.
O pačios apkaltos metu, pasirodo, kai kas dar suranda laiko pilstyti ir papildomo žibalo į dabartinių politinių peripetijų ugnį. Juo labiau kad ne tik R.Pakso apkalta, bet ir artėjantys Seimo rinkimai suteikia pakankamai erdvės tų pačių marginalų argumentams arba tiesiog šūkavimams, kad Lietuvoje vėl norima grąžinti partinę oligarchiją.
Įaudrintai miniai pagrįstos tiesos nereikia, užtenka primityviai sulipdytų faktų grandinės, į kurią aptariamoji iniciatyva puikiai „įsipaišo”.
