Spardome „Leo LT”
Šaršalynė dėl „Leo LT”. Įsibėgėjusi Konstituciniam Teismui paskelbus pusinį sprendimą apie šios energetikos bendrovės formavimą – kad ir vilkai sotūs, ir avys neįsižeidusios – politikų ir verslininkų lūpose ji virsta klampia koše.
„Nacionalinės investuotojos į atominę elektrinę „Leo LT” egzistavimo klausimas nėra visiškai atsakytas”, – sako energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir priduria, kad Vyriausybė naujai branduolinei jėgainei statyti ieškos strateginio investuotojo. Tokią teisę įgyti dar šiais metais numatoma skelbti tarptautinį konkursą. „Vieną dalyką, kurį mes tikrai žinome, tai, kad „Leo LT” vadovavimas turi būti sutvarkytas taip, kad valstybė turėdama (per) 60 procentų akcijų bent jau galėtų valdyti tą ne mūsų sukurtą darinį”, – interneto portalui VZ.LT sakė premjeras Andrius Kubilius.
„Strateginis investuotojas būtų labai gerai, tačiau čia ne („Leo LT” – aut. past.) valdybos kompetencijos klausimas, tai yra akcininkų klausimas, ar jie įsileis papildomą akcininką”, – atsako „Leo LT” vadovas Gintautas Mažeika. Privačių akcininkų – bendrovės „NDX energija” vadovas Ignas Staškevičius ta proga primena, jog „dėl pasikeitusios valstybės politikos” jų turimų akcijų vertė „neabejotinai drastiškai nukritusi – bendrovė dažnai vertinama kaip priešiška struktūra vos ne valstybės interesams”.
Pirmas įspūdis pažvelgus į tą klampynę – Vyriausybė šią savaitę aplink „Leo LT” kone kasdien svaido nedraugingus žaibus. O daugiau nei trečdalį energijos monopolininkės akcijų valdantys „NDX energijos” savininkai dviprasmiškai užsimena apie vos per pusmetį patirtus turtinius praradimus. Atpažinti už šių dviprasmybių slypinčius būsimus „Maximos” dešimtuko planus kol kas ganėtinai sunku, tačiau po Pyro triumfu pasibaigusių 2008-ųjų „tautinio verslo” atstovams šiemet teks savo interesus „Leo LT” ginti dėl ūkio recesijos neišvengiamai smunkant jų pagrindiniam – mažmeninės prekybos verslui.
Neką mažesnė mįslė – ar Andriaus Kubiliaus Vyriausybė elektros energetikos sektoriuje, be žaibais trankančių žodžių, turi kokį nors aiškų planą. Drįstu teigti, kad strateginio investuotojo naujai atominei elektrinei statyti paieška geriausiu atveju – antraeilis klausimas. Jeigu toks investuotojas atsirastų, esant dabartinėms „konkurencijos” sąlygoms rinkoje, skubotas susitarimas pakartotų „Williams” grėblį. Blogesnis scenarijus lemtų kur kas skaudesnes pasekmes. Proga priminti štai ką: „Skaudžiausia pardavus „Mažeikių naftą” amerikiečių „Williams” buvo tai, kad naudodami politinį spaudimą jie pasiekė verslo naudos; tai labai gera pamoka: ne amerikiečių, o mūsų problema, kad mes neįvertiname, jog, be energetinio saugumo, dar yra ir pelnas.” (Albinas Januška – Prezidento, vėliau Ministro Pirmininko patarėjas)
Būtų naivu manyti, kad sukurti, įtvirtinti ir įstatymais užtikrinti monopolinę padėtį elektros energetikos sektoriuje tėra koks nors specifinis „Maximos” dešimtuko noras. Neabejotinai tokias pat šiltnamio sąlygas be jokių skrupulų priimtų bet kuris tarptautinis energetikos gigantas, jeigu tik šalies vyriausybė imtų apgaudinėti save energetinio saugumo iliuzijomis arba noru pasipinigauti parduodant išskirtines teises elektros rinkoje su visais vartotojais. Ir net nesvarbu, kad dabar nominaliai kalbama tik apie strateginį branduolinės jėgainės statytoją.
Todėl jeigu A.Kubilius su kolega Arvydu Sekmoku nežino ar neapsisprendė, kaip iš esmės pertvarkyti šalies elektros rinkos struktūrą, galbūt yra prasmės suvis patylėti. Ir be žodinių žaibų šiuolaikinėje Lietuvoje apstu daug tikresnių ir skaudesnių įtampų. Juoba Vyriausybė iki šiol neišdėstė aiškios pozicijos dėl Europos komisaro Andrio Piebalgo prieš dvejus metus pateiktų siūlymų: skirstomuosius tinklus grąžinti kontroliuoti valstybei (arba trijų Baltijos šalių vyriausybių įsteigtam reguliuotojui, jeigu pavyktų sukurti bendrą trijų šalių rinką) bei liberalizuoti elektros energetikos rinką sudarant realias galimybes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje konkuruoti trijų valstybių nacionalinėms energetikos bendrovėms. Vėliau įsileisti, tarkime, tas energetikos kompanijas, kurios taps strateginėmis partnerėmis tiesiant jungtis į Švediją, Lenkiją ir Suomiją bei galbūt statys naująją Ignaliną.
Tokiame konkurenciniame žaidime visai tiktų ir finansiškai pajėgaus „Leo LT” dalyvavimas. Tik nelygu, ar konkurencija energetikos rinkoje įeina į „Maximos” savininkų planus (tai – jų reikalas). Tačiau jis neabejotinai atitiktų šalies interesą, nes būtų naudingas vartotojams. Todėl ne „Leo LT” ateities ir ne naujos Ignalinos problemos, o liberalizuotos energetikos rinkos klausimas A.Kubiliaus Vyriausybei yra pirmaeilis.
