Sekimo virusas
Fantastinių filmų ir knygų siužetai tampa realybe.
Tie, kurie skaitė Jurgos Ivanauskaitės knygą „Placebas“, tikriausiai prisimena slaptą organizaciją, kurios nariai žinojo viską apie visus.
Prieš porą metų toks knygos siužetas kėlė šypseną.
Lygiai taip pat neįtikėtinai atrodė ir filmai, kuriuose būdavo bandoma įteigti, kad visi esame sekami ir visas mūsų gyvenimas registruojamas didelėse bylose.
Išsigandome tik prezidentinio skandalo metu, kai sužinojome, kad mūsų pokalbių gali klausytis Specialiųjų tyrimų tarnyba. Tada kai kurie, aptardami svarbesnius arba intymesnius reikalus, pradėjo išjunginėti mobiliuosius telefonus arba palikdavo juos kitame kambaryje.
Viena per šį skandalą išgarsėjusi dama netgi tikino, kad susitikusi su draugais ji ne tik išjungia savo telefoną, bet ir išima jo bateriją bei suvynioja ją į skepetaitę. Maža ką – atsarga gėdos nedaro.
Kai Paksogeitas pradėjo užsimiršti, visus išgąsdino vadinamasis abonento skandalas, tik dar labiau sustiprinęs nuojautą, kad esame sekami ir mūsų telefoninių pokalbių kas nors gali bet kada pasiklausyti ir dar blogiau – paskelbti juos viešai.
Tada atrodė, kad nuėjome per toli, bet paaiškėjo, kad tai tik sekimo pradžia. Mes naiviai manėme, kad tokie skandalai, kai žmonės sekami, kai bandoma įsiveržti į jų asmeninę erdvę, nors tai žmogaus laisvių pažeidimas, vyksta tik Lietuvoje.
Pasirodo klydome! Sekimo ir persekiojimo liga serga visa Europa, kurią užkrėtė Amerika. Ten dėl pasklidusio sekimo viruso visi ėmė negaluoti po rugsėjo 11-osios įvykių. O gal ir dar anksčiau.
Europoje taip išsigąsta tų paslaptingųjų teroristinių grupuočių, įvairių alkaidų, prisiimančių kaltę už viso pasaulio nuodėmes, kad buvo nuspręsta įteisinti visuotinį žmonių sekimą – pradėti kaupti telefonų skambučių ir elektroninių laiškų duomenis.
Dievagojamasi, kad elektroniniai laiškai nebus skaitomi, pokalbių niekas nesiklausys, o tik registruos, kada ir su kuo buvo bendrauta.
Tačiau Lietuvos kasdienybė rodo, kad net ir neįteisinus žmonių sekimo, mes galime būti ir galbūt esame sekami.
Kas bus toliau? Kokių dar knygų ir filmų siužetams lemta išsipildyti?
Galbūt filmų „Trumano šou“ arba „Visi taškai ant i“, kai paprasti žmonės jiems nežinant prieš savo valią įtraukiami į realybės šou?
Kodėl gi ne? Juk dabar realybės šou – tokie populiarūs.
