Pasikėsinimas į prekybos imperiją

Nutiko keistas dalykas. Ūkio ministerijoje suburtoji darbo grupė parengė stambiųjų mažmeninės prekybos tinklų veiklos reglamentavimo įstatymo projektą. Dar niekur neskelbtas, vien darbo grupės parengtas ir stebėtinu greičiu apskriejęs didžiuosius mažmenininkus “projekto projektas” susilaukė tūžmingo pliūpsnio komentarų. Todėl galima spėti, kad jam vargu ar bus lemta tapti įstatymu.

Netrukus į pagalbą didiesiems mažmenininkams atskubės laisvosios rinkos apologetai, ims suktis slaptųjų politinių ir finansinių įtakų smagratis. Taigi galimi du baigties scenarijai: arba įstatymo projektas bus “išvalytas” nuo didiesiems prekeiviams nepalankių reguliavimo normų, arba jis atguls “amžinam poilsiui” kieno nors stalčiuje.

Tuo labiau kad tokio precedento jau būta. Dar 2001 metų pabaigoje Seimo valdybos sprendimu premjeras sudarė darbo grupę didžiųjų prekybos tinklų veiklai nagrinėti. Šios grupės darbo rezultatas – 5 puslapių ataskaita su paketu dalykiškų pasiūlymų. Po to truko dvejų metų tyla.

Tačiau nutinka ir netikėtų dalykų. Gal valdžios pečiai šį kartą bus stipresni už šešėlinę galingųjų prekybininkų įtaką. Todėl yra prasmės išsamiau pagvildenti siūlomąjį mažmeninės prekybos reglamentavimą.

Teoriniu požiūriu prekybos sektorius atitinka visus tobulosios konkurencijos rinkos modelio požymius. Šios srities ūkinę veiklą vykdo tūkstančiai firmų. Jos konkuruoja tarpusavyje, siūlydamos pirkėjui gausų prekių asortimentą ir kokybiškas pardavimo paslaugas. Todėl, atrodytų, bet kokia valdžios intervencija į rinkos santykius yra ydinga, nes ima varžyti pačią konkurenciją.

Tačiau esmė slypi gerokai giliau. Tobulosios konkurencijos rinkos modelis kol kas yra išsaugojamas tik prekybos įmonių ir pirkėjų santykiuose. Tuo tarpu išteklių (prekių įsigijimo) rinkoje, t.y. stambiųjų prekybos įmonių ir prekių tiekėjų (produktų gamintojų) santykiuose, baigia formuotis oligopolinė rinkos struktūra.

Penkių didžiųjų prekybos įmonių (VP “Market”, “Iki”, “Rimi Lietuva”, “Norfos mažmena” ir “Aibės mažmena”) veikla atitinka standartinius oligopolinės rinkos požymius.

Viena, ima reikštis oligopolinis nepralaidumas, nes minėtos penkios firmos užima rinkoje kontroliuojančią padėtį. Antai Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo duomenimis, šių prekybos įmonių apyvarta bendroje šalies prekių apyvartoje sudarė 47 proc., o maisto prekių grupėje – net 72,7 proc. Vyravimas rinkoje sudaro galimybę nesąžiningai konkuruojant išstumti smulkiuosius gamintojus bei diktuoti sąlygas produktų gamintojams ir tiekėjams.

Kita vertus, oligopoliniame rinkos modelyje jos dalyviai, siekdami išsaugoti arba sustiprinti savo padėtį, patenka į adekvačių reakcijų priklausomybę. Tai reiškia, kad kiekvienas oligopolinio darinio narys privalo įdėmiai sekti kitų narių elgseną ir priimti adekvačius sprendimus, tarkime, mažinant kainas, plečiant produktų įvairovę ir didinant mažmeninę prekių apyvartą.

Toks oligopolinės rinkos dalyvių elgesys, aišku, tam tikrą laiką yra naudingas vartotojui. Deja, nauda negali būti ilgalaikė. Ilgainiui įžengiama į oligopolinių susitarimų etapą, kai rinkoje vyraujančios įmonės, siekdamos didinti pelną, derina tarpusavyje pagrindinius marketinginės strategijos elementus. Tai atliekama jau ne tik produktų gamintojų, bet ir vartotojų sąskaita.

Tačiau įmanomas ir alternatyvus scenarijus, kai vienas iš oligopolinės rinkos dalyvių kitų atžvilgiu sugeba užimti išskirtinę padėtį ir pradeda demonstruoti monopsoninę galią. Būtent tokia rinkos elgsena pastaruoju metu yra būdinga “VP Market” oligopolinių konkurentų atžvilgiu.

Pasitelkus šešėlinės įtakos mechanizmą, yra skverbiamasi į varžovų “vidaus lauką”, o jeigu tai nepavyksta, imamasi agresyvios išstūmimo taktikos. Tokią taktiką “VP Market” taiko “Iki” ir “Rimi Lietuva” atžvilgiu.

Šios teorinės schemos, kurią jau prieš keletą šimtmečių atskleidė mikroekonomikos korifėjai, mūsiškė Konkurencijos taryba arba nežino, arba stengiasi jos nematyti.

Šio “nematymo” priežasčių gali būti daug – nuo elementarios nekompetencijos iki tiesioginio suinteresuotumo. Kitaip nepaaiškintum šios institucijos, privalančios užtikrinti rinkoje sąžiningą konkurenciją, veiksmų. Konkurencijos taryba vis labiau primena gulbę nebylę, žavinčią savo grakštumu (Konkurencijos įstatymu), tačiau tesugebančią skleisti ne itin melodingus šnypščiančius garsus.

Tuo tarpu jau seniai turėjo gausti pavojaus varpas. Ne Ūkio ministerija, o būtent Konkurencijos taryba turėjo būti šiuo metu rengiamo įstatymo projekto, skirto didžiųjų prekeivių veiklai reglamentuoti, iniciatorė.

Deja, taip neatsitiko. Negana to, Konkurencijos taryba, ko gero, bus aršiausia siūlomos reglamentavimo tvarkos oponente. Mat tuomet šiai institucijai padaugės darbo. Ir konkurencijos sergėtojams bus nė motais, kad mažmeninės prekybos sektorius vis labiau tolsta nuo tikrosios konkurencijos, prekių gamintojai ir tiekėjai vis daugiau patenka į didžiųjų mažmenininkų priklausomybę bei netenka pasirinkimo galimybės.

Pirmojo smuiko melodija

Konkurencijos taryba formaliai slepiasi už 40 proc. vyravimo rinkoje ribos, kurią kažkada voliuntaristiškai nustatė Konkurencijos įstatymas (šiuo metu rengiama naujoji Konkurencijos įstatymo redakcija). Kodėl pasirinkta būtent 40 proc. riba ir kodėl ji vienoda visoms veiklos sritims, neklauskite, nes niekas to nežino. Tiesiog dūrė pirštu ir pataikė.

Tuo tarpu “VP Market”, tiesiogiai užimdamas 34,5 proc. maisto produktų mažmeninės rinkos dalies, įvairiais būdais sugeba primesti savo sąlygas gamintojams ir tiekėjams. Įvertinus įtaką, kurią “VP Market” daro “Aibės mažmenos” tinklo veiklai, valdoma maisto produktų mažmeninės rinkos dalis išauga iki 41,4 proc. To visiškai pakanka, kad mažmeninės rinkos orkestre būtų galima griežti pirmuoju smuiku.

Įstatymo projektas, kuriuo ketinama reglamentuoti pagrindinių rinkos “smuikininkų” veikla, siekia tik vieno – suvienodinti konkurencijos sąlygas ir rinkoje vyraujantiems subjektams atimti galimybę, naudojantis savo dominuojančia padėtimi, išnaudoti produktų gamintojus ir tiekėjus.

“VP Market” veiklos strategija tam tikru požiūriu galima net žavėtis. Neabejotinai talentingi verslininkai įvykdė savotišką ekonominį stebuklą. Dėka energingos ir sumanios veiklos revoliucijos, įvykdytos vadybos ir marketingo srityse, per stebėtinai trumpą laiką pakito ne tik mažmeninės prekybos sektoriaus veidas.

Mažmeninės prekių apyvartos augimo tempai aplenkė daugelį kitų ekonominės veiklos sričių augimą. Buvo įsiskverbta į kaimyninių šalių rinkas. Šiai kapitalo ir verslo ekspansijai plečiantis toliau, galima tikėtis, kad “VP Market” netrukus taps galingiausiu mažmenininku ne tik Rytų, bet ir Vidurio Europos valstybėse.

Atsivėrusios ES sienos, laisvas prekių ir paslaugų judėjimas dar labiau išplės šias galimybes. Ko gero, galima būti tikriems, kad į mažmeninės prekybos tinklą ketinančiam įžengti Vokietijos gigantui “Lidl” gali tekti pasitraukti atgal, kaip tai ketina, atrodo, daryti “Rimi Lietuva”.

Deja, yra ir tamsioji mėnulio pusė. “VP Market” stiprėjo sumaniai išnaudodama privatizavimo ir kitų įstatymų spragas. Tereikia prisiminti prieš keletą metų arti šimto milijonų litų siekusią sumą, susigrąžintą iš biudžeto. Šiuo triuku iš esmės buvo apmulkinta valstybė, kuri, nesugebėdama užtikrinti gamintojų-tiekėjų ir prekybininkų interesų balanso, leidžia save mulkinti ir toliau.

Kęstutis Jaskelevičius