Lietuvoje siautėja visas pokomunistines šalis kamuojanti epidemija
„Der Spiegel” žurnale spausdinamas straipsnis „Karštligė Kyšininkijoje” (Boom in Bakschikistan, 2003 12 15) apie korupciją pokomunistinėse šalyse pradedamas nuo Lietuvos pavyzdžio. Nuo R.Pakso, Prezidento rinkimuose pasiskelbusio vieninteliu ir tikruoju kovotoju su korupcija ir dabar (2003 12 15) įtariamo supainiojus asmeninį ir viešąjį interesus fenomeno.
Trumpai atpasakoję Paksageito istoriją straipsnio autoriai (Marion Kraske, Christian Neef, Jan Puhl) klausia, ar R.Pakso atvejis tinka iliustruoti vien Lietuvos situaciją. Ir atsako – „ne, praktiškai nėra tos savaitės, kad lygiai taip pat kur nors Vidurio ar Rytų Europoje nekiltų koks nors korupcijos skandalas, nuvilnijantis iki pat aukščiausių valdžios sluoksnių.
Čia pat pateikiami Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Vengrijos pavyzdžiai, kurie perša vieną išvadą: „Sveiki atvykę į Kyšininkiją, kleptokratų šalį.”
“Panašu, kad ponai naujojoje Europoje nepraleidžia nei vienos progos nesąžiningai pasipelnyti, kai tik tokia proga pasitaiko”. Minėtose šalyse įsigalėjusią korupciją liudija ir naujausios Transparency International ataskaitos, kuriose Lenkija atrodo blogiau už Kubą, Botsvaną ar Braziliją, o Rumunija lyginama su Malaviu.
Lenkų sociologai (Jerzy Szacki) konstatuoja, kad „pastaraisiais metais politinė kultūra pokomunistinėse šalyse smarkiai sušlubavo”. Tarp pažangos kliūčių minimos korupcija ir viešojo gyvenimo skaidrumo stoka. Vaclavo Havelo, buvusio disidento ir Čekijos prezidento, nuomonė apie susiklosčiusią padėtį ne ką geresnė, jis mano, kad pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politinė valdžia atiteko naujoms ir senoms klikoms, „pokomunistiniams mafijozams” ir „politiniams spekuliantams”. (Praėjusią vasarą aštuonerius metus kalėti nuteistas buvęs Čekijos URM generalinis sekretorius, nusamdęs žudiką pašalinti žurnalistę, aptikusią aukšto valdininko nelegalios veiklos pėdsakus.)
Visuose pokomunistiniuose kraštuose piliečiai puikiai mato korupcijos mastą. Du trečdaliai lenkų tvirtina, kad korupcija jiems įprastas reiškinys, o penktadalis mano, jog artimiausiu metu padėtis dar pablogės. Bulgarijoje net trys ketvirtadaliai dalyvaujančių apklausose nurodo su korupcija susiduriantys nuolat. Vidutinis kyšio dydis šioje šalyje – apie 180 eurų.
Korumpuoti ne tik politikai, bet ir valdininkija, medikai, kelių policija (Čekijoje, pagal dienraštį „Mlada Fronta Dnes”, vidutinis kyšis kelių patruliui siekia apie 100 eurų, o leidimo statybai kaina – apie 200 eurų, į aukštąją mokyklą galima „įstoti” sumokėjus „kam reikia” 500 eurų (Lenkijoje ne mažiau kaip 200 – „Der Spiegel”). Neretai teisėsauga taip pat įklimpusi į nešvarius reikalus. Štai Bulgarijos generalinis prokuroras, mėgstantis pabrėžti savo kietą nusistatymą suvaldyti korupciją, žiniasklaidos pats siejamas su aferomis ir kyšininkavimu.
Kita vertus, atskirų politikų pastangos pakeisti padėtį dažniausiai neduoda lauktų rezultatų. Kaip rašoma dienraštyje „Neue Zurcher Zeitung” (2003 11 04), populiarus čekų vidaus reikalų ministras Stanislavas Grossas (Stanislavas Grosas) ne tik daug kalba apie kovą su korupcija, bet ir ėmėsi realių veiksmų – 2001-aisiais reorganizavo policijos vadovybę ir privertė pasitraukti aštuonis aukšto rango jos vadovus. Tačiau padėtis nepagerėjo. Policijos reputaciją iki šiol menkina gausūs skandalai ir daugybė metų metus neatskleidžiamų nusikaltimų. Žinoma, padėties Čekijoje nė iš tolo negalima lyginti su Ukrainos ar Moldovos situacija, pastebi „Neue Zurcher Zeitung”.
Vakarų apžvalgininkai ypač pabrėžia ydingą pokomunistinėse šalyse nusistovėjusią praktiką, kai valdžioje ir opozicijoje esančios politinės jėgos sudaro užkulisinius susitarimus vardan asmeninės ar korporatyvinės naudos, tuo ciniškai apeidamos visuomenės interesą.
O kol pokomunistinėse šalyse vykdoma „ranka ranką plauna” politika, rašoma minėtame „Der Spiegel” savaitraščio straipsnyje, tų šalių visuomenėse vis didėja piliečių ir demokratiškai (!) išrinktos valdžios susvetimėjimas pagal principą – „valstybė – tai tie viršuje, taigi mūsų priešai”. Tokia nuostata perimta iš komunistinių laikų ir vis dar labai gaji. Iš vienos pusės ji buvo sąlygojama siekio atsiriboti nuo antidemokratiniu būdu primestos valdymo formos, iš kitos – veikė ciniškas požiūris į visuomenės interesą apskritai. Reikia pabrėžti, kad dabar tokį požiūrį taip pat skatina ir valdančiųjų nekompetencija bei arogancija. Kai pensininkas ar bedarbis nesuduria galo su galu, ligonis neįperka vaistų, tai jie tiesiog priverčiami elgtis neteisėtai. Jie ima mąstyti taip: valstybę, kurią valdantysis elitas išnaudoja savo tikslams lyg melžiamą karvę, galima apgaudinėti kiekviena proga.
Toliau straipsnio autoriai apibūdina gerai mums pažįstamą situaciją, mandagiai vietoj Lietuvos minėdami Baltijos valstybes. Esą jose išryškėjo naujas politiko, kraunančio kapitalą iš negatyvių visuomenės nuostatų valdžios atžvilgiu, tipas. „Kaip tik remdamasis nusivylusia visuomenės dalimi Rolandas Paksas laimėjo Prezidento rinkimuose dėdamasis valstybininku švariomis rankomis. Jį remianti politinė grupuotė deklaravo esanti savotiška antipartija, kurios pagrindinis tikslas – kova su korupcija. Dabar atėjo dar didesnis nusivylimas”.
Straipsnio autorių nuomone, tikrasis būdas išspręsti problemą – nuosaikiųjų politikų pastangos. Priešingai, nei, pavyzdžiui, Lenkijos radikalas Andrzejus Lepperis (A.Leperis), kurio strategija – visuomenės kurstymas prieš išrinktą valdžią (renkant taškus populistinėmis tiradomis apie kasdienes aferas), nuosaikieji politikai galėtų iš esmės pagerinti padėtį, telkdami tą pačią visuomenę tikslingam darbui. Ilgainiui žmonės turi suvokti bendradarbiavimo su valdžia naudą, nors tai ir labai komplikuotas procesas. Bet kokiu atveju rezultato nebus, jei nebus abipusių sąžiningo dialogo pastangų.
Pažymėdami, kad narystė Europos Sąjungoje šalis naujokes privers sutvarkyti, o ir dabar jau tą daro, antikorupcinę įstatymų leidybą ir jos laikytis, straipsnio autoriai vis dėlto nurodo, remdamiesi žinomu lenku politiko Jano Rokitos žodžiais, kad „po pergalės prieš komunizmą dabar dar vis trūksta vienos, moralės, revoliucijos”.
Žinoma, cituojamame straipsnyje neišvengta vakariečiams būdingo supaprastinimo ir nelygiaverčių sugretinimų – juk situacija Lietuvoje iš tiesų daug kuo unikali. Tačiau pats sugretinimo principas yra labai pageidautinas mūsų viešajame diskurse. Palyginimai padeda geriau suvokti, kad mus kamuojančios problemos yra dalis bendros pokomunistinėse šalyse besireiškiančios tendencijos ir šiuo požiūriu mes nesame kokia nors degraduojanti nevykėlių tauta. Tik aiškiai tai suprasdami, galime kur kas oriau reaguoti į ekscesus ir nepasiduoti visiškam nusivylimui bei apatijai.
Stanislovas Kairys
