Ar iš tiesų šiandien trūksta tolerancijos?
Tolerancijos suvokimą vystome nuo pat gimimo, veikiant aplinkai ir artimiesiems. Vėliau, suvokdami pasaulį plačiau, pamatome dalykų, kurie įtakoja šį pasąmonės reiškinį iš esmės. Aplinkos reiškiniai ir supančios visuomenės elgesys suformuoja stereotipus ir mąstymo linkmę, kuri ir sudaro pagrindinius tolerancijos principus. Suprasti ir toleruoti kitokios spalvos, kitokio tikėjimo, kitos seksualinės pakraipos žmogų reikia išmokti ir išsiugdyti tokio pobūdžio mąstymą. Tad, tik nepalanki aplinka ir sukuria mankurtus, kurie nemato galimybės kitokių žmonių egzistencijai šalia savęs.
Keičiantis laikams, keičiasi ir tolerancijos pobūdis bei pačių žmonių požiūris į ją. Istorija labai gerai pavaizdavo pastovų žmonių nepakantumą kitokiems. Jau nuo pat seniausiųjų laikų kitokio mąstymo ar išvaizdos žmonės buvo engiami, išnaudojami ar tiesiog žudomi. Vėliau to paskatinimui netgi sukurta luomų ar kastų sistema, kuri įteisino „išrinktųjų“ galią ir savivalę prieš paprastuosius. Tada net toks terminas kaip „tolerancija“ neturėjo reikšmės. Asmenys turėję valdžią nebuvo tuo suinteresuoti ir tai propagavo. Net ir naujausiųjų laikų istorijoje tolerancija buvo pasinaudota finansiniams ar kariniams tikslams. Hitlerio sukurta antisemitizmo sistema buvo iškultivuota visoje vokiečių tautoje ir tuo pasinaudojus buvo pasigviešti žydų bendruomenės turtai, o jau nuo senų laikų semitai juos valdė didžiausius. Tad tolerancija buvo naudojama ir kaip įrankis valdyti tautą ar turtus, tiesiog įperšant visuomenei stereotipus ir nepakantumą tam tikriem žmonėm.
Visuomenė nėra sunkiai paveikiami, juk netolerancija sukeliama įtakojant jų pasąmonę ir požiūrį. Zigmundas Froidas, žinomiausias visų laikų psichologas, analizavo pasąmonę ir jos aspektus, įtakojančius įvairius kasdienius sprendimus. Jis teigė, kad pasąmonėje suformuoti stereotipai ir nusistatymai nulemia požiūrį į aplinką. Šie išankstiniai nusistatymai formuojami mokykloje, šeimoje, daug įtakos turi žiniasklaida. Valdžia ar suinteresuoti asmenys turi galimybę paveikti mokyklą ir žiniasklaidą, ypač nedemokratiškose santvarkose. Tokiu būdu jie gali išsiugdyti sau palankiu požiūriu visuomenę ir tuo vėliau naudotis. Tad atsakomybė dėl tolerancijos krenta ir valdžiai, kuri turi kontroliuoti jaunimo psichologiją prižiūrėdami švietimo sistemą ir žiniasklaidos priemones. Teisingai nukreipus šiuos įrankius, galima suformuoti tautą, žymiai pakantesnę kitų atžvilgiu.
Šiomis dienomis matomas tolerancijos pakylėjimas ir vystymas, bet problemų vis dar esti, netgi valdžios struktūrose. Neseniai nuskambėjo įvykis Vilniaus savivaldybėje, kai aukščiausieji valdininkai pasisakė prieš vaivorykštinę homoseksualų eiseną sostinės gatvėmis. Savivaldybės homofobai susilaukė didžiulės kritikos tiek iš žiniasklaidos, tiek iš visuomenės pusių. Bent jau ši kritika džiugina, nes tokios nepakantumo išraiškos valstybės organuose negali būti leidžiamos. Visuomenei einant stiprėjančios tolerancijos keliu, valstybės sostinės galva negali plaukti prieš srovę šiam reiškiniui. Šia linkme žengia visos demokratiškos visuomenės ir tai yra skatinama valstybės valdžios. Rasizmas jau tapo sunkinančia aplinkybe padarius nusikaltimą. Tad tokios priešpriešos negali likti nepastebėtos ir neįvertintos. Tikiu, kad ateities visuomenėse tautos atstovas išreiškęs netolerantišką nuomonę, turės už tai atsakyti savo postu.
Žmogaus egoizmas niekad neleis pilnai užgožti netolerancijos. Toks jau tas individo protas ir charakteris, manantis, kad jis yra šiek tiek geresnis už kitus ir radęs kito skirtumus visad juos pabrėš. Bet šiais laikais su tuo yra kovojama. Naujoji visuomenė auga kuriant kitokio pobūdžio stereotipus ir nuomones. Augant žmonių išsilavinimui, auga ir supratimas. O kito supratimas ir yra vadinamas tolerancija.
