Visos šeimos laimingos vienodai
Ar menate tą, atrodo, L.Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos – kiekviena vis kitaip. Šiandien pagalvojau, kad…ne. Gal čia tokia akimirkos nuotaika, bet iš tiesų pagalvojau, kad…juk gali būti, kad yra atvirkščiai!
Tuoj paaiškinsiu. Nekalbėkime apie nelaimes. Pakalbėkime būtent apie tai, kaip jaučiasi šeima, kuri gali save priskirti laimingoms. Na, gerai, ne laimingoms, o tiesiog patenkintoms savo gyvenimu. Man neišeina iš galvos mintis, kad prieš kelias dienas su viena drauge sušnekome, kad jos kita draugė yra stereotipiškai moteris, o jis – stereotipiškai vyras. Ta prasme, kad jie pasidalinę vaidmenimis ir, tarkim, moteriai atrodo normalu, jei vyras tiesiog sumąsto kažkur važiuoti ir…informuoja, kad jis taip padarys. Žodžiu, namai, vaikai ir visa kita yra jos reikalai:) Ir, žinote, ką??? Ta šeima yra laiminga. Iš tiesų laiminga. NES ABU TENKINA TOKS SANTYKIS, TOKS GYVENIMO BŪDAS.
Vakar vakare ilgai diskutavome su Medeina: ar žmogus pradeda domėtis, nes tuo domisi jo mylimas žmogus, ar tiesiog tas domėjimasis tarsi glūdėjo jame, ir tas artimas žmogus jį pažadino? Medeina kaip pavyzdį paminėjo tai, kad ji visada domėjosi mašinomis, visada norėjo vairuoti, todėl natūralu, kad, susipažinus su vaikinu, kuris domisi mašinomis, dar labiau susidomėjo. Aš? Aš susidomėjau politika. Ir dabar mąstau: ar aš nesidomėjau todėl, kad man iš tiesų buvo neįdomu, ar todėl, kad tiesiog niekas ja nesidomėjo aplinkoje, o iš tiesų man…labai įdomu. Šiandien žinau, kad man…labai įdomu. Vieną visą dieną praleidau ieškodama ir klausydama B.Obamos kalbų apie švietimą ir ką jis mano/ketina daryti. Įdomu. Taip “užsikabliavau”, kad visą dieną tik tai ir dariau…
Na, bet yra dalykų kaip, tarkim, žvejyba ar medžioklė. Ar sporto klubas N kartų savaitėje. Irgi ŽINAU, kad tiesiog…negalėčiau taip gyventi. Kai kurie sakytų: mylėtum ir nieko nesakytum. O aš tiesiog žinau, kad tokio žmogaus…negalėčiau pamilti, mane suerzintų jau pirmasis toks “vojažas”:))) O vat kompas…prašom! Visai neerzina.
Taigi pagalvojau, kad aš vis dėlto…nepakeičiu savo nuomonės ir manau, kad žmonės turi būti panašūs: panašios vertybės, panašūs požiūriai į daug ką…ir net turi sutapti tai, kad, tarkim, vienas yra tolerantiškas būtent tokiom “rinktinėm” charakterio savybėm, kurias turi kitas:) Nes…jeigu mano vyras būtų tolerantiškas apsipirkinėti mėgstančiai moteriai, o aš…nemėgstu apsipirkinėti, tai kokia čia nauda mūsų šeimai? O vat tai, kad yra tolerancijos tam, kad aš viską darau paskutinę minutę…naktimis…paromis…parų paromis…ir dar leidžia man išsimiegoti ir sudaro sąlygas….va čia tai mūsų šeimoje vertybė!!!
O L.Tolstojus, manau, pats susimaišė, sakydamas, kad visos laimingos šeimos…laimingos vienodai. Nė velnio. Kartais pasižiūriu į drauges, kurios laimingos su vieno ar kito tipo vyrais ir pagalvoju, kad vienas geriausių Dievo apgalvojimų buvo būtent tai, kad ŽMONĖS SKIRTINGI, ir jiems patinka…skirtingi žmonės!
O vat nelaimingos…dėl tų pačių dalykų: dėl netekties, dėl skausmo, dėl išsiskyrimo, dėl stygiaus, dėl nesusikalbėjimo, dėl išdavystės. Ir aš net neabejoju, kad kiekvienam nelaimingam žmogui atsirastų žmogus, su kuriuo jis būtų laimingas, kuris jį suprastų, kurio nenervintų būtent jo keistenybės ir kurį žavėtų tai, ko kiti net (galbūt) nepastebi… Kaip būtų smagu ir gera, kad visi žmonės atrastų sau po tokį žmogų.
Bet tada pasaulis nebūtų toks, koks yra dabar. Ir vėl pasaka iš pradžios…
