Skyrybos ir vaikai (I dalis)

Šiandien Lietuvoje ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse išyra maždaug pusė visų šeimų ir daugelyje jų yra vaikų. Skyrybos gali jiems labai pakenkti emociškai, bet yra būdų padėti mažiesiems tai išgyventi. Šiame straipsnyje skaitykite apie tai, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes.

Kaip pasakyti vaikams apie skyrybas?

Visų pirma, nelaukite iki paskutinės minutės ir nesislapstykite – turite pripažinti, kad niekaip neišvengsite skausmingų skyrybų pasekmių visiems šeimos nariams. Be to, jei vis dar nesate visiškai tikri dėl skyrybų, atžaloms apskritai nieko apie jas neužsiminkite.

Žinią praneškite susirinkus kartu visai šeimai, svarbu, kad dalyvautų abu tėvai. Geriausia tai daryti laisvą dieną, kuomet galėsite visą laiką skirti vaikams, nes jiems reikės Jūsų paramos, kad jaustųsi saugūs išgirdę pribloškiančią naujieną.

Svarbiausia kalbėti tik tiesą. Paaiškinkite, kodėl skiriatės, kokie gyvenimo pasikeitimai laukia vaikų, ar jie gyvens tuose pačiuose namuose ir su kuriuo iš tėvų, kada, kaip ir kur galės bendrauti su tuo iš tėvų, kuris išeina. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Aiškindami skyrybų priežastis pateikite konkrečius vaikams suvokiamus motyvus, kurie įrodytų, kad tai ne vaikų kaltė, tačiau nesileiskite į detales, nes per daug informacijos tik sutrykdys atžalas. Kalbantis su vaikais apie skyrybas svarbu būti sąžiningam ir atviram, tačiau nekritikuoti sutuoktinio. Gerbkite jį, kai aiškinate skyrybų priežastis, nes kaltės suvertimas sutuoktiniui verčia vaikus stoti kurio nors iš tėvų pusėn, o tai pagilina nerimo, kaltės jaumus ir didina patiriama stresą.

Patikinkite vaikus, kad abu tebesate jų tėvai ir juos mylite. Pasidomėkite, ar atžaloms kilo neaiškumų ir klausimų. Taip pat paaiškinkite, kad skyrybos vyksta tarp tėvų, o ne tarp tėvų bei vaikų.

Naudinga ir pabrėžti, jog skyrybos yra galutinis sprendimas, nes tuomet vaikai neturės bereikalingų vilčių, kad mama ir tėtis vėl bus kartu. Kitu atveju, atžalos gali jaustis kalti bei atsakingi už mėginimus pataisyti tėvų santykius. Pasitaiko situacijų, kai vaikai stengiasi būti tobuli ir elgtis labai gerai, kad mamai ir tėčiui nereikėtų skirtis. Taip pat mažieji neretai nerimauja, kad tėvai nustos juos mylėti arba kad niekada nebepamatys vieno iš tėvų. Nors minėti vaikų įsivaizdavimai ir gali atrodyti absurdiški, į juos reikėtų reaguoti rimtai. Išklausykite, kodėl jie mano, kad yra kalti dėl skyrybų, tai leis geriau suprasti jų požiūrį ir išvengti daugelio nesusipratimų. Kuo daugiau kalbėsite, tuo mažesnę kaltę jaus Jūsų vaikai, tačiau nepamirškite, jog į atžalų klausimus privalote atsakyti išsamiai paaiškindami tai, kas jiems neaišku, o ne tiesiog atšaudami ką nors, kad vaikai užsičiauptų ir nebeklausinėtų.

Pasakydami vaikams apie skyrybas tėvai visada nori pridurti ką nors teigiamo ir paguodžiančio, tačiau venkite tokių pasakymų kaip “viskas bus gerai”, “nesijaudink”, nes jie nieko nepasako bei nieko neduoda. Žinodami tiesą vaikai papaprastai su ja susitvarko geriau nei tikisi tėvai. Todėl jei negalite pažadėti, kad viskas bus gerai arba atsakyti į atžalų klausimus, taip jiems ir paaiškinkite.

Vaikus užplūsta skausmingi jausmai

Dauguma vaikų skyrybas pergyvena be didesnių problemų ir žymesnių neigiamų pasekmių. Tačiau kai kuriems to pasekmės būna traumuojančios bei jaučiamos labai ilgai. Amerikiečių mokslininkų duomenimis, emocinių ir elgesio sunkumų turi apie 25 proc. išsiskyrusių šeimų vaikų, kitose šeimose šis rodiklis tesiekia 10 proc. Ypač sunkiai nukenčia tie vaikai, kurių tėvai nesugeba civilizuotai bendrauti bent dėl atžalų, todėl mažieji gyvena nuolatinėje įtampos būsenoje.

Po skyrybų vaikus užplūsta daugybė emocijų. Gyvenimo bei laiko leidimo su tėvais pasikeitimai gali sukelti baimės ir pykčio jausmus, o ilgas nesimatymas su vienu iš tėvų – vienišumo. Taip pat vaikai jaučia pasikeitimų baimę, nes pradeda suvokti, jog niekada nebebus kaip anksčiau.

Kai mažieji negali tinkamai išreikšti minėtų emocijų, jie pasijaučia bejėgiai ir patiria psichologinę traumą. Čia labai svarbūs tėvų žodžiai bei veiksmai, nes jie gali arba sukelti dar daugiau emocinio skausmo, arba padėti su juo susidoroti. Kai vaikai pyksta ant Jūsų ar ant kito iš tėvų, tai yra teisėtas ir normalus elgesys. Leiskite atžaloms išreikšti šiuos jaumus atvirai ir neteiskite. Nereaguokite į vaikų pyktį supykdami patys ir nepriimkite jo asmeniškai, bet pasistenkite juos suprasti.

Dažnai skyrybų situacijoje vaikus kamuoja nerimas. Jie jaučiasi nesaugūs, palikti, baiminasi kažkokios neapčiuopiamos didelės grėsmės. Nerimo kankinami vaikai dažnai tampa nesavarankiški ir atsiriboja nuo bendraamžių draugų. Kad padėtumėte, privalote išklausyti savo atžalas net tada, kai jie kalba vis apie tas pačias baimes. Nuolat kantriai, kruopščiai ir logiškai kartokite, kad nepagrįstos vaikų baimės netaps tikrove. Palaikykite atžalas suteikdami kiek įmanoma daugiau stabilumo.

Kai tėvai skiriasi, vaikams kyla liūdesio jausmai, kurie kartais perauga į rimtesnę depresiją. Svarbu jiems kartoti, kad su laiku palengvės. Kartais gali prireikti ir profesionalų pagalbos. Į juos kreipkitės, jeigu pastebite tokius požymius: spontaniškumo praradimą, žemą savivertę, nuolatinį liūdesį, besitęsiančias neracionalias baimes, nesirūpinimą savimi, miego ir koncentracijos sutrikimus, agresiją, elgesio sutrikimus, asmenybės pasikeitimus, problemas moksle bei bendravime su bendraamžiais. Dažnai užslopintos vaikų emocijos pasireiškia kaip fizinės ligos: galvos skausmai, pykinimas, virškinimo sutrikimai.

Apibendrinant vienas efektyviausių pagalbos vaikams būdų yra leidimas atvirai išsakyti savo mintis ir jausmus, atidus stebėjimas, kaip atžalos prisitaiko prie naujo gyvenimo. Tai yra abiejų tėvų darbas, užtikrinantis, jog vaikai pasitikės jais ir formuosis kaip emociškai sveikos asmenybės. Išklausius mažųjų baimes ir pyktį, būtina patikinti juos, kad ir toliau bus mylimi, aprūpinti bei saugūs. Taip pat įtraukite atžalas į naujo gyvenimo kūrimo procesą. Pavyzdžiui, jei įmanoma, leiskite jiems pasirinkti, kur gyventi.

Civilizuoto bendravimo su buvusiu sutuoktiniu ir stabilumo svarba

Jokiu būdu negalima leisti vaikams išgirsti, kaip baratės su buvusiu sutuoktiniu. Ekspertai teigia, jog vaikų matomas tėvų konfliktų kiekis iškart po skyrybų yra lemiamas faktorius tolesniam atžalų prisitaikymui prie pokyčių. Neparodykite vaikams, kad pavydite jų buvusiam sutuoktiniui, nes tuomet jie jausis kalti. Taip pat stenkitės neperdavinėti vienas kitam žinučių per vaikus, bet bendraukite tiesiogiai. Leiskite kitam iš tėvų palaikyti su vaikais pilnaverčius santykius.

Išsiskyrusių šeimų vaikams labai svarbus stabilumas, todėl labai naudinga turėti iš anksto nustatytą reguliarią bendravimo su abiem tėvais tvarką. Vaikai jaučiasi geriau, kai žino, kada ir kiek laiko galės praleisti su mama ar tėčiu.

Apskritai griežta disciplina, pavyzdžiui, tiksliai nustatytos valandos, kada vaikai eina miegoti, yra labai naudinga kaip stabilumo simbolis permainų vaikų gyvenime laikotarpiu. Kuo daugiau dalykų atžalų gyvenime liks nepasikeitę, tuo geriau.

Kiek turėtų trukti vaikų susitikimai su tuo iš tėvų, kuris negyvena kartu? Daugelio šeimų patirtis rodo, kad paprastai trumpi pasimatymai nebūna sėkmingi, nes žmonės jaučiasi spaudžiami laiko ir tas kelias valandas sudėtinga praleisti kokybiškai. Vaikai net nespėja prisitaikyti prie tėvų pasikeitimo, ką jau kalbėti apie atsipalaidavimą bei mėgavimąsi. Taigi trumpi pasimatymai dažniausiai tik sukelia emocinę frustraciją.

Vykstant skyryboms pasikeičia įprasta šeimos struktūra, tačiau abu tėvai turi ir toliau atlikti svarbų vaidmenį vaikų gyvenime. Taip pat svarbu, kad atžalos ir toliau galėtų bendrauti su kitais giminaičiais: tėvų skyrybos neturėtų tapti skausmingu daugelio brangių žmonių praradimu.