Kiaulė taupyklė

„Duoti ar neduoti? Kiek duoti ir už ką?” – laužo galvas tėvai, žiūrėdami į maldaujančias vaiko akis. Galop vieni atseikėja porą litų pietums, kiti atžaloms moka net už dantų išsivalymą.

Sveikas požiūris į pinigus

„Mama, kur mano 10 litų?” – kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: „Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi”. Dukra įsiplieskia – jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia – vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas – privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių – išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, – ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti – kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis – tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus.

Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai – tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas – ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų. Tas, kuriam mokama už viską, pasaulį ima vertinti materialiais masteliais. Tačiau be pinigų laikomam vaikui susiformuoja skurdo baimė. Suaugęs jis tampa nepasotinamas – net ir uždirbdamas milijoną trokšta vis daugiau ir daugiau. „Vaikas privalo kišenėje turėti vieną kitą litą, – įsitikinusi psichologė. –  Prisiminkime, kaip mes jaučiamės be pinigų. Negalėdamas nusipirkti bandelės, sulčių stiklinės ar talonėlio vaikas jaučiasi nesaugus.”

Mokėti už nieką ar mokėti už viską?

Kas gali nubrėžti aiškią ribą tarp šių dviejų kraštutinumų? Kiekviena šeima turi savitą filosofiją. Vienas pažįstamas Saulius džiaugiasi savo namuose pritaikęs gana aiškią mokėjimo vaikams sistemą. Pas juos kiekvienas darbas įvertintas tam tikra pinigų suma, ir vasarą vaikai galėjo užsidirbti keletą litų per dieną. Savaitės pabaigoje susidarydavo apvali sumelė. Namai tvarkingi, vaikai užsiėmę ir patenkinti – ar gali būti geriau? „Nesuprantu, kodėl vaikas turėtų dirbti veltui? – svarsto jis. – Juk jie nėra vergai.” Tiesa, pradėjus mokytis laiko namų ruošos darbams jiems liko mažiau, tačiau dabar jie gauna kišenpinigių. Skirtumas tarp uždirbtų ir tiesiog gaunamų pinigų šioje šeimoje taip pat aiškus – uždirbtus pinigus jie gali leisti, kur nori, kišenpinigius – tik maistui. Aušros Griškonytės nuomone, toks darbų apmokėjimas nėra tinkama taktika, nes padėti tėvams vaikas turėtų ne todėl, kad užsidirbtų, o tiesiog iš meilės ir pagarbos. Tarkim, jei vyresnei dukrai mokama už brolio priežiūrą, ji pradeda brolį suvokti kaip darbo objektą ir pajamų šaltinį. Vaikas turėtų gauti kišenpinigių už nieką. Tai jo pinigai, ir jis pats turi spręsti, kur juos išleisti. „Dažnai, tėvų akimis, vaikai nusiperka visiškai nereikalingų daiktų, – teigia psichologė. – Tačiau vaikui kiekvienas jo pirkinys atrodo labai svarbus ir naudingas. Nesistenkime mažylių paversti suaugusiųjų kopijomis ir nereikalaukime, kad vietoj traškučių pakelio jie nusipirktų morką.”

Žurnalistė Elena taip pat stengėsi išmokyti sūnų pajusti pinigų vertę. Iš pradžių jam tiesiog duodavo kišenpinigių, tačiau vaiko poreikiai nenumaldomai didėjo. Tada ji pradėjo mokėti ir už konkrečius darbus. Dabar moka už viską – net už tai, kad jis leidžiasi nukerpamas ar išsivalo dantis.

Psichologė sutinka, kad kišenpinigiai nebūtinai turi būti vienintelės vaiko pajamos. Galima vaikui sumokėti už papildomus darbus ar pastangas. Tarkim, jis padėjo padaryti remontą ar pasistengė mokslo metus baigti labai gerais pažymiais. Tačiau svarbiausia, kad pinigai būtų ne atlygis, o skatinimas. Negalima įkainioti konkrečių pareigų konkrečia suma. Geriausia apdovanoti kokiu nors daiktu ar pramoga, o ne pinigais. „Pinigai nuasmenina santykius, – teigia Aušra Griškonytė. – Dovana yra staigmena, mes galvojame apie tą žmogų, domimės, kas jam patinka. Aišku, atsidėkoti už dantų valymą nevertėtų – tada teks mokėti ir už tai, kad jis pavalgė ar nuėjo į tualetą.”

Psichologė taip pat nesiūlo prisirišti prie konkrečios sumos – vaikui, kaip ir mums, vieną dieną gali prireikti daugiau pinigų, kitą – mažiau. Tačiau daugumos tėvų nuomone, gaudamas konkrečią sumą savaitės pradžioje vaikas mokosi planuoti. Jis gali tuos pinigus išleisti iškart, gali pasidėti į taupyklę, gali paskirstyti kiekvienai dienai po truputį. Žinodamas, kad jo asmeninė sąskaita nebus papildyta vos užsigeidus galbūt neišleis visų pinigų traškučiams.

Būsimojo verslininko abėcėlė

Jei norite tapti turtingo vaiko tėvais, galbūt praverstų Roberto Kijosakio, knygos „Turtingas vaikas – protingas vaikas” autoriaus, pozicija. Jis mano, kad būtina išvengti kišenpinigių teisėtumo. Blogai, jei vaikas įsivaizduoja turįs teisę į pinigus vien dėl to, jog gyvena. Tačiau ir mokėjimas už atliktus darbus nėra geriausia taktika – taip ugdoma samdomo darbuotojo filosofija. Iš tiesų praturtėji ne kam nors dirbdamas, o mokėdamas investuoti pinigus. Tėvai taip susirūpinę tuo, kiek mokėti ir už ką mokėti, kad pamiršta paaiškinti svarbiausią dalyką – ką su tais pinigais daryti. „Mokėjimas už kiekvieną atliktą darbą yra atlyginimas, – teigia knygos bedraautorė, trijų vaikų motina finansininkė Šeron Lechter. – Tai, ką jūsų vaikai daro su gautais pinigais, yra jų verslas. Kuo anksčiau vaikai suvoks skirtumą tarp darbo kam nors kitam ir darbo sau, tuo didesni jų šansai rasti sėkmės taką.” Taigi be galo svarbu padėti vaikui sudaryti jo finansinį planą ir išmokyti finansinės atsakomybės. Knygos autoriai siūlo nuolat vaikams aiškinti apie juos supantį pinigų pasaulį. Tarkim, eidami į kavinukę pasakykite, kiek gali kainuoti sklypas, kur ji pastatyta, pakalbėkite apie savininko mokamus nuomos pinigus, aptarkite kiekvieno darbuotojo pareigas ir galimą atlyginimą. Lygiai tą patį siūloma daryti stabtelėjus bet kurioje parduotuvėje, biure, prie banko ar tiesiog prie daugiabučio namo. Atrodo, knygos autorius neabejoja, kad laimės formulė slypi sugebėjime kalti pinigus ir net nesvarsto, ar išties verta jaukų mažylio pasaulėlį apraizgyti finansinių ryšių ir pinigų voratinkliu. 

Apie nupirktą meilę ir rojaus sindromą

Neretai pinigais palengviname ne tiek vaiko, kiek savo pačių gyvenimą – išsireikalaujame paklusnumo, užpildome auklėjimo spragas ar kompensuojame dėmesio trūkumą. Atrodo, natūralu – kuo daugiau tėvai dirba, tuo daugiau pinigų gali skirti atžalai. Kita vertus, kuo mažiau laiko skiriame vaikams, tuo dažniau savo kaltę bandome išpirkti pinigais. „Kai dukra buvo maža, mudu su vyru tik pradėjome verslą, – pasakoja viena verslininkė, panorėjusi likti anonimė. – Maniau, dukrai svarbiau gauti prestižinį išsilavinimą ir tvirtus finansinius pamatus, nei leisti vakarus su tėvais. Ji turėjo viską, ko geidė širdis, tačiau dabar suprantu, kad brangiausios dovanos – mūsų dėmesio ji taip ir negavo. Dabar ji taip pat elgiasi su mumis – gimtadieniams dovanoja pinigus, o paprašyta padėti sode tiesiog atsiunčia samdytą žmogų. Tai nėra sąmoningas kerštas – tiesiog ji taip suvokia meilę.”

Mūsų pasaulyje jausmai vis dažniau įgauna materialią išraišką, todėl vargingiau gyvenantys tėvai neretai verčiasi per galvą, kad jų atžala jaustųsi ne prastesnis už kitus. Tačiau vaikas turėtų suvokti, kad jis yra šeimos dalis, ir jo kišenpinigiai tiesiogiai priklauso nuo šeimos pajamų. Jis iš tiesų nekaltas, kad jo tėvai mažiau uždirba, tačiau ir tėvai neturėtų jaustis kalti. Jei finansinė padėtis vaiko netenkina, jis gali prisidurti dirbdamas už šeimos ribų. Psichologės nuomone, nieko bloga, jei vaikas užsidirbs plaudamas automobilius ar pardavinėdamas laikraščius. Svarbiausia, kad darbas atitiktų amžių, jo nežemintų ir netrukdytų mokytis.

Beje, pinigų stygius, ko gero, yra mažesnė blogybė nei besaikis vaiko apipilimas pinigais. „Stygius išmoko susitaikyti su netektimis, – teigia psichologė Aušra Griškonytė. – Įpratusį viską gauti vaiką vėliau gali palaužti menkiausia nesėkmė. Mes esame aktyvūs todėl, kad mums ko nors trūksta. Amerikiečių psichologai pradėjo kalbėti apie rojaus sindromą, kai viską turintys žmonės staiga nusižudo, nes nebelieka dėl ko gyventi.”

O gal tiesiog pasaulyje, kuriame viskas įkainiojama pinigais, nebelieka vietos žmogiškumui?