Gandrų, kopūstų ir nekrentančių lėktuvų teorijos

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?” interpretacijas.

Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų”.

Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis – vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis.

Meluoti ar nemeluoti

Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas – meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus.

Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama – netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas – mažas žmogus, koks bebūtų mažas – labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę.

Neigiamos pasekmės

Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas”. „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi”.

Kitaip tariant, jeigu nebūsi beveik suaugęs, visur tykos baubas. Štai jums rezultatas – vaikas, kad ir kaip norėtų, suaugęs bus tik po kokių 20 metų. Pusę tiek jis bijos vienas likti tamsoje arba skersuos į kiekvieną gatvėje pamatytą policininką. Ar ne per brangus mokestis už paprastą melą?

Švelniai tariant, pabėgdami nuo tiesioginių atsakymų į mažojo kodėlčiuko klausimą, tėvai demonstruoja visišką abejingumą ir netgi nepagarbą savo vaikui, užkirsdami kelią sužinoti ką nors nauja.

Net jei užklupta netikėto klausimo nesugalvoji ką atsakyti, tai geriau taip ir pasakyk. Užuot sukurpusi dar vieną pasakaitę. Priešingu atveju, anksčiau ar vėliau, tavo melas išaiškės, ir tavo vaikas gali nuspręsti, kad meluoti… visai neblogas variantas. Vėliau įrodyti priešingą teoriją būtų labai sunku.

Galim, jeigu norim…

Mažas ar didelis melas – tai tavo taktinis mūšio laimėjimas, vėliau  peraugantis į strateginį karo pralaimėjimą. Apgauti mažylį, aišku, nesunku. Gaudama trumpalaikę naudą, ruoši dirvą kur kas rimtesnėms pasekmėms – nepasitikėjimui ir nusivylimui.

Ir kodėl mes meluojame savo vaikams? Paprastai tai vyksta tuomet, kai pasakyti tiesą tu:

• NENORI
• NEMOKI

Pirmuoju atveju vaikas papila laviną klausimų, į kuriuos atsakyti tu nesugebi. Tuomet pasipila pasiteisinimai „man skauda galvą, aš negaliu dabar kalbėti” ar pasitelkiama fantazija ir prasideda improvizacijos.

Būtų kur kas geriau paieškoti atsakymo kartu su vaiku vartant knygas. Arba bent jau pažadėti padaryti tą vėliau. Svarbiausia – nesupainioti vaiko supratimo apie gyvenimą, pavyzdžiui, pasakojant istorijas, kad lėktuvai negali nukristi, nes plasnoja sparnais kaip paukščiai.

Antruoju atveju dėl neaiškių priežasčių tu tiesiog nenori sakyti vaikui tiesos. Nejauku, ar trukdo tavo auklėjimas – tavo tėvų sprendimo „nekalbėti apie tai” pasekmės. Kai vaikui kyla natūralus klausimas „iš kur aš atsiradau”, jautiesi tarsi užklupta daranti tai vaiko akivaizdoje. Arba jeigu vaikas ima ir užklausia apie mirtį, apie ligas, apie skyrybas.

Iliuzijos ir tiesa

Dažnai suaugusieji, stengdamiesi apsaugoti mažąjį nuo neigiamų emocijų, jaudinimosi, slepia nuo jo šeimynines problemas, tarpusavio santykių peripetijas. Tai nėra visiškai teisinga. Vaikas privalo matyti ir suprasti santykių modelius. Net ir konfliktines situacijas.

Sukurtas idiliškas pasaulio vaizdelis vieną kartą gali priblokšti savo kontrastingomis realijomis. Ypač tuomet, kai vaikas peržengs namų slenkstį. Nes anksčiau ar vėliau jam teks susidurti akis į akį su tikrove. Kur neegzistuoja pasakos. Kur kopūstų lysvėse auga kopūstai, o gandrai snapuose neša šapus į savo lizdą. Kur žmonės serga, sensta ir miršta. Bet jeigu apie tai jis jau bus girdėjęs iš tėvų lūpų, tai tiesiog matys abi pasaulio puses: ir tamsiąją, bet ir šviesiąją.