Greito vartojimo santuoka
Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą – dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko.
Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis.
Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis – santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.
Ir jeigu jau prakalbome apie telefonus ar kojines: ar pastebėjote, kaip kartu su naująja visuomene sumažėjo anksčiau be galo populiarių ir reikalingų įstaigų, kurios vadinosi „taisyklomis“? Britų rašytojas Aldous Huxley 1938 m. parašytoje antiutopijoje „Puikus naujas pasaulis“, modeliuodamas hipervartotojišką visuomenę, irgi nurodė savo veikėjams: jokių taisymų – „kuo daugiau lopų dėsi – tuo mažiau turto turėsi“! Senas ar atsibodęs daiktas išmetamas – juk yra tiek naujų, rinkis kokį nori – su muzika, įvairiaspalvėmis lemputėmis, dolby digital surround garsu ar 500 arklio galių! Taisykla – ne tik nereikalinga, bet net žalinga grandis!
O tada aš atsimenu savo ir savo draugų tėvus – kaip jie šokinėdavo apie kieme pukšinčius „Moskvičius“ ar „Žigulius“, taisydami kiekvieną kaprizą, kaip kruopščiai buvo prikeliamos radijolos, televizoriai, magnetofonai, bulvių tarkavimo mašinos. Kaip kiekvienas daiktas gyvenime atitarnaudavo iki nukaršimo. Ir štai – tėvai santuokose jau išgyvenę po trisdešimt, keturiasdešimt ir net daugiau metų. Bet nejaugi jiems niekada nebuvo krizių? Vidurio amžiaus? Nutolimų, susvetimėjimų? Pagaliau – išdavysčių, paklydimų? O gal jie tiesiog mokėjo ir tai pataisyti? Gal jie taip buvo įpratę viską taisyti, kad nors ir žinojo, jog nebūna negendančių daiktų, bet labai norint daug ką galima vėl prikelti gyvenimui. Juk ne veltui sakoma – jei nori – tai gali.
Ir štai darosi įdomu, kiek dabar išsiskiriančių porų pagalvoja apie „taisymų“ galimybę. Esu įsitikinęs – jos pagalvoja. Bet ar tikrai to nori? Nes norai tik pasakose pildosi patys, tad ar jos pasiryžusios dėti pastangas. Juk kol kokį nors daiktą sutaisai, tam reikia daug laiko, kantrybės, išmonės, supratingumo – o kur dar įvairūs nenumatomi dalykai taisymo eigoje: įrankių trūkumas, lūžtantys laikikliai, nutrūkstantys laidai ir taip toliau.
Bet to, dabartinėje visuomenėje mes taip įpratome pasitikėti „savojo reikalo specialistais“, kad, man rodos, daugelis mielai priimtų tokias paslaugas kaip „santuokos išsaugotojas“: pavyzdžiui, ateini su savo santuoka tarsi su automobiliu į servisą, sumoki pinigus, o po savaitės vėl važiuoji, arba „specialistas“ skėsteli rankomis: atleiskite, betinkate tik į autolaužyną… Ką gi – specialistas pasakė, jis žino! Taip ir lieka žmonės nepabandę pataisyti patys. Ir taip save nuskriaudžia, nes dažnas jau net neįsivaizduoja, koks pakilus, koks begalinės galios jausmas užplūsta, kai koks nors sutaisytas daiktas pradeda veikti. Tada žiūri į savo rankas ir netiki, kad tai jos, jos padarė! Jos prikėlė! Dėl tos akimirkos dažnai verta iškęsti visas taisymo kančias. Bet tai patirti gali tik pabandęs.
Ne, nemanau, jog skyrybos yra absoliutus blogis, ir taip pat neturiu iliuzijų, kad pataisyti galima viską. Neabejoju, jog yra situacijų, kai taisyti – net neverta, nes ką gi pataisysi, jeigu paskubėta susituokti dėl gražių vestuvių, noro kuo greičiau pabėgti nuo tėvų, giminės spaudimo, kitų priežasčių. Tai irgi parodo, kad santuoka jiems tebuvo kaip naujas žaislas, patogus „prietaisas“, paslauga, greitas maistas. O juk šiais laikais žmonės turi tokią laisvę, kuri daugeliui mūsų protėvių net nesisapnavo (prisiminkite Žemaitės vedybinio siaubo apsakymą „Marti“), – tuoktis iš meilės. Gyventi iš meilės. Pasenti kartu su mylimu žmogumi. Bet meilė – juk tai ne tik myliu-noriu-negaliu, bet ir supratimas, mokėjimas atleisti, mokėjimas duoti ir keistis.
Kita vertus… O gal skyrybos neša tik naudą valstybei ir visuomenei? Pasvarstykim – skyrybų metu padidėja žmogaus nervingumas, šalia darbinio streso, jis dar patiria stresą, kylantį dėl asmeninių santykių, kuris netrunka peraugti bent jau į psichosomatinius negalavimus – taip turime medicinos įstaigų pacientą, kuris arba atneša ligonių kasų pinigus, arba tiesiog moka už specialisto konsultacijas. Prasidėjus teismams ir aiškinimams, kas globos vaikus, kaip vyks turto dalybos – sukuriamas darbas teismų sistemai, advokatams, antstoliams. O ką jau kalbėti apie psichoterapeutus ir psichiatrus!
Juokauju – o kas belieka?
Nebent ir toliau tikėti, kad žodžiai „kol mirtis mus išskirs“ yra šiek tiek daugiau nei iškilminga formulė ir prisiekti sau, kad neskubėsiu į autolaužyną, net jeigu ir kas nors suges.
