Šiuolaikinio judaizmo atšakos

Parašė Aušrelė Pažėraitė

Turinys:
Ortodoksinio judaizmo teologinės nuostatos
Konservatyvusis judaizmas
Reformos judaizmas
Rekonstrukcionizmas
Humanistinis judaizmas

Judaizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip tradicinis žydų gyvenimo būdas. Iki XVIII-XIX a. (įvairiose šalyse skirtingai) visuomenėse, kuriose dominavo tradicijos, ir žydai gyveno bendruomenėse, kuriose egzistavo daugiau ar mažiau nusistovėjęs gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai.

Kada, koks ir kur jis nusistovėjo būtent toks, o ne kitoks, – kiekvienu atveju galima kalbėti atskirai. Dažnai jis priklausė nuo gyvenimo sąlygų, kuriose žydai gyveno vienoje ar kitoje šalyje. Maldos, ritualiniai papročiai, apranga, mąstymas niekad nebuvo nusistovėję ir sustabarėję taip nepajudinamai, kad negalėtų patirti jokio pokyčio. Yrant tradicinėms visuomenėms, o tuo pačiu ir žydų tradicinėms bendruomenėms, tradicinis gyvenimo būdas, papročiai, įpročiai susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Tokiu būdu XIX a. atsirado bandymų daugiau ar mažiau atnaujinti tradicinį žydų gyvenimo būdą, įvedant vieną ar kitą reformą, Vokietijoje, pavyzdžiui, ėmus rengtis prisilaikant vokiečių visuomenėje priimtų „madų“, sinagogoje ėmus groti vargonais, ir pan. Taip išsikristalizavo judaizmo atšaka, šiandien vadinama Reformos Judaizmu. Atsakydami į šiuos bandymus rabinai, linkę išsaugoti kuo mažiau išorinių įtakų paliestą tradicinį gyvenimo ir mąstymo būdą, bandė stiprinti savo pozicijas, kovodami su visais iššūkiais, kurie buvo gana skirtingi gerokai toliau pažengusiuose modernizacijos linkme Vakarų Europoje ir Centrinėje bei ypač Rytų Europoje bei Carinėje Rusijoje. Taip išsikristalizavo įvairios ortodoksinio judaizmo atšakos, vienos nuo kitų besiskiriančios tik kai kuriais neesminiais aspektais, atsiradusiais dėl tų skirtingų formavimosi sąlygų. Viena iš jų yra ir litvakiška ortodoksija, susiformavusi XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje. Šiandieniniame pasaulyje net ir chasidai, kurie XVIII a. buvo lyg ir reformatoriai, inovatoriai, gal net ir eretikai, yra priskiriami prie ortodoksų, nes bendra jiems ir kitiems ortodoksams yra tradiciniai įsitikinimai, liečiantys Torą, nuostatos, liečiančios įvairius modernaus gyvenimo aspektus, religines praktikas. Naudojant politinę terminologiją jiems visiems bendra „dešinioji“ nuostata nuo nuosaikesnės iki kraštutinės dešinės („ultra“ ortodoksai). Litvakiška ortodoksija yra viena iš nuosaikiausių, o, pavyzdžiui, vengriškoji, – viena iš radikaliausių. Chasidai – tie patys, kurie labai plačiai pasaulyje žinomi kaip tie, kurie vaikščioja ilgais juodais rūbais, plačiabrylėmis skrybėlėmis bei iš kitų žydų juos išskiriančiai peisais, – priskiriami prie „ultra“ ortodoksų. Viena iš litvakiškos ortodoksijos atšakų galima būtų laikyti ir „moderniąją ortodoskiją“, nors ji susiformavo ne Lietuvoje, o JAV: vienas iš didžiausių jos autoritetų – litvakas, jaunystėje studijavęs litvakiškoje Brastos ješivoje, bet po I pasaulinio karo išvykęs į Vokietiją studijuoti filosofijos, o po to iki gyvenimo galo gyvenęs JAV, – rabis Josefas Dovas Soloveičikas (Soloveitchik). Modernioji ortodoksija, skirtingai nuo radikalesnių ortodoksų, nors ir prisilaiko tradicinių nuostatų apie Toros atsiradimą, bando Toros studijas integruoti su sekuliarių mokslų bei filosofijos studijomis. Izraelyje ši ortodoksijos atšaka vadinama sionistine ortodoksija, nes šalia jau minėtų nuostatų ji pilnai remia religinę sionizmo kaip nacionalinio žydų siekio turėti savo valstybę Izraelio Žemėje (Erec Jisrael) dimensiją, kuriai labai radikaliai priešinasi, pavyzdžiui, minėtoji vengriškoji ortodoksijos atšaka. Šios ortodoksijos atšakos prisilaiko didelė dauguma Izraelio intelektualinio elito, akademinės visuomenės. Jos ideologiniu „tėvu“ Izraelyje laikomas rabis Abrahamas Icchakas Kukas (Kook), kilęs iš Latvijos (taigi galėtų būti priskiriamas prie litvakų). Jie (turint omenyje vyrus) rengiasi visiškai paprastai: kostiumas, o jei karšta, tai tik kostiuminės kelnės, paprasti marškinėliai ir kipa (dar vadinama ir jarmulka, jarmulke), t.t. nedidele lėkštelės pavidalo kepurėle ant pakaušio, kuri dažniausiai būna nunerta vašeliu, ne vientisos spalvos, o su kokiais nors raštais. Mėgstamas mėlynos ir baltos spalvos derinys. Šiaip litvakiškos ortodoksijos tradicijos prisilaikantieji (vyrai) Izraelyje vaikščioja tiesiog tvarkingais tamsiais kostiumais, baltais marškiniais ir skrybėlėmis. Ši apsirengimo tradicija atsirado Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje, kai ješivų Kaune studentai vadovų buvo paskatinti imti rengtis kaip ir kiti Lietuvos studentai, intelektualai. Lenkiškų tradicijų prisilaikančius ortodoksus galima atpažinti iš didelių, aukštų kailinių kepurių, kurias jie perėmė iš lenkų šlėktų. Žydų iš kitų, ne europietiškų, kraštų apranga taip pat dažniausiai yra adaptuota vietinė: etiopiška, kinietiška, marokietiška, turkiška ir pan..

Labiausiai šiuolaikinės ortodoksinio judaizmo atšakos skiriasi tarpusavyje santykio su sionizmu atžvilgiu.

Aviezeris Ravitzkis (Aviezer Ravitzki. Mesianism, Sionism, and Jewish religious Radicalism. – 1996, University Chicago Press), iš Jeruzalės Hebrajų Universiteto teigia, kad XIX ir XX a. Sandūroje Europoje kilus sionistiniam sąjūdžiui, kuris prilygintinas XIX a. kilusiems kitiems nacionaliniams „tautų pavasario“ sąjūdžiams, kuris žydų atveju buvo tuo ypatingas, kad žydai buvo išsklaidyti po įvairias šalis ir neturėjo savos žemės, kurioje galėtų turėti savo valstybę, Chabad Liubavič rebė Šalomas Šnejersonas, kuris 1900 metais išleido ideologinį traktatą (Or le-Ješarim (Šviesa teisiesiems), ortodoksų lyderių laiškų prieš sionizmą rinkinyje), kuriame suformulavo tris pagrindinius argumentus, kuriuos vėliau perėmė ultra-ortodoksų anti-sionistai.

I. Pragmatinis (praktinis): nėra jokio šanso šiai idėjai realizuotis, visiškai nerealistisška prileisti, kad tarptautinė bendruomenė leistų žydams įsikurti Erec Jisrael; bet dar daugiau – visiškai priešinga žydų tchuna (charakteriui, būdui), kad jie vėl užsiimtų žemės ūkiu, pasaulietiniais (valstybiniais) reikalais, taptų politiniu vienetu.

II. Ideologinis (halachinis): sionistai bando sekuliarizuoti, “normalizuoti” žydų tautą, t.y. padaryti normalia. Bet pati žydų tautos prigimtis yra būti unikalia tauta, “ne-normalia”… Sionistinė ideologija – savižudybė žydų tautai, kuri savo tapatybę išsaugo kaip tik ne-normaliose tremties sąlygose.

III. Teologinis: net jeigu sionizmas būtų realistinis ir jiems pasisektų, ir net jeigu sionistai būtų visiškai pasišventę Dievui ir Torai (šlemim im HaŠem ve-Torato) – vistiek negalima jais sekti, nes bet koks bandymas atpirkti tautą savo žmogiškom pastangom yra negalimas, tai anti-mesijiška.

1902 m kitas rabis – Rabis Icchakas Jakobas Reines įkūrė “Mizrachi” – religinį sionizmo judėjimą. Jis buvo ortodoksas. Jo sekėjai pabandė suformuluoti atsakymus į šiuos argumentus:

I. Realistiška.

II. Taip, mes norim visa tai padaryti, bet pozityvu siekti išgelbėti žydų tautą nuo persekiojimų. Tai valstybė, bet joje tu gali būti visiškai ortodoksas… Tik paprasčiausiai gerbi žydų valstybės įstatymus taip kaip gerbi bet kurios kitos valstybės tvarką.

III. Sionizmas nėra pastanga atpirkti žydų tautą, religine prasme, bet pagerinti žydų situaciją, padėtį istorijoje: politiškai, agrikultūriškai, fiziškai, sugrąžinti garbę, orumą, prieš antisemitizmą. Mes ir toliau lauksime, kol ateis Mesijas ir atpirks mus religine prasme, stebuklingai, bet istorijoje mes turime gerinti savo padėtį, taip kaip mes stengiamės dėl savo šeimos kurdami jai normalias gyvenimo sąlygas.

Žodžiu, tik atsiradęs religinis sionizmas bandė atskirti religinį (meta-istorinį) mesijanizmą nuo sionizmo. Ideologiškai tai galėjo veikti, bet praktiškai – ne. Reines suprato ir palaikė tą pačią viziją, kad Izraelis – unikalus, meta-istoriškas, bet net ir taip, jis yra istorijoje, jis negali apsieiti be žemiškų dalykų: mes turime vesti, dirbti pragyvenimui, turime valgyti pusryčius. Kodėl turėtume valgyti pusryčius kolektyviai?

Faktiškai sunku buvo įgyvendinti tą skirtumą praktiškai. Sionizmas kalba apie visų žydų surinkimą jų žemėje. Mesianizmas – apie tremtinių surinkimą. Sionizmas kalba apie politinę nepriklausomybę. O Talmude parašyta, kad pagrindinis skirtumas tarp šių laikų ir mesijinių – kad dabar mes esam pajungti tautų jungui, o tada būsime išlaisvinti. Sionizmas kalba apie žemės derlingumą. O Talmude parašyta, kad tada, kai kalnų medžiai vėl duos vaisių Izraelio tautai, – tai bus Mesijo atėjimo ženklas. Taigi, abu žaidžia futbolą tame pačiame lauke. Tačiau ar pagal tas pačias taisykles? Pagal sionistus – tai vyks natūraliu būdu, žmogaus pastangomis. Pagal mesijanizmmą – stebuklingu, Dievo pastangomis. Sionizmas – palengva, žingsnis po žingsnio. Mesijanizmas – staiga.

Patys radikaliausi ortodoksų „priešiški“ sparnai sionizmo atžvilgiu yra koalicija Naturei karta ( “Karalienės sargybiniai“, t.y. „ultra-ultra-ultra“ ortodoksai – Satmar chasidai, vengriškoji ortodoksija). Pagal juos sionizmas yra teologinė nuodėmė, antimesianizmas. Jų priešininkai – Mirkat ha-Rav ješiva Jeruzalėje, radikalus religinio sionizmo sparnas, t.y. tie, kurie kūrė religines stovyklas izraelitų užimtose Palestinos teritorijose, tie, kurie kaip pionieriai bando įsikurti tose teritorijose, kuriose, matyt, ir tegali eiti kurtis tik religinių idėjų persiėmę radikalai.

Yra du nuosaikesni kampai: „Ultra“ ortodoksai aplamai (Agudat Israel koalicija) – o iš kitos pusės – religinis sionizmas.

Ultra-ultra ortodoksai teigia, kad mes – išskirtinė tauta, meta-istorinė, meta-politinė. Kitos tautos kuria istoriją, jos turi politiką, jos kariauja, užkariauja, žudo vieni kitus. Mes gi atsakingi už dvasinį pasaulį, už metasitorinį pasaulį. Tas, kas užsimanys mus “normalizuoti”, – nužudys mus. Ne fizinis, bet dvasinis pasaulis įtakoja, lemia fizinį pasaulį. Todėl atpirkimas ateis kaip dvasinio, o ne fizinio veikimo pasekmė. Ir kai sionistai siekia fizinio veikimo, jie griauna pačią žydų tautos prigimtį. Po Bar Kochbos sukilimo prieš Romos imperijos valdžią (134-135 m.), kai daugybė žydų Judėjoje buvo išžudyta, o likę turėjo bėgti, rabinai, pagal vieną agada (anekdoto žanro trumpas vaizdelis, pasakojimas, kuriuo siekiama atskleisti „plika akimi“ nematomus Dievo ir žmogaus bei Izraelio tautos santykius, sąryšius, dėsnius), pasakė, kad Dievas pareikalavo iš žydų tautos padaryti tik tris įžadus: 1) jokiu būdu nemaištauti prieš pasaulio tautas; 2) neskubėti; 3) nekelti reikalavimų pasauliui, t.y. neiti į Erec Jisrael kolektyviai ir politiškai. Sionizmas jų manymu įsikūnija visų šitų trijų priesaikų sulaužymą: 1) tai sukilimas kitų tautų atžvilgiu; 2) tai bandymas atpirkti žydų tautą savo pačių rankomis; 3) einama politiškai, ideologiškai, kolektyviai ir militaristiškai į Erec Jisrael. Satmar rebės manymu, tai yra ir holokausto paaiškinimas. O holokaustas yra kolektyvinė bausmė už kolektyvinę nuodėmę. Nuo Bar Kochbos laikų nebuvo tokio kito kolektyvinio maišto prieš Dievą. Tai tas pats, kaip Babilono bokšto statymas – bandymas savo rankomis pasiekti dangų = gauti Mesiją. Paradoksas tas, kad pats Satmar rebe buvo sionistų išgelbėtas iš nacių rankų, ir kad jis prarado visą savo šeimą: savo žmoną ir vaikus nacių stovykloje. Tai buvo tas pats asmuo, kuris sakė neiti į Palestiną, neiti iš Vengrijos…

Iš kitos pusės buvo kitas ultra-ortodoksalus rabis, kuris prisijungė prie sionizmo. Tai minėtas rabis Kukas. Ankstesnis, senesnysis rabis Kukas sakė: sionizmas – tai ne žydų tautos išradimas, bet atsakymas į situaciją. Šis, Abraham Isaak Kook, šiandien Izraelyje laikomas bene didžiausiu XX amžiaus žydų mąstytoju (filosofu, teologu, politologu, pranašu), pranokstančiu ir Buberį, ir Leviną, ir Rosenzweigą. Pastarieji laikomi tiesiog filosofais, atskleidusiais judaizmo palikimo lobius Vakarų pasauliui, bet ne tiek reikšmingais patiems žydams, jų minties sklaidai. Ortodoksaliame žydų pasaulyje XX-me amžiuje reikšmingiausiais ir laikomi rabis Soloveičikas ir rabis Kukas.

Ortodoksinio judaizmo teologinės nuostatos

Ortodoksinis judaizmas laiko save peveldėtoju ir tiesiogine tąsa tų tradicinio judaizmo praktikų ir tikėjimų, kuriuos žydų tauta priėmė prie Sinajaus kalno, ir kurie nuo Mozės buvo perduodami iš kartos į kartą žodžiu ir raštu kaip dvi Toros (sakytinė (rabiniška tradicija, kurios pagrindinis šaltinis – Talmudas, baigtas sudaryti VI m.e.a. pabaigoje) ir rašytinė (Mozės Penkiaknygė)), išminčių bei mokytojų (rabinų) kodifikuojamos ir pritaikomos konkrečiai situacijai, konkrečioms bendruomenės gyvenimo sąlygoms, teisinės nuostatos (halakha). Tikima, kad abi Toros yra dieviškos kilmės ir laikomos Dievo žodžiu. Skirtingai nuo konservatorių ortodoksai tiki, kad nei sakytinė, nei rašytinė Tora neturi nieko, kas kiltų iš žmogiškos kūrybos, vaizduotės ar būtų lemta konkrečių istorinių žmogiškų aplinkybių ir sąlygų. Konkrečioje istorinėje situacijoje išminčiai, rabinai tik „ištraukia“ iš jau duotos Toros tai, kas tiktų toms sąlygoms, tik interpretuoja ją. Sakytinė Tora laikoma tiesiog Rašytinės Toros interpretacija, aiškinimu, pritaikymu konkrečioms istorinėms aplinkybėms. Pirminiai po pranašų epochos gyvenusių išminčių (tanajų) aiškinimai sudėti į Mišną (baigta sudaryti II m.e.a. pabaigoje), šios komentarai, III-VI a. išminčių (amorajų) diskusijos joje iškeltų halakhinių problemų atžvilgiu, sudėti į Gemarą (VI a. pabaigoje), ir abu kartu Mišna ir Gemara sudaro Talmudą. Viduramžių Sakytinės Toros (ar Įstatymo) interpretatoriai vadinami rišonim, o vėliau šis Įstatymas buvo kodifikuojamas. Pagrindiniai kodifikatoriai buvo Maimonidas (Mišne Tora), Josefas Karo (Šulchan Arukh), Moše Isserles papildymai Josefo Karo Šulchan Aruch‘ui. Geriausiai ortodoksinio judaizmo tikėjimo principus (nors nuolat pabrėžiama, kad judaizmas – pirmiausia praktika, o ne tikėjimo sistema, ir todėl išpažinimas ar neišpažinimas vienų ar kitų šių tikėjimo “principų” nėra toks reikšmingas judėjui, kaip kad Credo reikšmingas krikščioniui) suformulavo Rambamas (Moše Maimonidas, vienas didžiausių žydų rabiniškų autoritetų, filosofas, gydytojas, kodifikatorius, gyvenęs XII a. musulmoniškoje Ispanijoje, po to Palestinoje, ir galiausiai Egipte):

1. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – kuria ir valdo visus kūrinius, ir kad Jis vienas darė, daro ir darys visa tai, kas padaroma.

2. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – vienas, ir nėra jokio kito vienio, panašaus į Jį, nei panašumu, nei jokiu kitokiu atžvilgiu, ir kad tik Jis vienas, mūsų Dievas, buvo, yra ir bus.

3. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – bekūnis, ir Jo neapibrėžia kūniškos savybės, ir kad į Jį apskritai nieko nėra panašaus.

4. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – Jis Pirmasis ir Jis Paskutinysis.

5. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjui – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – tik jam vienam pritinka melstis ir kad niekam, išskyrus Jį, negalima melstis.

6. Aš šventai tikiu, kad visi pranašų žodžiai teisingi.

7. Aš šventai tikiu, kad Mozės, mūsų mokytojo – tesiilsi jis ramybėje! – pranašavimas teisingas, ir kad jis didžiausias pranašas iš visų, kas tik buvo iki jo ir po jo.

8. Aš šventai tikiu, kad visa Tora, esanti dabar mūsų rankose, duota mūsų mokytojui Mozei, tesiilsi jis ramybėje!

9. Aš šventai tikiu, kad ši Tora nebus pakeista ir kad nebus kitos Toros nuo Kūrėjo – palaimintas Jo Vardas!

10. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – žino visus žmogaus sūnų darbus ir visas jų mintis, kaip pasakyta: “Kuriantis visas jų širdis, Žinantis visus jų darbus”.

11. Aš šventai tikiu, kad Kūrėjas – tebūnie palaimintas Jo Vardas! – atlygina geru tiems, kurie laikosi Jo nuostatų ir baudžia tuos, kurie peržengia Jo nuostatus.

12. Aš šventai tikiu Mesijo atėjimu ir, nepaisant to, kad jis delsia, vistiek kasdien laukiu jo atėjimo.

13. Aš šventai tikiu, kad ateis mirusiųjų prisikėlimo laikas, kada bus tam Kūrėjo – tebūnie palaimintas Jo Vardas!- valia, ir tebūna aukštinamas Jo prisiminimas per amžių amžius!

Ortodoksiniame judaizme priimta manyti, kad bandymai leisti sau pasirinkti, kurių įstatymų laikytis, o kurių ne, yra panašu į ištvirkimą, kai vyras leidžia sau, skatinamam savo paties geismų ir malonumų troškimo, rinktis tą ar kitą moterį, kol nusibosta. Besąlygiškas įstatymų laikymasis apvalo ir apipjausto širdį, nes pastato Dievą ir Jo valią (o ne savo paskatas ir troškimus) į gyvenimo centrą. Tačiau kaip tų įstatymų laikytis kiekvienu konkrečiu atveju, skirtingose gyvenimo aplinkybėse, paprastam žmogui būna sunku nuspręsti, todėl remiamasi tų, kurie Įstatymą išmano, autoritetu. Rabinas jokiu būdu nėra kunigas, ir jo autoritetas neturi tokio sakralumo, kaip kad kunigo. Ir tai viena iš judaizmo ypatybių: joks žmogus nėra ir negali būti “sudievintas” ar laikomas kokiu nors būdu “sakralesniu” už kitus. Daugiausia, kas kitą žmogų gali išskirti iš kitu žmonių tarpo – tai jo išmintis, Toros išmanymas. Tai yra jo autoriteto ir dvasinio lyderiavimo šaltinis.

Dar vienas dalykas išskiria ortodoksinį judaizmą iš kitų atšakų: tai, kad ortodoksinio judaizmo atšakos, ar tai būtų chasidiška, ar ješiviška (pavyzdžiui, litvakiška ortodoksija), jose gana giliai jaučiamos žydų mistikos tradicijų įtakos.

Konservatyvusis judaizmas

Konservatyvusis judaizmas JAV atitinka europietišką reformos judaizmą. Tačiau Izraelyje ir Europoje konservatyvusis judaizmas yra vadinamas tradiciniu judaizmu, dar kitaip masorti (hebrajiškai „tradicinis“). JAV konservatyvusis/ europietiškasis reformos judaizmas bando suderinti pozityvų santykį su modernia kultūra, taiko kritinį sekuliarų mokslą šventų tekstų ir judaizmo praktikų atžvilgiu. Prisilaikoma nuomonės, kad mokslinis žydų tekstų studijavimas gali būti pateisintas tuo, kad kad judaizmas visada buvo pasiruošęs atliepti žydų tautos poreikiams skirtingose aplinkybėse, ir kad halakhinis autoritetas gali leisti halakhai evoliucionuoti.

Konservatyvusis judaizmas teigia, remdamasis XIX a. žydų „teologu“ Salomono Šechterio (Schechter) Klal Jisrael (t.y. visuma praktikuojančios žydų bendruomenės) konceptu, pagal kurį realią žydų religinę teisę (halakha) apibrėžia realios religinės praktikos, egzistuojančios Klal Jisrael, ir kad šitoks halakhos procesas atspindi Dievo valią. T.y., konservatyvusis judaizmas prisilaiko nuostatos, kad halakha (religinė žydų teisė) nėra sustabarėjusi sistema, bet nuolat atsinaujinanti pagal egzistuojančią realią situaciją ir bendruomenėje egzistuojančias praktikas. Ir jeigu moderniomis gyvenimo sąlygomis bendruomenėje susiklosto praktikos, kurios šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių, tai tas nusistovėjusias naujas praktikas ir reiktų laikyti normatyvinėmis, atitinkančiomis halakha.

Pagrindinis halachos autoritetas yra Žydų įstatymų ir standartų komitetas (CJLS), kuris visada pasiūlo daugiau nei vieną nuomonę, liečiančią įvairias religines praktikas, ir kongregacijos rabis (mara d’atra) gali turi galimybę pasirinkti. Tačiau nuostatų, kurios galėtų būti pripažintos “standartais”, atžvilgiu reikalaujama 80 % Komiteto narių balsų daugumos ir daugumos Rabinų Asamblėjos plenarinio posėdžio balsų. Ir standartų negalima pažeidinėti. Šiuo metu yra tokie 4 standartai:

1. Draudžiama rabinams ir kantoriams tuokti žydus ir ne žydus.

2. Draudžiama laikyti tuokti naujai žydą, kurio ankstesnė santuoka nebuvo nutraukta halakhiškai ar dėl ankstesnio sutuoktinio mirties.

3. Draudžiama, kad kam nors kokiu nors būdu būtų leista suprasti, kad prigimtinis žydiškumas gaunamas kokiu nors kitokiu būdu, o ne per motinišką liniją.

4. Draudžiama, kad būtų leistas judaizmo priėmimas be apipjaustymo ir mikves (pasinėrimo ritaliniame baseine, kuris liečia tiek vyrus, tiek ir moteris).

Konservatyvusis judaizmas laikosi minties, kad Toros ir Talmudo įstatymai yra dieviškos kilmės. Kita vertus pripažįstamas ir žmogiškas įnašas į Torą ir Talmudą, pripažįstant modernaus mokslo duomenis, kurie parodo, kad žydų tekstai buvo įtakoti kitų kultūrų, ir kad iš esmės į juos gali būti žiūrima kaip į istorinius dokumentus.

Tikima, kad Dievas yra realus ir kad Dievo valia apreikšta žmonėms per Apreiškimą. Apreiškimas ant Sinajaus buvo ryškiausias ir labiausiai viešas apreiškimo momentas, bet tai buvo ne vienintelis apreiškimas. Jis buvo perduodamas ir vėliau, o gali būti, kad ir dabar.

Reformos judaizmas

JAV reformos arba progresyvusis judaizmas atitinka europietiškąjį liberalųjį (progresyvųjį) judaizmą.

Į abi Toras (sakytinę ir rašytinę) žiūri kaip į žmogiškos kūrybos vaisių (Tora yra dieviškai įkvėpta, bet parašyta žmonių kalba, atspindinčia užrašymo laikmečio mentalitetą ir sampratas). Įstatymai atspindi jų atsiradimo laikmetį, nors ir turi daug ne-laikinių tiesų. Pabrėžiami pagrindiniai judaizmo principai, pabrėžtinai reikalaujama individualiai studijuoti tradicines praktikas, tačiau leidžiama individui pasirinkti praktikuoti tik tai, kas didins jo santykių su Dievu šventumą. Tačiau prieš pasirenkant nesilaikyti kokių nors įstatymų, siūloma pirma susipažinti su jais. Nepraktikuojantis žydas, kuris nepažįsta įstatymų negali būti reformos žydas. Taip pat pabrėžiama vyrų ir moterų lygybė.

Rekonstrukcionizmas

Remiasi Mordechajaus Kaplano idėjomis. Dievą jis suvokrė natūralistiškai – kaip išlaisvinančią galią visatoje, o ne kaip asmenišką ar antropomorfišką baudžiantį ir atlyginantį Dievą, o judaizmą kaip civilizaciją. Išlaisvinimas yra tiesiog savęs tobulinimo galia. Paveldėtos protėvių tradicijos yra kultūrinis paveldas tų būdų, kurie padėjo jiems turėti sąsajų su ta galia visatoje. Ir kiekviena karta turi rekonstruoti šią tradiciją, kad atitiktų tai, kaip ji supranta tuos santykius. Jis pripažino, kad žydų bendruomenės visada turėjo prisitaikyti prie istorinių sąlygų, ir ieškojo būdų (turėdamas omenyje būtent Amerikos žydus) žydams gyventi dviejose civilizacijose (Amerikos ir žydų), pilnai dalyvaujant abiejose. Kaplano idėjos pasirodė labia priimtinos daugeliui tų, kurie išlaikė gilius sentimentus žydų gyvenimo būdui, tačiau nebuvo religingi tradicine to žodžio prasme. Tik ilgainiui nemaža jo pasekėjų, studijuodami klasikinius žydų tekstus, persiėmė ir tradicine žydų Dievo samprata. Kita vertus, jie visada išlaikė stiprias egalitarines ir kitokias progresyvias nuostatas.

Humanistinis judaizmas

Šiam judėjimui judaizmas yra žydų tautos kultūrinis paveldas ir istorinė patirtis, ir jo šalininkai praktikuoja jį tik kaip tautos tradicijas. Liturgijoje jie visai nevartoja teistinių sąvokų. Ugdoma didelė tolrancija ir kitiems tikėjimams ir religinėms tradicijoms, tačiau nesiekiant jų suplakti į vieną ir išlaikant žydišką tapatybę. Tai įmanoma juo labiau, kad žodis „religija“ verčiamas į hebrajų kalbą žodžiu „dat“, kuris reiškia tiesiog įstatymą. Kartais dar vartojamas „emunah“, tikėjimas/pasitikėjimas, bet tas žodis taikomas ne tiek judaizmui, kiek kitoms religijoms. Ir taip pat todėl, kad tradiciškai judaizmas pirmiausia yra žydų gyvenimo būdas, būtent – kultūra, o ne tikėjimo ar išpažinimo sistema, ne doktrinos. Papročių, praktikos, netgi Toros interpretavimas niekad nebuvo normatyvinis ar dogmatinis, visiems privalomas. Ir iki pat modernių laikų nebuvo net ir bandymų plėtoti kokios nors teologinės sistemos. Vienas pirmųjų buvo jau minėtas Solomonas Šechteris. Kiti žymesni judaizmo nuostatų, tikėjimų sistemintojai buvo Maksas Kadušinas (Max Kaddushin), Urbachas, Hartmanas ir keletas kitų. Tačiau jų sistemos taip ir liko tik tam tikras teologinis pasiūlymas, nepajėgus atspindėti visos žydų minties dinamikos, gyvybingumo ir turtingumo.

Aušrelė Pažėraitė

1995 m. apsigynė filosofijos magistro, 1998 – religijos studijų magistro (Vilniaus Universitete), 2003 m. – Humanitarinių mokslų (Istorijos krypties) daktaro laipsnį (Kauno Vytauto Didziojo Universitete) tema “R. Izraelis Salanteris ir “Musar” judėjimas Lietuvoje XIX a.”. Dirba VU RSTC dėstytoja, bendradarbiauja su Rytų ir Vidurio Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centru.

Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti be autorės sutikimo DRAUDŽIAMA