Paskaitos – Tadeušas Uchto – “Motyvas”

Tadeušo Uchto paskaita Maskvoje,
1997 m.

Motyvas

Koks motyvas yra geras? Tai galite perskaityti daugelyje knygų. O kas lieka man? Man tenka papasakoti apie neteisingą motyvą, nes apie tokį kalbama labai mažai. Kalbėdami apie neteisingą motyvaciją sužinome apie meditacijoje pasirodančias kliūtis.

Trumpai paminėsiu, koks motyvas yra geras.

Iš vienos pusės, teisingą motyvą suprantame kaip teisingą kryptį, iš kitos pusės – kaip intensyvią praktiką. Taigi geras motyvas – tai pasiekti prašvitimą visų būtybių labui. Tai yra bodičitos (prašvitusio siekio) ugdymas. Bodičita yra absoliuti ir santykinė. Absoliuti bodičita yra tada, kai mes norime pasiekti prašvitimą, norime išugdyti išmintį. Santykinė bodičita yra kuomet mes norime, kad ir kiti prašvistų.

Motyvacijos lygmuo siejamas su mūsų širdimi – tai mahajanos lygis: ugdomės išmintį ir užuojautą tam, kad kiti būtų svarbesni už mus, kad kitus labiau brangintumėm. Galite paklausti: “o ką reiškia padėti kitiems?”. Gal nedelsiant pulti ieškoti senučių, kurias būtų galima ant rankų pernešti per gatvę? O gal kas kita? Nekalbame apie tokį įtemptą troškimą kažkam padėti. Visų pirmiausiai, svarbus yra vidinis požiūris. Nustojame žiūrėti į pasaulį iš vienos pozicijos, iš mūsų ego pozicijos. Budizme svarbu situaciją matyti iš įvairių pusių – tarsi į visa tai žiūrėtų visa erdvė, ir be mažiausio užtemdymo. Iš kuo daugiau pusių žiūrime į situaciją, tuo aiškiau pastebime tos situacijos sąlygotumą, tuo geriau matome, kad situacija yra sudėtinė. Taip mes įgysime atstumą tarp savęs ir situacijos.

Ir, galiausiai, tas atstumas bus visiškas, kada į situaciją galėsime žiūrėti kaip į sapną. Būtent tai ir yra požiūrio išmintis. Nustojus koncentruotis į savo požiūrio tašką – atsiranda atidumas kitų reikmėms. Su tokiu vidiniu požiūriu mes patenkame į tokias situacijas, kuriose galime padėti kitiems. Ką dar galima pasakyti apie teisingą motyvą? Prieš kiekvieną meditaciją apgalvodami keturias kilnias tiesas mes ugdome teisingą motyvą. Apie puikią galimybę, apie mirtį ir t.t. Aš apie tai nepasakosiu, nes visa tai puikiai aprašyta. Jūs tai ir taip gerai žinote. Bet visai nereiškia, kad aš galvoju, jog tos tiesos nėra svarbios. Tiesog dabar turime per mažai laiko, kad galėtume smulkiau jas aptarinėti. Tačiau apie mirtį reiktų prisiminti, kadangi jeigu atsimename visa ko laikinumą, tai mūsų praktiką daro intensyvesne. Tai yra vienas iš priešnuodžių mūsų tinginystei.

Nagardžuna sakė, kad gyvenimas yra tarsi žaibo žybsnis, kaip muilo burbulas ant vandens. Jis toks trumpalaikis, kad akimirkų leidimas veltui yra beprasmis. O Kongtrulas Rinpočė sakė, kad “mes tikime, jog po paskutinio oro iškvėpimo vėl įkvėpsime, arba guldamiesi miegoti galvojame, kad būtinai atsibusime ir eisime daryti įprastinių darbų. Tačiau, tai tik mūsų saviįsitikinimas.”

Ką dar galima pasakyti apie praktikos intensyvumą, jeigu mums trūksta motyvo? Apie tai kalba visi mokytojai. Nueiti į kapines. Pasižiūrėti į mums skirtą vietą, šalia jos pastovėti. Jeigu niekas neįvyks, paimti kastuvą ir išsikasti sau stačiakampę duobę. Pastovėti virš duobės, pakraipyti (?) galvą. Jei ir vėl niekas neįvyks, tada …… (juokas) …. Visi supratot?

Pagrindinis dalykas ugdant motyvą – tai samsaros atsisakymas. Tai nereiškia, kad mums reikia slėptis nuo gyvenimo. Samsaros atsisakymas reiškia aštuonių pasaulietinių motyvacijų atsisakymą.

Pažiūrėkite, kaip mes paprastai gyvenime veikiame. Visa, ką mes darome: mylime ką nors, norime išgarsėti, kaupiame žinias ar sukuriame šeimą, pastebėkite, tik tam, kad veikdami kažką įgytume ir išvengtume praradimų. Norime patirti malonumus ir išvengti skausmo. Norime gauti atlygį ir išvengti bausmės, norime, kad mus girtų ir norime išvengti kritikos, norime būti garsūs ir išvengti užmaršties. Tokie mūsų veiksmai. Jeigu sugebėsime pastebėti tokį motyvą ir atmesti jį, tai ir bus mūsų praktikos pradžia. Motyvas yra visos mūsų praktikos lokomotyvas. Kažkas daug medituoja ir puikiai koncentruojasi, bet nevystydamas teisingos motyvacijos jis “neis keliu”. Taip pat ir su karma. Karma – tai ketinimai, motyvas ir tai, ką iš to turime bei mūsų veiksmai.

Kas nors gali labai norėti būti naudingu kitiems. Ir jeigu jam kažkas nepasiseks, jeigu jis atsitiktinai kitiems labai pakenks, tai čia pasirodžiusi bloga karma bus labai nedidelė. O jeigu kas nors turi labai stiprius blogus ketinimus, tai nors jam ir nepavyks kitiems stipriai pakenkti, jis gaus daug blogos karmos.

Iš tikrųjų galima pasakyti, kad praktikos esmė yra teisingas motyvas. Tai, kad mes norime prašvisti visų būtybių labui.

Na štai, apie teisingą motyvą jau pakalbėjau, o dabar apie neteisingą motyvą.

Pirmoji situacija. Čia pasirodo skaičius “aštuoni”! Praeina septyni–aštuoni metai. Suprantama, tai yra apytikslis skaičius, bet taip būna. Septynis–aštuonis metus gerai intensyviai praktikuojame. Aš pats žinau kelis žmones, kurie buvę gerais praktikuojančiais budistais, praėjus šiam laikui kažkur dingo. Jie pradėdavo labai intensyviai uždirbti pinigus, ir juos visiškai prarydavo samsara. Taigi kas atsitikdavo? Tokių atvejų negaliu pavadinti išimtimi. Budizme kalbame apie du tikslus. Vienas yra santykinis, kitas – absoliutus. Pirmasis – tai gerai funkcijonuoti gyvenime. Liautis turėti problemų su vyrais, moterimis, uždirbti daug pinigų, išmokti valdyti pagrindines emocijas, teikti kitiems naudos, rūpintis aplinkiniais. Tiesiog viskas pradeda gerai funkcijonuoti. Viskas tinka, viskas gerai vyksta.

Tačiau absoliutus tikslas yra persmelkti giliausius proto lygius, kad įgautume giliausios išminties savybes ir užuojautos padėti kitiems.

Ir būtent todėl, kad yra du tikslai, atsiranda nesusipratimų. Lama Ole moko, kad pasiektume pilną prašvitimą, mums reikia išsiugdyti santykinį lygį, išmokti gerai valdyti savo gyvenimą. Taip negali būti, kad puikiai medituojantis žmogus gyvenime nesusitvarko. Tiesiog protą ir Mokymus reikia sudėti ir tuo naudotis bei tikrinti kasdieniniame gyvenime. Pati teisingiausia meditacija – tai meditacija kasdieniniame gyvenime. Jogų lygyje tai reiškia, kad jogas visą laiką išlaiko meditaciją, stiprina švarų matymą.

Pirmoji klaida, kurią galima padaryti, – tai manyti, kad prašvitimas yra tam tikras pabėgimas nuo susikaupusių neišspręstų problemų gyvenime. Kad turėtume teisingą motyvą, reikia suprasti, kas yra svarbu budizme: niekas kitas negali mūsų “ištraukti” iš samsaros, tik mūsų pačių pastangos.

Taigi turime nesąlygotą ir sąlygotą situacijas.

Sąlygota situacija reiškia sąlygotą laimę, sąlygotą laisvę, sąlygotą sąmonę.
Nesąlygota situacija reiškia nesąlygotą laimę, nesąlygotą laisvę, nesąlygotą sąmonę.

Sąlygota situacija reiškia, kad mūsų protas visus objektus suvokia kaip tikrus. Psichologiškai tai reškia, kad jis įvairiems objektams ar tam, ką galime išgyventi, priskiria galią padaryti mus laimingais. Štai kaip psichologija paaiškina, kad mes objektus laikome tikrais. Mes norime būti laimingais. Ir norime tuos objektus turėti. Įvertiname juos – geri jie ar ne. Patinka ar ne. “Myliu” arba “nemyliu” – mūsų sumaišties šaknis. Budizmas nekalba apie tai kaip išmokti kuo vikriau pritraukti ir pačiupti tai, kas mums patinka, ir atstumti tai, ką mes įvertinome kaip nemalonų. Priešingai, kad išmoktume nevertinti. Tada galime visiškai atsipalaiduoti ir ilsėtis bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, bet kokioje psichinėje būsenoje.

Labai svarbu, kad mes suprastume, kad tai yra budizmo esmė. Dažnai mes praktikuojame ir pradedame galvoti, kad praktikos dėka dabar labai lengvai gausime daugybę malonių dalykų. Medituojame, turime daugybę geros energijos ir galvojame: “Na, dabar visos merginos mano. Kaip lengvai išmokau uždirbti pinigus”. Vikriai pritraukdami ir ne mažiau vikriai atstumdami kažką, mes darome klaidą. Nekalbame apie tai, kaip atsikratyti skausmo ir gauti vien tik malonumus. Esmė ta, kad turėtume būti tokie stiprūs, jog nepaisant to kas pasirodytų, tai nepadarytų mūsų nelaimingais ar džiaugsmingais. O ta galia pasirodo, kada leidžiame protui ilsėtis pačiame savyje. Jeigu to nesuprantame, darome klaidą būdingą tiems, kurie po septynių-aštuonių metų praktikos dingsta samsaroje. Jeigu nesuprasime kaip iš sąlygotos situacijos pasirodo nesąlygota, neturėsime teisingo motyvo.

Svarbu, kad praktikuojantys vieną akimirką išmoktų turėti erdvinį žvilgsnį. Ir, suprantama, išmoktų pastebėti erdvėje vykstantį žaidimą. Kaip tai suprasti? Jeigu liksime ties santykiniu tikslu ir laikysimės tik jo, jis pavirs į “buitinį” tikslą. Lama Ole dažnai kartoja, kad jeigu teisingai praktikuosime, po septynių-aštuonių metų mūsų pačių problemos išnyks. Suprantama, nebūtinai lygiai septyni-aštuoni metai, bet toks reiškinys egzistuoja.

Tačiau jeigu įsikabinsime tik į absoliutų tikslą ir galvosime, kad visų gyvenimiškų problemų spręsti nereikia, taip pat darysime klaidą.

Tokį “buitinį” motyvą galime turėti jau iš pat pradžių. Žmonėms, kurių gyvenimas pilkas ir turi stiprų kančios šešėlį, labai svarbu gyventi taip, kaip gyvena visi kiti, t.y. tokį “buitinį” gyvenimą. Suprantama, tai yra gerai. Tačiau neverta ties tuo ilgiau apsistoti. Juo geriau veikiame, tuo daugiau galime padėti kitiems. Gerai, jeigu praturtėjame, bet nėra didesnio nesusipratimo negu manyti dvasinį gyvenimą esant privalomai gerai materialiai aprūpintu. Kadangi praktikos pradžia – tai dosnumo ugdymas. Žinoma, galime tik savo prote siųsti gerus palinkėjimus, pasidalinti visomis maloniomis situacijomis. Dažniausiai galime padėti kitiems materialiai. Taigi kai kas sąmoningai žino, ko jie nori iš budizmo – jie nori gerai gyventi. Kai kurie nesuvokia, kad jų tikslas yra toks. Pavyzdžiui, išoriškai jie kartoja bodisatvos pažadus, tačiau toks motyvas nepasiekia jų širdžių. Iš tikrųjų tai siekia tik tą “buitinį” lygį. Nesvarbu, kaip mes sutikome mūsų liniją: kas nors įsimylėjo mergaitę, kas nors užsimanė geriau uždirbti pinigus, kažkam patiko taip smagiai važinėti kartu su Lama, kažkam patiko pati grupė. Viskas tvarkoje. Tačiau, tam kad eitumėme keliu, mums reikia suvokti, koks motyvas yra teisingas. Iš pat pradžių turėti švarų motyvą yra labai sunku. Motyvo ugdymas yra nuolatinis procesas. Kiekvieną dieną jį reikia tikrinti ir ugdyti, kad jis pasiektų mūsų širdį – tai irgi praktika. Tokia buvo pirmoji situacija. Iš tikrųjų žinau daugybę tokių žmonių. Ir kas atsitinka? Jie praranda puikią galimybę pasiekti absoliutų lygį. Tokia jų gera situacija yra laikina, ji dings, nes ji yra sąlygota. Ją charakterizuoja nuolatinis jausmas, kad kažką gali prarasti. Iš to pasirodo nuolatinis nepasitenkinimas, problemos ir kentėjimas. Juk kiekvieną akimirką gali subręsti negatyvi karma, ir galima prarasti tokią sėkmingą situaciją.

Su mano minėtu pirmuoju atveju turi ryšį ir tai, kad budizme siekiame situacijos “čia ir dabar”. Praktikuojame tam, kad čia ir dabar pasiektume prašvitimą. Darome tai, kas yra mums prieš nosį. Nesiruošiame ateičiai – norime būti spontaniški čia ir dabar. Tai yra budizmo tikslas. Budizmas dirba su dabartimi. Bet… tik labai nedaugelis iš mūsų prašvis šiame gyvenime. Nors, žinoma, reikia pasitikėti tuo, kad tai yra įmanoma. Dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausiai, pasitikėjimas, kad turime Budos prigimtį, kad mes jau esame budomis, tik mūsų akys yra užmerktos. Antra, pasitikėjimas Deimantinio Kelio metodais, kad jie leidžia mums atmerkti akis per vieną gyvenimą. Turėdami tokį pasitikėjimą praktikuojame, kad prašvitume čia ir dabar.

Didžiausią mūsų praktikos rezultatą mes išgyvename mirties akimirką ir kitame gyvenime. Ir tai mums reikia pakartoti sau tūkstančius kartų. Ir vien tik todėl, kad tai veda į teisingą motyvą. Tas, kas išmoko gerai tvarkytis savo gyvenime, galvoja, kad jam daugiau nieko daryti nebereikia. Bet mirties akimirka labai svarbi. Mirtis jogui – didžiausia dovana. Kaip tai suprasti? Esame atvira, neribota erdve, sąmone, kurioje viskas yra, kuri viską žino, iš kurios viskas pasirodo ir į kurią viskas grįžta. Ir to mes neatpažįstame – galvojame esą kažkuo ribotu, kažkokiu “aš”, ego. Aštuoni sąmoningumai, penkios skandhos, penki elementai, mūsų tendencijos, įpročiai, karma, mūsų įspūdžiai, lūkesčiai, laukimai – visa tai yra ego. Galvojame, kad tai iš tikrųjų egzistuoja. Visa tai mums reikia ištirpdyti, pertvarkyti. Atpažinti, kad aštuoni sąmoningumai – tai trys kajos, kad penki elementai ir penkios skandhos – tai penkios išmintys. Tai padaryti per vieną gyvenimą pakankamai sunku, nes išsilaisvinimas nuo ego – labai skausmingas procesas. Todėl toks svarbus yra pasitikėjimas ir atsidavimas mokytojui. Tada mes atsisakysime savo sąmoningumo lygio ir savo moralės, tų dalykų, prie kurių esame taip prisirišę, ir sieksime mokytojo sąmoningumo lygio. Tiesiog yra tas, kam galime atiduoti savo ego – tam ir reikalingas mokytojas. Atsidavimas reiškia mūsų visų kasdieninių įpročių paleidimą. Ir tam reikia daug drąsos. Mūsų kasdieninį gyvenimą sugebėti matyti švarų – požiūris ir veiksmai tokie švarūs tarsi tai veiktų Budos. Tai yra labai naudinga. Protas remiasi į daugybę atramų, o tų atramų pašalinimas yra labai skausmingas.

Ir štai turime situaciją – mirtis. Vienas sapnas pasibaigia. Dėl mūsų veiksmų atsiradę įspūdžiai privalomai suprojektuoja kitą sapną. Pirmieji sąlygoja antrojo atsiradimą. Jeigu jų nėra, niekas nepasirodo. Viskas tarpusavyje susiję. Užtenka tik pasirodyti įspūdžiams, kaip pasirodo naujas sapnas. Būtent taip iš vieno sapno pereiname į kitą sapną.

Mirties išgyvenimas – tai išgyvenimas, kad miršta viskas. Ištirpsta tendencijos, įpročiai, baiminimasis. Ištirpsta mūsų karma, nepriklausomai nuo to, ar mes esame žmogus ar šuo, budistas ar katalikas. Jeigu buvome budistais, taip pat neturi reikšmėsi, ar daug praktikavome, ar ne – visa tai ištirpsta. Akimirką jaučiamės atvira erdve, kuria iš tikrųjų buvome ir esame visą laiką. Ir tas švytėjimo išgyvenimas mus labai stipriai paveikia – trims dienoms prarandame sąmonę. Kada baltasis tėvo energijos elementas iš viršugalvio leidžiasi žemyn, o raudonas motinos energijos elementas iš taško keturi pirštai žemiau bambos pradeda kilti į širdį, tada viskas miršta. Kada tie elementai susitinka širdyje, galime pilnai išgyventi atvirą erdvę. Ir štai būtent mirties akimirką svarbus praktikos rezultatas.

Deimantinio Kelio meditacijos ištirpimo fazėje mes išgyvename mirtį, mirimo procesą. Suprantama, tai išgyvename ne taip intensyviai kaip mirdami iš tikrųjų, bet ši fazė yra tam, kad įtikinti mūsų protą, kad viskam numirus ir ištirpus lieka spinduliuojanti, aiški sąmonė. Jeigu mes esame atitinkamai treniruoti, jeigu tas įprotis yra toks stiprus ir pasiekia mūsų pasąmonę, tai mirties akimirką šis įprotis suveikia ir mes išgyvename mirties aiškumą. Sakoma, kad tada susitinka “sūnaus šviesa” su “motinos šviesa”. “Motinos šviesa” – tai visalaikė tiesa. Tai sąmonės aiškumas. “Sūnaus šviesa” – tai, ką mes gyvenime uždirbome, treniravomės, meditavome. Ir jeigu to nepakanka, šių šviesų susitikimas neįvyksta. Ir ..…. trys dienos be sąmonės. Mes mirties akimirką to neatpažinę turime ir kitą galimybę – esame įpratę medituoti į Karmapos Juodąją karūną arba į patį Karmapą. Štai čia ir pasirodo Juodos karūnos galia. Ji laimina mus visą laiką, kiekvieną akimirką. Tačiau svarbiausia jos užduotis – padėti mums mirties akimirką. Kalbame apie tą sąmonės praradimą, nes visi bijome papulti į juodą skylę, prarasti sąmonę. Ir štai taip nutinka. Viskas turi Budos prigimtį. Nėra nieko, ką reiktų išmesti už erdvės ribų – viskas yra erdvėje. Bet koks reiškinys išreiškia tam tikrą Budos išmintį. Ta būsena, kada esame be sąmonės, savo prigimtimi taip pat išmintis. Ir šią išmintį išreiškia Juodoji Karūna. Praktikoje tai reškia, kad Juodosios Karūnos galia pasirodo tada, kai po mirties prarandame sąmonę. Tarsi į kokius vartus mūsų sąmonė įeina į sukryžiuotus dord˛es, praeina tarp dviejų auksinių kolonų, įeina į ant karūnos esančius mėnulį ir saulę ir galiausiai susijungia su aukščiausios palaimos brangenybe. Ir tada pasiekiame būseną be kentėjimo, iš kurios negalime “iškristi”, t.y. Karmapos tyrą kraštą. Tai taip pat yra sapnas, tačiau be kentėjimo, tas, kuris nesibaigia. Tai nėra visiškas prašvitimas – reikia suvokti, kad tai sapnas. Tyrame krašte protas kupinas skiriančiosios išminties, tada medituojasi lengvai, ir galiausiai pasiekiame prašvitimą.

Jeigu mums gerai pavyksta susitapatinti su įvairiomis budų formomis, net jei ir prarasime samonę, tai atsibudę galime susitapatinti su viena iš pasirodžiusių budų formų, ir tai bus išsigelbėjimas.

Visa tai reikia labai gerai suprasti mūsų praktikoje. Medituojame ne ateičiai, medituojame čia ir dabar. Iš kitos pusės, ugdydami motyvą turime suprasti, kad geriausi rezultatai bus kituose gyvenimuose. Taip tas priešingybes siekiame sujungti.

Tokia yra pirmoji situacija – kada liekame ties santykiniu tikslu ir neturime motyvo judėti link absoliutaus tikslo, kada liekame “buitiniame” lygyje, kažko siekiame, kažką atstumiame. Taigi nesuprantame, kas yra svarbu budizme. Iš tiesų siekiame sunaikinti sumaišties šaknį – situacijų vertinimą, o vertinimas pasirodo tada, kai tikrovę matome kaip tikrovišką.

Dabar papasakosiu kitą situaciją. Čia skaičius yra “du”. Dveji-treji metai. Dažnai būna taip: sutinkame Tibeto budizmą, sutinkame Lamą ir viskas taip nepaprasta. Visas pasaulis užverda ir mes jaučiamės tikrai nepaprastai. Mes jaučiame, kad nėra nieko nuostabesnio už budistinius mokymus. Žiūrime į Lamą, o jis – kaip spindintis auksinis buda. Kai Lama mus laimina, jaučiame virpulį. Medituojame ir sakome: “kaip purto, kaip veikia – štai kur išgyvenimai!” Viskas taip šviečia, taip vibruoja. Taip gerai! Visą laiką ryjame tokius saldainius. Puolame praktikuoti ir tai atneša daug džiaugsmo. Dar vienas saldainis. Tačiau vienu momentu viskas staiga kažkur dingsta. Dingsta tas šviežumas. Žiūrime į Lamą – jis tik paprastas žmogus. Kai gauname palaiminimą jau nieko nebejaučiame. Medituojame ir nieko gero. Kas atsitiko? Dažnai taip nutinka po dviejų-trejų metų. Pakankamai natūralus procesas. Kada protas nesiilsi pats savyje, reiškia, kad jis nesusitapatina su atvira erdve, kuri nėra daiktas, kurios neįmanoma sunaikinti, kuriai nereikia patvirtinimo. Čia nereikia nieko išgyventi, nieko nereikia matyti. Tiesiog reikia visiškai atsipalaiduoti. Taip protas ilsisi pats savyje. O jeigu jis nesiilsi, mes nesame pasitikintys, protas nėra stabilus – jis nuolatos patiria, kas kur yra ir seka paskui reiškinius. Nes protas nori būti laimingas. Jis ieško laimės tame, kas pasirodo. Objektai pasirodo spontaniškai. Ir spontaniškai išnyksta. Jie kaip moterys. Niekas negali sutrukdyti moterims spontaniškai pasirodyti. Ir niekas negali sutrukdyti joms spontaniškai išnykti. Lygiai taip pat ir su objektais. Bet mes galvojame, kad būsime laimingi, jeigu kažkuriuos objektus pritrauksime, o kitus – atstumsime. Todėl nuolatos nerimstame. Pagaliau protas kažką suranda, pačiumpa sau ir žaidžia: šviežia ir nuostabu. Tačiau kaip ilgai tai išliks šviežia? Protas pažaidžia, pažaidžia ir išmeta žaislą. Ir vėl pradeda ieškoti: kur naujas žaislas? Taip veikia protas. Nes jis nėra pasitikintis ir nesiilsi pats savyje. Kažkada mes žiūrime: O! Tibeto budizmas! Taip švyti ir mirguliuoja. Kokie nuostabūs mokymai. Mes jaučiamės puikiai, daug geriau už kitus. Viskas tik todėl, kad tai yra šviežia. Ir kiek tai bus šviežia? Taip jau būna, kad tik dvejus-trejus praktikos metus. Ne visiems, bet pakankamai dažnam.

Tikriausiai visų mūsų protas nerimauja: šviežia, vėliau jau nebe, o tada ir vėl ieško kažko naujo. Kažkuriuo momentu tai pasikeičia. Tiesiog mes visą laiką esame tokie saldainių valgytojai. Mums reikia kažką išgyventi, kažką jausti. Tačiau taip ir vėl nesuprantame mokymų bei praktikos, nes praktikoje nesiekiame išgyvenimų, kažko blizgančio. Esmė visiškai kitur. Tai sąmoningas darbas su protu. Ir tas darbas yra sunkus, nepaisant to, kad pastangos ir džiaugsmingos. Tai lyg sunkus šachtininkų darbas po žeme. Jie sunkiai dirba, bet jie džiaugsmingi, nes žino, kad už kiekvienos dienos darbą viršuje jų laukia atlyginimas – dešimt tūkstančių dolerių. Ir jiems moka kiekvieną dieną. Todėl jie džiaugsmingi. Nors darbas – sunkus. Reikia suvokti esmę. Praktikoje nenorime atsisakyti skausmo ir siekti malonumų, ar kažką įsigyti, o kažko neprarasti. Reikia išsilaisvinti nuo tokių tikslų ir tokio motyvo.

Svarbiausia yra pakeisti visus įpročius ir tendencijas mūsų prote, aiškiai suvokti tuos momentus, kada protas nori nerimauti ir sekti paskui įvairius objektus, suvokti kaip įvairūs objektai veikia mūsų protą, mokytis tai ‘paleisti’ ir vis labiau ilsėtis savyje.

Būtent toks yra tas darbas. Tuo pat metu jį gali lydėti įvairūs išgyvenimai. Gali atsirasti daug energijos, suteikiančios mums daug džiaugsmo. Gali vykti kažkokie ‘išvalymai’, kelioms dienoms galime susirgti gripu. Gali atsitikti ir kiti dalykai. Kartais mūsų meditacijoje nėra aiškumo: viskas nyku, nuobodu, pilka. O kartais mes puolame džiaugtis. Kokią reikšmę turi šie įvykiai? Reikšmė viena: ar po dešimties mūsų praktikos metų esame labai dėmesingi ir ramūs, ir ar nesekame paskui emocijas – toks yra teisingos praktikos rezultatas. Tai kasdieninis įprastinis darbas – toks pat natūralus kaip vandens gėrimas ar duonos valgymas. Ir visiškai nesvarbu, kokie yra išgyvenimai.

Tą reikia žinoti iš pat pradžių. Iš pat pradžių turime būti pasiruošę tam, kad bus sunkumų mūsų praktikoje. Be stipraus išvalymo nėra stiprios pažangos. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taigi tai yra visiškai natūralu.

Mūsų ryšių su Mahakala (pagrindiniu Karma Kagyu mokymų saugotoju – vert. past.) ir Guru dėka mes esame apsaugoti nuo mums galinčių sutrukdyti kliūčių. Tuo pat metu tų kliūčių yra tiek, kad jos mus įkvepia tolimesniam vystymuisi. Sunkumai yra ne tik tam, kad išsivalytų mūsų karma, bet ir tam, kad galėtumėme pastebėti tas savybes, kurios padeda tuos sunkumus pašalinti. Kartais galvojame: “man yra taip blogai, aš su tuo nesusitvarkysiu”. Tačiau mums nereiktų tokioje situacijoje būti nelaimingais. Mums reikia didžiuotis, kad iš saugotojų gavome tiek sunkumų, reiškia saugotojai mus aukštai vertina. O jie prašvitę, jie žino, ką daro. Ir jie žino, kad mums pavyks susitvarkyti. Taigi neturėtumėme nuliūsti dėl to, ką sutinkame kelyje. Svarbu, kad turėtumėme nuolatinį ryšį su Mahakala (tam dainuojame pudžą) ir ryšį su Guru.

Čia labai svarbu ugdyti kantrybę. Tai yra išankstinis pasiruošimas įvairioms kliūtims. Taip pat svarbi ištvermė, t.y. džiaugsminga pastanga, dėmesingumas, ištvermė. Tokia yra “dviejų-trejų metų” situacija. Daugelis žmonių tuomet pergyvena krizę. Kai kurie iš jų pradeda ieškoti ko nors šviežio. Jie sako: “lama, duok kokią nors naują meditaciją, nes ši jau nebeveikia” – kad tik nereiktų dirbti su savo ego, kad tik dar galėtų pabūti saldainių valgytojais. Arba pavyzdžiui įsitraukiame į kokius nors ritualus. Arba pradedame kaupti daugybę įvairių žinių – kad tik nepradėtume to iš tikrųjų sunkaus darbo su protu. Arba keičiame lamą, nes ankstesnis nustojo patikti. Galime keisti mokyklą. Arba budizmą išmainome į kokį nors Saibabą ar induizmą – daug naujovių, bet jokio dvasinio vystymosi. Toks pavojus egzistuoja. Galime mesti viską, bet kokį kelią.

Tačiau iš kitos pusės, tokia krizė gali būti nepaprastai vertinga. Tada atsisėdame ir galvojame: “Ko mes norime iš budizmo? Ko mes norime gyvenime? Ko iš tikrųjų budizmas moko?” Tada galime suvokti teisingą motyvą. Galbūt tai ir gali būti jūsų atėjimu į kelią. Neturėtume galvoti, kad tie dveji metai praėjo veltui, kad tos praktikos, nors jos buvo ir intensyvios, buvo nukrypimas kažkur į šalį – jas mes galime labai kūrybingai įvertinti ir panaudoti. Būtent jos atvedė mus iki tokio taško, kada galima suprasti teisingą motyvą. Taigi viskas tvarkoje. Apskritai mums nereiktų būti labai griežtais patiems sau. Mums reikia pamilti save, priimti save, o ne kaltinti, kad praradome štai tiek metų kažkur klajodami. Būtent tai ir sudarė tokias sąlygas, kada ištikrųjų atsivėrėme mokymams.

Taigi tai buvo antroji neteisingo motyvo situacija su esminiu skaičiumi “dveji-treji metai”. Dabar trečioji situacija. Čia nėra jokio skaičiaus.

Dažnai su budizmu susitinka garbėtroškos. Jie iš praktikos paprastai laukia labai greitų rezultatų. Labai rimta ir pavojinga klaida. Žmonės ateina į budizmą ir galvoja: “nieko nėra geriau, juk tai Budos būsena!” Ir pradeda labai intensyviai praktikuoti. Praeina metai, dveji, bet Budos būsenos nėra nė ketvirčio. Ir tai pasidaro nebeįdomu. Visas entuziazmas staiga dingsta. Ir tada jie galvoja: “kuo dabar užsiimti? Kur rezultatai greitesni?” Visada, jeigu yra lūkesčiai, bus ir nusivylimas. Pavyzdžiui, eina į induizmą. O ten induistai kelia enegijas iš apatinių čakrų (energetinių centrų kūne – vert. past.) į viršutines, prieš tai jų neišvalę, todėl kažką jaučia. O budizme vystymąsis yra palaipsninis ir apima mus kaip visumą. Tikslas ne tas, kad pasirodytų kažkokie labai greiti rezultatai. Tai vėlgi toks “buitinis” požiūris: praktikuoju, kad kažką greitai pasiekčiau. Suprantama, turime išskirti du dalykus: iš vienos pusės kalbame apie dėmesingumo ugdymą, kad neleistume laiko veltui, kad nebūtume labai lėti. Jeigu būsime apsnūdę, tingūs ir nedėmesingi, tai natūraliai pakliūsime į negatyvias situacijas, kur žmonės ir veiksmai negatyvūs. Ir tada natūraliai nukrisime į žemuosius pasaulius. Mieguistumas, tinginystė ir nedėmesingumas – tai vagis, vagiantis mūsų geriausias galimybes. To turėtumėme nusikratyti per vieną akimirką, kaip žmogus numeta ant jo užkritusią nuodingą gyvatę.

Taigi reikia ugdyti dėmesingumą. Suprantama, kad budizme yra tam tikras tikslas. Kad nepasirodytų per daug lūkesčių, galime tiesiog atsipalaiduoti, nes galima būtų sakyti, kad tikslo siekimas – tai jau lūkesčiai. Taigi matome, kiek daug proto savybių ir lankstumo reikia, kad nepultume į kraštutinumus, kad eitume teisingu keliu.

Matydamas kaip tokie pamišėliai pradeda praktikuoti ištisomis dienomis Ole sako jiems: “klausyk, vaikine, nurimk. Imk už rankos merginą, nueik išgerti alaus, užsidirbt šiek tiek pinigų, nusipirk mašiną. Meditacijas bandyk gyvenime, protą sujunk su mokymais. Gyvenimą sujunk su mokymais. Atsipalaiduok!” Tam, kad praktika būtų natūrali. Ir nieko kito nesitikime. Sėsdami medituoti negalvojame, kad po meditacijos būsime kažkokie ypatingi, nes būtent meditacija turi išmokyti mus neturėti lūkesčių.

Bet iš kitos pusės, turime aiškų tikslą – Budos būseną. Tai, kad galime jį pasiekti – taip pat motyvas. “Morkos” motyvas. Kada galvojame apie kančią ir mirtį – tai “lazdos” motyvas. Kartais gerai sau parodyti morką, o kartais imtis ir lazdos.

Trečiajai situacijai būdingas pernelyg didelis greitų rezultatų laukimas. Toks nesveikas šlovės troškimas. Naudinga žinoti, kad kartais taip atsitinka. Nebūtinai mūsų praktika mums duoda vis daugiau džiaugsmo ir gaivumo. Kol nesame prašvitę, to nuolatinio džiaugsmo lygio negalime išlaikyti. Pasirodys įvairios krizės, nuolatinės abejonės. Jeigu neprisirišime prie išgyvenimų, tuomet galėsime labai kūrybingai panaudoti tokių situacijų energiją bei įvairias išmintis.

Pavyzdžiui, turime abejonių. Jose yra kritinės analizės energija, tikrinimo energija. Taip galime kažką patikrinti. Patikrinti mokytoją. Kai viską patikriname, mūsų atsidavimas ir pasitikėjimas auga. Jie tampa tikrais. Mūsų atsidavimas ir pasitikėjimas jau nepriklauso nuo to, kiek meiliai mums mokytojas šypsosi. Jeigu staiga jis nesišypso, nevykdo mūsų norų, ir atsidavimas dingsta.

Atsidavimas mūsų praktikoje labai svarbus. Neįmanoma kalbant apie motyvą nepaminėti atsidavimo ir pasitikėjimo Guru, nes nuo pastarųjų priklauso mūsų dvasinis vystymąsis ir stabilumas. Tai priklauso nuo to, kiek mus Guru įkvėpia. Pats Guru įkvėpimas yra visados vienodas. Viskas priklauso nuo to, kiek mes sugebame atsiverti. Mūsų atsidavimas negali būti dirbtinis. Tokia analizė vyksta mūsų galvoje. Pavyzdžiui, galvojame apie įvairias mūsų Guru savybes, apie tai, kiek daug žmonių jis padeda, apie tai, kaip mes jam dėkingi. Galvojame, kad nėra geresnio Budos už mūsų Guru. Mums reikia jį matyti kaip prašvitusį, nepriklausomai kokio jis lygio. Jeigu mūsų praktikoje entuziazmas dingsta, reiškia savo Guru nebematome Budos. Kita situacija, kada galvojame, kad praktikos dėka pasidarėme geresni už kitus, kad išsiugdėme daugiau užuojautos, daugiau išminties. Ir todėl pradedame labai didžiuotis. Išdidumas sukuria kitas įvairias emocijas, o mes sekame paskui jas. Jau kalbėjome, kad daug metų praktikavęs žmogus yra labai dėmesingas, labai ramus ir jis neseka paskui emocijas. Taigi visą laiką turime savo motyvą tikrinti, ar nesijaučiame esą geresni už kitus. Pasakysiu dar porą pastabų apie tai, ko mums reikia kasdieninėje praktikoje tam, kad išliktume budrūs ir išlaikytume teisingą motyvą. Dingus įkvėpimui tikriname, ar nepasirodė kuri nors iš mano anksčiau minėtų situacijų, o iš kitos pusės, reikia suprasti, kad tai yra visiškai natūralu. Mes savęs klausiame: “Kas vyksta? Kodėl kai reikia daryti įprastinius darbus, viskam turime jėgų, o praktikai laiko nelieka niekada.” Reiškia, mes nenorime. Priežastis tik viena. Ji – karminėse tendencijose. Ankstesniuose gyvenimuose mes nuolat bėgiojome paskui “buitinius” blizgučius. Natūralu, kad ir dabar norime tai daryti. Tol, kol mes vis dar mažai medituojame, naujos tendencijos dar nesusiformavo. Taigi visiškai natūralu, kad praktikuoti mums nėra lengva. Suprasdami tai stengiamės nevertinti ir praktikos dėka formuojame naujas tendencijas. Labai svarbu suprasti, kaip tai veikia. Budos ant mūsų tikrai nesupyko, nors viskas galbūt vyksta ne taip, kaip vykdavo pirmaisiais praktikos metais.

Taigi, objektyvumo ugdymas. Teisinga praktika – tai nuolatinis samsaros atsisakymas ir teisingas motyvas. Tipišku pasinėrimo į samsarą pavyzdžiu galėtų būti žmonių skirstymas į draugus ir priešus. Į tokį skirtymą žiūrime labai rimtai tarsi jis būtų absoliutus ir pastovus. Įsižiūrėkime, kiek tai yra sąlygota. Dažnai mūsų geriausias draugas vos tik pradeda romaną su mūsų žmona tampa aršiausiu mūsų priešu. Arba, pavyzdžiui, į kažką įsimylime ir jis/ji – mums geriausias draugas. O po trijų metų – tai mūsų mirtinas priešas, su kuriuo skiriamės ir teisme dalinamės turtą. Pavyzdžiui, žiūrime į mūsų priešą. Gerai įsižiūrime. Ir kažkurią akimirką galvojame: “jis nėra jau toks absoliučiai blogas. Jis turi savo požiūrį, bet nėra toks stiprus, kad to požiūrio galėtų atsisakyti. Todėl jis savo požiūrį gina.” Šia tema žinau pavyzdį apie garsų jogą Katajaną. Kartą jis išėjo iš savo olos ir patraukė į kaimo turgų. Ten pamatė tokią sceną. Sėdinti moteris švelniai glaudė kūdikį prie krūtinės, valgė žuvį ir piktai koja baidė belaukiantį maisto likučių šunį. Katajana nusišypsojo, nes matė tos situacijos sąlygotumą. Prie krūtinės spaudžiamas kūdikis ankstesniame gyvenime buvo moters pikčiausiu priešu. Moters valgoma žuvis buvo jos mylima motina, o šuo – mylimu tėvu. Taigi viskas yra sąlygota: kas priešas, o kas draugas. Išmintinga ištirpdyti tokį skirstymą.

Suprantama, mes neprivalome būti su tokiais žmonėmis, kurie mums nuolat trukdo. Bet nereikia galvoti, kad jie mums priešai.

Kita pastaba: turėtumėme būti patenkinti savo gyvenimu. Neturėtumėme būti griežtais ir pernelyg griežtai save vertinti. Ir neverta pernelyg jautriai reaguoti į tai, kaip mus vertina kiti. Galvoja, kad mes geri arba blogi. Principas paprastas. Geri mes ar blogi – tai priklauso ne nuo to, kaip mus vertina kiti, bet nuo to, kiek mes išsiugdėme gerų savybių ir ištirpdėme negatyvių. Šiek tiek grįžkime prie aštuonių dharmų, motyvų. Žiūrime, kaip reaguojame į pagyrimus ir kritiką. Kažką sutinkame, kas mums sako, kaip mes viską gerai padarėme, kokie esame puikūs ir t.t. Mes atsakome, kad viskas okey! Viduje mes atsipalaiduojame, mums malonu. Bet po penkių minučių sutinkame kitą žmogų, kuris sako mums, kad mes esame beviltiški, kad mumis negalima pasitikėti. Jaučiame įtampą, viskas papilkėja ir t.t. Lengvai pasiduodame visiems vertinimams, pagyrimams ir kritikai. Taigi yra labai vertinga nesekti paskui tokius išgyvenimus. Tačiau neverta mestis ir į kitą kraštutinumą. Jeigu mums visi sako, kad mes darome kažką blogai, o mes galvojame, kad ne – tada nieko neišmoksime. Turėtume būti patenkinti savo gyvenimu, mėgautis kiekviena akimirka, mėgautis tuo, kas vyksta. Neturėtumėme trokšti pakeisti viską bet kokia kaina.

Tas jausmas, kad viskas vyksta būtent taip, kaip ir turėtų vykti – tai jausmas, kuris pasirodo todėl, kad mes ilsimės giliai savyje. Tai yra tai, ką stengiamės išmokti meditacijos ištirpimo fazėje. Tai tas momentas, kada jaučiamės esą namie. Kada nereikia nei vieno žingsnio į priekį, nei žingsnio atgal. Mes pilnai atsipalaidavę viduje. Tokios situacijos nėra prasmės keisti. Tai tokia spinduliuojanti būsena: viskas yra taip, kaip reikia. Tačiau tai nereiškia, kad jeigu matome, kaip kas nors skriaud˛ia kitus, mes sakome, kad viskas tvarkoje. Tai pojūtis, sklindantis iš vidaus, o ne priklausantis nuo išorės.

Ką dar galėčiau pridurti? Daug kalbame apie teisingą, švarų motyvą, apie neteisingą motyvą. Tačiau kol egzistuoja ego, jie tarpusavyje susipynę, ir juos atskirti labai sunku. Kiekvieną kartą galime pastebėti, kaip mums sunku kažką prarasti, mums norisi kažko sau. Tai suvokdami, sakome, kad kitą kartą labiau stengsimės turėti švarų motyvą.

Taip pat budizme labai svarbūs palinkėjimai. Jie veikia kaip meditacija. Aš sakau “palinkėjimai”, o ne “malda”, kad tai neprimintų krikščioniškų sąvokų ir įsivaizdavimų. Tiesiog kiekvieną kartą linkime sau kiek galima švaresnės meditacijos, kad galėtume nešti naudą kitiems. Ir tai sukurs palinkėjimų mandalą, kuri išvalys kelią mūsų motyvui. Tokie palinkėjimai yra be galo svarbūs. Sakoma, kad praktikoje galime praleisti tekstų skaitymą ir atsipalaidavę širdimi pajausti teisingą motyvą, teisingus palinkėjimus. Bet vieną kartą tai padaryti neužtenka, nes mūsų teisingus ketinimus visą laiką sieks perimti ego. Mums reikia visą laiką tikrinti ir įsisąmoninti, koks motyvas yra mūsų prote. Tačiau nesiekiame iš savęs padaryti kontrolieriaus, kaustančio mus ir trukdančio būti spontaniškais.

Iš vienos pusės, siunčiame teisingus palinkėjimus, o iš kitos – valome visą mumyse pasirodantį neteisingą motyvą. Todėl labai svarbu ryte priimti prieglobstį, padaryti kažkiek nusilenkimų – tada mūsų diena bus kryptinga: teisingas motyvas, teisinga siekiai. Ir viską, kas pasirodys tarp dienos įvykių, mes stengiamės sujungti su Mokymais. Ir tai tarnaus mūsų vystymuisi.

Vakarais prieš miegą darome Deimantinio Proto meditaciją – išvalome visus negatyvumus, visą blogą motyvą.

Dar norėčiau pridurti, kad labai naudinga išnaudoti visus neįprastinius įvykius mūsų praktikoje. Pavyzdžiui, kelionė į Indiją, į šventas vietas arba iš ko nors gauname taip norimą pašventinimą, arba susitikame su mokytoju. Pakalbėsiu apie kelionę į Indiją, nes ten važiuoja vis daugiau žmonių. Jaučiu, kad tokios kelionės man labai daug davė. Tada labai stipriai dirbau su motyvu. Visos aplinkybės mane privertė tai padaryti. Buvo neįprastinė situacija: reikėjo uždirbti daug pinigų, įveikti daugybę sunkumų, kad galėčiau ten pakliūti. Ir štai tu ten. Laiko nėra daug – jį reikia išnaudoti kaip galima geriau. Tai mobilizuoja visas jėgas. Galima eiti aplink stupą. Labai stiprus energijos laukas. Galima išreikšti stiprius palinkėjimus, kad kuo grečiau galėtumei nešti naudą kitiems, kad kuo grečiau pasiektumei prašvitimą visų būtybių labui. Pavyzdžiui, aš aplink stupą ėjau darydamas nusilenkimus. Galvojau apie tai, kad prote noriu pasėti kuo daugiau tokių įspūdžių, kurie padės kasdieniame darbe su motyvu.Tai buvo stiprūs įspūdžiai. Galvoju, kad kažką panašaus galite daryti ir jūs, nes kasdieninėse situacijose mažiau galimybių tai giliau apgalvoti. Kartais mes pavargstame, susilpnėja mūsų koncentracija. O įkvėpimas padeda mums išgyventi viską iš naujo.