Paskaitos – Karolis Šlenčekas – “Prašvitimas nėra mistika”

Karolio Šlenčeko paskaita
Vilnius, 2002 m.
“Prašvitimas nėra mistika.”
Mane į Vilnių pakvietė, tad nebandykite galvoti, kad bandau jus okupuoti (juokas). Nežinau, ar lietuviai prisimindami istoriją į lenkus žiūri kaip į buvusius okupantus. Turbūt ne.
Ačiū, kad atėjote į mano paskaitą. Žinau, kad turėjote galimybę nuveikti ką nors ir įdomesnio, pavyzdžiui išgerti alaus bare. Taigi ačiū, kad nusprendėte ateiti čia ir pasiklausyti, ką Buda išsiaiškino apie protą.

Lenkijoje budizmas populiaresnis nei pas jus, kadangi ten budizmo mokytojai lankosi jau 25 metus. Ir nors Lenkija garsi kaip katalikiškas kraštas, aš dažnai pastebiu, kad lenkai yra katalikai tik dėl tradicijos, o ne dėl to, kad jiems tai labai patiktų. Dėl komunikacijų dabar pasaulis tapo pakankamai mažas ir daugelis japonų, kuriems budizmas tapo pernelyg reiklus, pradeda praktikuoti krikščionybę, o daugelis krikščionių, kuriems krikščionybė atrodo per daug primityvi ir nelogiška, pradeda praktikuoti budizmą. Tas reiškinys yra sveikintinas, kadangi metodai darbui su protu turėtų egzistuoti tame lygyje, kuriame mes norime, o ne tradicijų lygyje.

Žinoma, egzistuoja klausimas ar budizmas apskritai yra religija. Budizmas nesiremia tikėjimu ir jeigu manyti, kad tai, kas nesiremia tikėjimu, nėra religija, tokiu atveju budizmas ne religija. Budizme svarbus patyrimas ir jis neturi nieko bendra su tikėjimu. Buda mirdamas pasakė: “netikėkite tuo, ką aš jums sakiau vien todėl, kad gerbiate mane, o išbandykite tai. Jeigu kažkas siūlo jums mokymus, elkitės kaip auksakalys, kuriam siūlo nusipirkti aukso”. Kaip auksakalys, kuris prieš pirkdamas auksą pirmiausiai jį patikrina įvairiomis rūgštimis ir kitaip išbando, Buda visiems žmonėms patarė lygiai taip pat žiūrėti į visus mokymus, kuriuos mums siūlo pasaulis.

Seni budistiniai tekstai sako, kad žmogus, kuris klauso kito žmogaus mokymų, yra kaip gyvatė, kuri šliaužia bambuko vamzdeliu. Turime būti labai atsargūs ir labai kritiški. Kritiškasis mūsų proto aspektas mums garantuoja, kad nebūsime apgauti. Kai kuriose šalyse jeigu žmogus sako “klausyk manęs” ar “tikėk manim”, tai kiti žmonės laikosi tam tikros distancijos, kadangi galvoja, kad gali būti apgauti. Žinoma, ne visi žmonės taip mano. Kartą buvo tokia akimirka, kai užmiršau savo vardą. Maniau, kad tai yra neįmanoma, kad tai rodoma tik filmuose, tačiau įsitikinau, kad tai įmanoma. Kartą prieš paskaitą Gdansko universitete žiūrėjau televizorių. Atsitiktinai žiūrėjome katalikišką programą, kurioje du katalikai žurnalistai, turintys tą patį požiūrį, įdomumo vardan pykosi tarpusavy. Vienas pasakė “jeigu dievas yra visagalis ir visa užjaučiantis, tai kodėl pasaulyje egzistuoja kentėjimas? Kadangi dievas labai geras ir gali viską padaryti, kodėl jis nespragteli pirštais ir kentėjimas neišnyksta?” Oponentas turėjo atsakyti į šį klausimą. Aš tiesiog apmiriau – buvo labai įdomu, ką jis atsakys. Ir pamiršau net savo vardą, kai išgirdau atsakymą. Viso to paaiškinimas buvo įvardintas kaip paslaptis. Taigi, jei kurį nors patenkina tokie paaiškinimai, manau, jis turėtų praktikuoti dualistinę religiją. Taip pat labai nustebau, kad klausėjas buvo patenkintas atsakymu. Turėjo praeiti šiek tiek laiko iki prisiminiau savo vardą.

Budizmas neturi nieko bendra su tokio pobūdžio mąstymu. Jame svarbus patyrimas ir budizmas yra visiškai logiškas. Manau, kad prieš dvidešimt penkerius metus tapau budistu todėl, kad studijavau filosofiją, kurioje neradau atsakymų į daugelį labai intelektualių klausimų. Kai sutikau Lamą ir pamačiau, kad jis gali atsakyti į intelektualius klausimus, netgi į tokius, į kokius negali atsakyti mano profesorius universitete, susidomėjau kaip tai įmanoma. Lama man atsakė: “klausyk, aš nesu labai išmintingas, tiesiog viskas, ką žinau, aš išmokau iš savo mokytojo”.

Būtybės nori būti laimingos. Tai buvo vienintelė priežastis dėl kurios Buda mokė. Tai, ką mes galime rasti budizme šiandien, nėra kokia nors tradicija ar muziejinė filosofija. Nepaisant to, kad budizmas yra toks senas, jeigu išspausime iš tų mokymų pačią esenciją, jeigu pašalinsime visas tradicijas ir kultūrines įtakas tų vietų, kuriose budizmas vystėsi, tai liks tik informacija koks yra mūsų protas ir kaip galime jį pažinti.

Kartais žmonės galvoja, kad apie budizmą labai lengva kažką sužinoti kokiame nors budistiniame krašte – toks mąstymas yra iliuzija. Tokiose šalyse budizmas visiškai persismelkia kultūra, kalba, menu, todėl labai sunku ten pamatyti, kas yra budizmas netgi tiems, kas yra gimę tuose kraštuose. Iš esmės, žymiai lengviau apie budizmą sužinoti nebudistiniame krašte. Žmonės, kurie užaugo nebudistiniame krašte, geriau išmano koks yra budizmas, kadangi budizmas atrodo visiškai kitaip nei ta aplinka, kurioje jie augo, todėl pastarieji aiškiai ir tiksliai mato, koks jis yra.

Ieškodami informacijos apie metodus, rasime du pagrindinius dalykus: tikslą ir kelią. Tikslas yra absoliutus, o metodas – reliatyvus. Kai kurie galvoja, kad budizme nėra absoliuto. Pavyzdžiui, lenkų Popiežius vienoje knygoje rašė, kad budizmas yra religija be absoliuto. Tai nėra tiesa. Nors budizme netikime absoliutu virš debesų, kadangi mes galvojame, kad tokia absoliuto koncepcija yra nelogiška ir galime tai įrodyti, tačiau pasitikime tam tikru absoliutu. Absoliutas budizme nėra už proto ribų. Tai – tikrosios proto prigimties absoliutas. Visiškai išvystytas protas yra absoliuti būsena, o budizmo tikslas yra išvystyti visas mūsų galimybes ir proto gabumus.

Tikslas yra būsena, kuri savo esme yra patyrimas, ir ta būsena nėra atsirandanti ir nėra išnykstanti. Nors Buda išgyveno šį patyrimą prieš dvidešimt penkis amžius, tai visai netrukdo šiam išgyvenimui būti nauju ir šviežiu šiandien. Tam paaiškinti visuomet naudoju tą patį pavyzdį. Jeigu gyvename daugiabučiame name ir vakar girdėjome kaimyno orgazmą už sienos, tai nereiškia, kad mūsų orgazmas šiandien bus blogesnis. Tai, kad Buda kažką patyrė prieš dvidešimt penkis amžius, nereiškia, kad jei mums pavyks pasiekti to paties šiandien, tas patyrimas nebus lygiai toks pats šviežias ir naujas. Tai yra patyrimas, o ne kokia nors filosofija.

Kadangi įprastiniai potyriai yra tokie reiškiniai, kurie pasirodo ir išnyksta, kartais mums sunku suvokti tokį potyrį, kuris ne pasirodo ir ne išnyksta, o yra absoliutus. Skirtumas tarp absoliutaus potyrio ir reliatyvaus (kuris pasirodo ir išnyksta) yra tas, kad reliatyvūs patyriai atsiranda ir išnyksta dėl neteisingo požiūrio, dėl iliuzijos, kad mūsų “aš” yra tikras. Galvojame, kad “aš” yra tikras ir iš tos pozicijos išgyvename visus patyrimus kaip neabsoliučius, nes ta pozicija nėra absoliuti. Mūsų “aš” gimsta ir miršta. Jeigu mes patiriame iš tokios pozicijos, kuri pati yra procesas, negalime išgyventi to, kas nėra procesas.

Dėl to mums sunku suprasti absoliutą. Tikime, kad yra kažkoks tikras “aš”, kai iš tikrųjų nėra nieko. Kad ir kaip ieškome, to negalime rasti. Tai tik sąvoka, tam tikras požiūris, kuris neturi nieko bendra su tikrove. Kai kurie žmonės mano, kad jeigu gali apie kažką pagalvoti, tai egzistuoja. Kai kurie sako: “jaučiu, kad mano asmuo egzistuoja”. Žinoma, galime turėti tokius jausmus. Tačiau lieka klausimas ar tas jausmas yra absoliutus? Lieka klausimas ar tas jausmas yra tikras?

Kaip galime turėti iliuzinių koncepcijų, taip galime turėti ir iliuzinę savijautą. Suvokimas, kad galime turėti iliuzinius jausmus, yra sudėtingesnis, nes jausmai ir pojūčiai mums yra artimesni nei mintys. Kaip galime galvoti apie ‘nieką’, nors pagal apibrėžimą to ir nėra, taip galime jausti iliuzinį baimės jausmą, bet vėliau įsitikiname, kad tai buvo iliuzija, nes bijojome, nors tam nebuvo jokios priežasties. Kaip galime turėti iliuzines mintis, tai galime turėti ir iliuzinius jausmus. Tačiau suvokti jausmus yra žymiai sunkiau, nes mes galvojame, kad jausmai labiau formuoja mūsų asmenybę nei mintys. Analizuoti jausmus yra sunkiau.

Jeigu statistiškai pažiūrėtume į mūsų ankstesnius pojūčius, pamatytume malonių ir nemalonių potyrių. Žinoma, laimingi potyriai nereikalauja kažkokios analizės, todėl apie juos galime nekalbėti. Jeigu mes įdomumo dėlei pasidarytume sąrašą visų savo išgyvenimų, o prie to pridėtume kitą sąrašą, kur prie visų baimių surašytume ar jos pasirodė esančios tikros, ar mūsų būgštavimai pasitvirtino, paaiškėtų, kad 99% mūsų baimių buvo be pagrindo. Darželyje mes vis kažko bijodavome, nes nebuvome tikri ar auklėtoja gerai nusiteikusi. Mokykloje jaudinomės ar gerai jaučiasi mūsų mokytojas. Dabar galvojame ar šefas yra mumis patenkintas, o po to mirštame ir pamatome, kad viskas nebuvo taip jau svarbu. Turime suvokti, kad galime turėti ir iliuzinius jausmus. Iliuziniai jausmai pasirodo kaip ir iliuzinės koncepcijos.

Kai Buda prašvito, jis pasakė, kad visos būtybės yra prašvitusios, tačiau mažai jų apie tai žino. Taip pat jis pasakė, kad viskas yra iliuzija iki mes atpažįstame tikrąją savo proto prigimtį. Tai reiškia, kad protas gyvena iliuzijų pasaulyje. Taip yra iš tikrųjų ir tą nesunku patikrinti.

Mūsų protas yra kaip gamykla, kuri gamina tam tikrus jausmus. Visi norėtų gaminti laimę, bet protas gamina ir stresus bei kentėjimą. Jeigu gamykla gamina produkciją, kokios mes visiškai nelaukiame, tai greičiausiai mes nesame tos gamyklos savininkais. Jeigu protas gamina tam tikras būsenas, kurių mes netrokštame, tai tikrai ne viską mes apie jį žinome. Gamykla pagamina ir brokuotų dviračių: vieni be vairo, kiti neturi pedalų. Kai kurios dualistinės religijos tvirtina, kad žino kaip išspręsti šią problemą: “išmesime blogus produktus į šiukšlyną ir taip sutvarkysime gamyklą”. Budistai sako, jog tai greičiausiai nepavyks. Kad ir kiek išmesime blogos produkcijos į šiukšlyną, gamyklos nesutvarkysime. Galime išmesti daugybe savo stresų į šiukšlyną, tačiau nepažindami to, kas juos gamina, nematydami to išgyvenančiojo – judėsime tik jausmų pasaulyje ir galo kentėjimui nebus. Niekada nebūsime tikri, kad gamykla mums nepagamins to, ko mums nereikia. Ir kol iki galo nesuvoksime kaip funkcionuojame, kol netapsime savo proto savininkais – būsime pasmerkti loterijai.

Prieš penkiolika minučių nepykome, po penkiolikos minučių vėl nepyksime, tačiau kartais penkiom minutės pasineriame į pyktį, dėl to kaip kalbame ir elgiamės, prarandame visus draugus. Po penkiolikos minučių pamatome, kad pykčio nėra. Lieka klausimas, kodėl tas penkias minutes mes tikime, kad tai yra tikra? Prisimenu, kaip Lama Ole juokėsi pasakodamas istoriją, kuri jam nutiko Kalifornijoje: “Klausykite, turėjau nepaprastą nuotykį. Po mano paskaitos prie manęs priėjo vienas fermeris ir sako: “esi lama, daug žinai apie protą – gali man padėti. Sapnavau labai aiškų ir ryškų sapną, kuriame man graži moteris pasakė, kad jei niekada nepagalvosiu apie begemotą, ardamas savo lauką rasiu didžiulį deimantą. Bet nuo to laiko galvoju tik apie begemotus. Ką man dabar daryti?” Nors tas fermeris ir nebuvo budistas, jam nutiko tai, kas parodė kaip funkcionuoja protas. Paprasčiausiai nepaisant to, ar esame budistais ar ne, visi dirbame su protu. Visi, priklausomai nuo sąlygų, nuo mąstymo būdo, stengiamės iš savo situacijos išspausti maksimumą laimės. Žinoma, vieniems pasiseka labiau, kitiems – mažiau. Skirtumas nėra susijęs su mūsų protingumu, tiesiog skirtingose situacijose skirtingi metodai yra veiksmingi. Jeigu Tibete kažkada buvo labai daug žmonių, kurie pažino savo protą (vadiname juos prašvitusiais), tai nereiškia, kad tie geltoni žmonės buvo protingesni už kitur gyvenančius baltus žmones. Tiesiog jie turėjo veiksmingesnius metodus nei baltieji. Tai vienintelis skirtumas. Griovyje gulintis girtuoklis nori pasiekti to paties, ko ir oloje sėdintis ir medituojantis jogas – ir vienas, ir kitas nori pasiekti laimę, bet abu turi skirtingą koncepciją kaip galima tą padaryti. Viena koncepcija yra geresnė, kita blogesnė, todėl kai ieškome laimės, turime patikrinti ar metodai, kuriais naudosimės, yra geriausi pasaulyje. Jeigu to nepadarysite, galite smarkiai apsijuokti. Skaičiau tokią istoriją apie vieną XIX amžiaus pabaigos mokslininką, kuris sukvietė visą mokslo akademiją sakydamas: “sukviečiau jus visus, nes noriu pristatyti savo atradimą”. Tada jis pristatė savo eksperimentą, kuris turėjo įrodyti jo atrastą tiesą. Bet jis buvo labai nustebęs, nes vietoj pagarbos ir dėmesio auditorija krito iš juoko. Mokslininkas sužinojo, kad tai jau buvo atrasta prieš dvidešimt metų ir kad jis tiesiog pamiršo pasiskaityti mokslo istoriją. Kad neatrodytume kaip tas mokslininkas, beieškodami laimės turėtume patikrinti kokius metodus jau atrado kiti žmonės. Vienas žymus filosofas pasakė, kad ir dabar gali pasirodyti tokie dalykai, apie kokius filosofai net nesapnavo.

Budizmas visiškai nėra mistiškas. Prašvitimas nėra mistika, tai visiškai racionali būsena. Tą būseną galime suvokti. Tam, kad galėtume tai padaryti, reikia judėti žingsnis po žingsnio, o tai nėra lengva ir ne visiems pavyksta. Sunkumai kyla iš mūsų klaidingo įsivaizdavimo kas yra protas. Kadangi gyvename pasaulyje apsupti įvairių mechaninių įrenginių, iš pat pradžių galime turėti visiškai juokingą įsivaizdavimą koks yra mūsų protas. Jeigu paspaudžiame magnetofono mygtuką, iš karto girdime muziką, jeigu įjungiame televizorių, iš karto turime vaizdą, vienu šviesos jungiklio paspaudimu naktį savo kambaryje paverčiame diena. Paspaudę mygtuką kompiuteryje matome kas dedasi kitame pasaulio krašte. Galvojame, kad taip pat turėtų veikti protas. Bet taip nėra. Protas nėra mechaninis įrenginys. Jis yra gyvas kaip augalas. Tam, kad išaugtų gėlė, reikia šiek tiek laiko. Dėl to, kad aplink mus vyksta daug tokių reiškinių, turime koncepciją, kad ir protas veikia panašiai, bet jis yra gyva būtybė. Tam, kad darbe su protu pasirodytų rezultatai, reikia laiko. Jeigu augalą patalpinsime į šiltnamį ir duosime maksimumą vandens ir šilumos, tai šiltnamis bus pačios geriausios sąlygos jam augti, tačiau jeigu vandens ar saulės bus per daug, augalas paskęs arba sudegs. Taigi, jei ir sudarysime palankias darbui su protu sąlygas, vis tiek lieka tam tikri laiko ribojimai. Netgi budistams tai kartais sunku suvokti. Kai Lenkijoje kuris nors praktikuojantis budizmą penkerius metus sako man, kad visiškai nesivysto, aš pasiūlau eksperimentą: nueiti kokia nors proga susitikti savo senus pažįstamus, kurie tuos penkerius metus nepraktikavo budizmo. Ir tas žmogus praleidęs su jais šiek tiek laiko, sako: “jeigu nebūčiau praktikavęs budizmo, būčiau panašus į juos. Tai yra siaubinga”. Taip jis pamatė rezultatą. Nuolatos bendraudamas ir būdamas su žmonėmis, kurie taip pat praktikuoja budizmą, mano, kad jis stovi vietoje. Mūsų potyrių įvertinimui reikalinga tam tikra perspektyva. Dykumoje labai sunku pastebėti judėjimą, nes nėra kitų objektų, kurių atžvilgiu objektas juda. Kai kam atrodo, kad jie nesivysto, nors iš tiesų vystosi, o kitiems atrodo, kad vienintelis procesas, darantis juos išmintingesniais, yra senėjimas. Tačiau to, kad su kiekviena diena esame senesni, mums visiškai nepakanka, kad būtume ir išmintingesni.

Taigi, kokius metodus mums siūlo Buda? Visų pirma, jis sakė, kad jeigu esate pakankamai protingi, jums metodai nereikalingi. Protingiausiems mokiniams Buda sakė būtent taip: “pasakysiu kas yra rezultatas. Jeigu galite tai suvokti100%, to užtenka. Jeigu ne, turite dar šį tą nuveikti. Aš dariau taip: pirmiausiai, būdamas princu ieškojau pojūčių, kurie mane visiškai patenkintų. Bandžiau seksą, keliones, sportą, bet visi džiaugsmai prasidėdavo ir pasibaigdavo. Tai mane suerzino, nes nežinojau ar nesu per daug kvailas, kad galėčiau surasti tokią būseną, kuri mane patenkintų. Ar negaliu to išgyvenimo surasti, o gal blogai ieškau? Kadangi daugelį metų man nepavyko, tai galbūt metodas yra neteisingas? Tada uždaviau klausimą: “kaip aš patiriu pasaulį?” Jeigu aš jį patiriu neteisingai, tokio, koks jis yra iš tikrųjų, pamatyti negaliu. Tad pamačiau savo prote išdidumą, pavydą, pyktį, prisirišimą. Supratau, kad viską patiriu per šiuos pojūčius.”

Buda suprato, kad tie pojūčiai yra kaip akiniai, per kuriuos žiūrime į pasaulį. Šviečia saulė, oras gražus, bet mes nelaimingi, o kitą dieną lietus, vėjas pučia mums tiesiai į veidą, o mes vis tiek laimingi. Tai reiškia, kad ne pasaulis užsiima tokia gimnastika, o mūsų protas. Neįmanoma parke sutikti laimės, pavydo ar pykčio, nes tai mūsų proto produktai – galime susitikti laimingus ar pavydžius žmonės. Tą akimirką, kai Buda suprato, kad tie kliudantys jausmai yra išgyvenančiojo produktas, uždavė esminį klausimą: “kas yra išgyvenantysis? Kas girdi mūsų ausimis ir mato mūsų akimis?” Buda pradėjo paieškas.

Pirmiausiai, patikrino kūną ir suprato, kad kūne jo nėra. Kūnas skirtingai atrodo, kai mums septyneri, septyniolika ar septyniasdešimt septyneri. Buda sakė, kad kūnas – nuostabus įrankis, bet jeigu naudojamas neteisingai, sukelia problemų. Jeigu mes susitapatiname su kūnu, tada ligos, senatvė ir mirtis tampa tikrais, nes kūnas serga, sensta ir miršta. Jeigu nenorite, kad ligos, senatvė ir mirtis būtų tikri, nesusitapatinkite su kūnu. Kai kas gali visiškai nesuprasti apie ką kalba. Buvau liudininkas, kaip vienas senas lama davė mokymus, kurie buvo pernelyg tradiciniai šiuolaikiniams žmonėms. Į kažkokį labai tradicinį pasakymą, šiuolaikinis vokietis replikavo: “gal ir tiesa, bet kvepia kažkokiom nesąmonėm”. Tas senas lama, kuris be perstojo meditavo oloje 30 metų, atsakė: “matai, gali pastatyti nuostabią raketą ir nuskristi į mėnulį. Visa, ką žinai yra nuostabu, ir to dėka gali nuskristi į mėnulį. Bet jeigu beskrisdamas į mėnulį raketoje pradėsi mirti, pasistenk greitai pas mane atvykti ir sužinoti, ką aš žinau apie mirtį. Mirties akimirką tau visiškai tas pats, ar tu miršti pakeliui į mėnulį, ar mažame namelyje kažkur Sibire”. Nes mirties akimirką pasirodys visos problemos. Lama pasakė: “aš žinau apie tavo pagrindines problemas. Kol jų neišspręsi, visos kitos yra juokingos”. Tai šiuolaikinį žmogų įkvėpė mokytis toliau, nes net būdamas šiuolaikiniu žmogumi jis bijojo mirties. (juokas) Nebuvo tiek šiuolaikiškas, kad nustotų bijoti. (juokas)

Buda taip pat ieškojo išgyvenančiojo tarp jausmų ir minčių. Surasti jo negalėjo, nes atrado, kad mintys ir jausmai pasirodo ir išnyksta. Buda suprato, kad jeigu mes tapatinsimės su mintimis ir jausmais, visuomet būsime pasimetę. Jeigu nenorite būti sumišę, nesitapatinkite su jausmais ir mintimis.

Ilgą laiką Buda ieškojo išgyvenančiojo ir niekaip negalėjo jo rasti. Galų gale, niekur negalėdamas surasti proto visiškai patenkintas pasakė: “proto nėra.” Nusišypsojęs pridūrė: “tai nuostabu”. Jeigu nėra proto, nėra ir visų jo problemų. Kuomet tą girdi realistai, gali pamanyti, kad Buda atrado juodąją skylę, tačiau Buda norėjo pasakyti visai ne tai. Vieni sako, kad proto nėra, pykstasi su tais, kurie sako, kad protas egzistuoja. Tai yra dvi koncepcijos, tačiau abi jos – proto produktas. Protas yra kaip erdvė, jis nėra daiktas. Kai jo ieškome, randame tik erdvę, kuri neturi centro ar ribų. Kai įprastinė vaizduotė ir ribotos koncepcijos išgirsta, kad protas yra neribotas, tai joms labai nepatinka. Tokia tai problema.

Buda, atradęs, kad protas yra beribis, tapo bebaimis. Kadangi proto neįmanoma sužeisti ar pagerinti, kadangi jis yra kaip erdvė – niekada negimė ir nemirs, ir kuomet tai tapo Budos išgyvenimu, o ne koncepcija, tą pačią akimirką dingo netgi mažiausių baimių priežastys. Kai jo protas tapo visiškai bebaimis, visus reiškinius jis išgyveno visiškai kitaip. Viską kas vyksta, visus kentėjimus tame lygyje išgyvename kaip beribį džiaugsmą tik dėl to, kad tai gali įvykti. Kartais tą labai sunku paaiškinti, nes žmonės labai bijo kentėjimo. Įsivaizduokime žmogų, kuris nieko nejautė 100 metų, kuriam likęs proto sąmoningumas, o visa kita yra užšaldyta. Tokioje būsenoje išbuvus 100 metų, vieną dieną jam šiek tiek suskausta dantį. Jam tai tikrai labai įdomus jausmas. Galimybė kažką pajausti, nesvarbu ką, yra įdomesnė už patį jausmą. Jeigu išgyvename iš visiško bebaimiškumo pozicijos, viskas, ką protas patiria, yra džiaugsmas vien tik todėl, kad tai gali vykti. Tai, kad patiriame, yra svarbiau nei tai, ką patiriame. Paprastai žmonės matydami gražų veidą džiaugiasi, o matydami bjaurų – vaiposi, bet jeigu žmogus buvo aklas 100 metų ir staiga gydytojas grąžino jam regėjimą ir jis mato bjaurų veidą, tai paklaustas, ar jam tai patinka atsakys: “jis -fantastiškas!”. Praregėjęs žmogus gali matyti, o kita jam nėra svarbu. Tai, kad jis sugeba matyti, yra taip fantastiška, kad tai, ką jis tuo momentu mato, neturi reikšmės. Kuomet viską patiriame be baimės, tuomet viskas tobula vien tik todėl, kad atsitinka. Viską patiriame kaip beribį džiaugsmą. Mano Lama sako, kad tai yra toks pojūtis tarsi įkištume du pirštus į rozetę ir per mus tekėtų viso miesto elektra. Tai nėra jokia teorija. Nirvana nėra tik roko grupės pavadinimas. (juokas)

Šiame lygyje patiriame beribį džiaugsmą ir jeigu norėtume jį pasilikti tik sau, to negalėtume padaryti.

Jeigu išgyvename džiaugsmą absoliučiame lygyje, negalime to džiaugsmo pasilaikyti sau, todėl kad šiame lygyje suprantame, jog nesame atskirti nuo kitų. Pusryčiams geriame pieną tik dėl to, kad prieš tai kažkoks ūkininkas pamelžė karvę. Tikrai nesame atskirti nuo kitų. Galima rasti daugybę pavyzdžių. Jeigu išanalizuotume laimės pojūtį, pamatytume, jog kai buvome labai laimingi ir neturėjome su kuo pasidalinti tuo džiaugsmu, tas džiaugsmas neturėjo prasmės. Tame absoliučiame lygyje patiriame, kad nesame atskirti nuo kitų, budizme tai vadiname aktyvia užuojauta.

Tos trys būsenos: visiškas bebaimiškumas, absoliutus džiaugsmas ir aktyvi užuojauta yra absoliučios proto prigimties išraiška. Ta būsena yra tikra, o visos kitos būsenos yra iliuzija. Vienintelė kentėjimo priežastis yra nežinojimas, nėra jokios kitos priežasties. Nėra jokio šėtono, kuris būtų kaltas dėl mūsų kentėjimų. Vieni žmonės tiki dievu. Kai kam tai nepatinka, todėl jie turi tikėti velniu. Žmonės turi skirtingas koncepcijas. Prašvitęs Buda pasakė, kad kentėjimo priežastis yra iliuzija, o iliuzija yra kaip tamsa – tik uždegus šviesą, tamsa išnyksta. Jeigu šėtonas egzistuotų, jis jau seniai būtų pasikoręs arba padarytume iš jo altruistą. Tam, kad galėtų egzistuoti, šėtonas turėtų visko nekęsti, o tai reiškia nekęstų ir savęs, todėl būtų seniai pasikoręs. Tam, kad egzistuotų, turėtų save šiek tiek mylėti, o jeigu nors truputėlį save mylėtų, padarytume iš jo altruistą. Pasakytume: “žiūrėk, truputį save myli. Tai tas pats jausmas, tik jeigu bent truputį jo jauti kitiems, tai esi altruistas. Labai paprasta.” Taip jis nustotų būti šėtonas. Taigi, panašu, kad šėtono nėra, nes jis būtų visiškai nelogiškas.

Jeigu norime pasiekti tą absoliutų tikslą, turime atlikti tam tikrą darbą. Buda skiriasi nuo mūsų tuo, kad jis atliko tą darbą, kurį mes dar turime atlikti.

Mes nepatiriame savo tikrosios proto prigimties tik dėl to, kad protas yra kaip akis – ji labai gerai mato, kas yra aplinkui, bet nemato pati savęs. Jeigu norime nugalėti šią proto silpnybę, kuri yra panaši į akies silpnybę, turime atlikti tam tikrą darbą. Geriausia priemonė šiai silpnybei įveikti yra meditacija. Žinoma, kai kas mums sako: “kam mums ta meditacija? Pasakyk kame reikalas, ką tas Buda atrado ir baigsis visos problemos”. Taip man sako kai kurie profesoriai, kai aš apie budizmą pasakoju universitete. Sako: “jūs, budistai, esate labai išdidūs. Kažką atradote ir sakote, kad mes čia esantys galime to nesuprasti? Atvažiuojat pas mus, sakote, kad mes esame protingi, tačiau mes turime atvažiuoti pas jus į centrą ir jūs mus išmokysime medituoti. Gal vis dėl to pasakykite kame reikalas ir mes paprasčiausiai suprasime”. Norėdamas parodyti, jog tai nėra lengva, pateikiu tą patį pavyzdį. Sakau: “tikrai nesate idiotai, vertinu tai, kad esate protingi, bet vis dar turite ateiti į centrą ir pradėti medituoti. Mes galime jums duoti informaciją ir dažniausiai tai darome. Tik ar sugebate ja naudotis?. Neužtenka turėti raktą, reikia susižinoti kur yra durys ir kur jose spyna. Reikia mokėti atsidaryti ir įeiti. Galime įleisti jus į vonią, tačiau jeigu nenorite sužinoti kaip atsukti vandenį, nenusiprausite. Kiekvieną rytą jūs turite šimtaprocentinę informaciją, kad viską, ką patyrėte naktį, buvo sapnas. Suprantate, kad be reikalo prakaitavote, kai žmona jus išdavė, nes tai buvo tik sapnas. Atsibudę matote, kad žmona guli šalia jūsų, tačiau to, ką ryte žinojote, neužtenka, kad vakare vėl nedarytumėte tos pačios klaidos. Po nakties vėl atsibundate prakaite, nes makleris blogai investavo jūsų pinigus… Kiekvieną rytą gaunate informaciją, vakare darote tą pačią klaidą.. Apie ką mes čia kalbame?”

Neužtenka turėti informaciją – reikia žinoti, kaip ją galima panaudoti. Jeigu suvoksime koks yra protas intelektualiai, reikia žinoti kaip tuo galima pasinaudoti. Tam, kad informacija galėtume pasinaudoti, reikia atlikti tam tikras praktikas. Tie metodai yra baigtiniai, nes tas absoliutus patyrimas yra patyrimas, o ne teorija. Buda mums gali parodyti tikslą ir kelią, o ar eisime tu keliu ar ne – tai mūsų pasirinkimas.

Nėra tokio absoliuto, kuris gali padaryti viską ir tuo pat metu yra labai geras. Jeigu toks būtų, seniai nebebūtų kentėjimo. Visagalis ir labai geras absoliutas neegzistuoja, nebent jis turi kažkokį keistą humoro jausmą. Žinoma, kai kurie žmones tiki, kad toks absoliutas egzistuoja, o kenčiantys tiki, kad jie yra kažkokie išskirtiniai, nes būtent juos dievas išrinko tam eksperimentui. Tačiau, šiaip ar taip, ta koncepcija neištveria protingos kritikos.

Budistai – ne misionieriai. Buda sakė, kad jeigu kažkas negali to suprasti arba nenori, reikia palikti jį ramybėje. Negalima atimti laisvės, nes absoliutus tikslas yra laisvė. Buda sakė, kad nėra priežasčių priversti kažką turėti tokį pat požiūrį, nes nėra skirtumo kuo žmonės tiki. Netgi budistai, kurie tiki budizmu – blogi budistai, kadangi nekalbame apie kažkokį įtikinimą, o kalbame apie patyrimą. Taip pat yra tokių turtingų budistų Honkonge, kurie atėję pas vienuolius išrašo jiems didelius čekius. Vienuolis, žinoma, paima tą čekį, nes kiekvienas mėgsta skaniai pavalgyti, o verslininkas ir taip yra storas. Jeigu vienuolis už jį plonesnis, jo sąžinė negraužia. Kad ir koks būtų didelis čekis, vienuolis negali pažinti verslininko proto. Verslininkas tai turi padaryti pats. Tai yra patyrimas – mes jį turime atrasti patys. Absoliuti būsena yra išgyvenimas ir tam, kad ją patirtume, reikia nueiti tam tikrą kelią – niekas kitas už mus to nepadarys.

Tai kodėl visi nenuėjo tuo keliu? Nežinojimas nėra vien tik informacijos trūkumas, bet turi ir kliudančio jausmo aspektų. Kai kurie žmonės nežino, nes nenori žinoti. Jeigu paklaustume kodėl žmonės vaikšto gatvėmis, ryte keliasi į darbą, gamykloje prisukinėja varžtelius, vakare gulasi, ryte vėl keliasi, prisukinėja varžtelius? Kad uždirbtų maistui? Taip pat daro gyvuliai: ryte keliasi, suranda maisto, vakare užmiega. Jeigu paklaustume, kodėl žmonės elgiasi taip lyg niekada nemirs? Paprasčiausiai, kai kurie žmonės nenori žinoti. Dauguma bando pamiršti apie mirtį. Mūsų nežinojimas yra panašus į kliudantį jausmą. Jeigu multimilijonierių vakarėlyje Majamyje žmonėms, keletą valandų diskutuojantiems apie tai, kuri šampano rūšis yra geresnė, pasakytume: “jūs mirsite!. Kaip galite švaistyti keletą valandų jūsų gyvenimo diskusijoje apie šampaną? Taigi visi jie yra skanūs”, mums atsakytų: “esi nuobodus. Nieko apie tai neišmanai. Daugiau tavęs nekviesim”. Tačiau kai jau septinta chirurgo mums suprojektuota nosis bus labai graži, bet nebesilaikys ant veido (juokas), pamatysime, kad sugaišome nemažai laiko, bet jau per vėlu. Trukdantis nežinojimas yra kaip kliudantis jausmas – žmonės nori nežinoti. Lyg pirktume pagamintus patiekalus, nes kitą maistą valgyti yra per daug sunku. Mums geriau, kad kiti galvoja už mus, o mes įsijungiame televizorių ir sužinome, ką turime manyti.

Jeigu suprasime, kad neužtenka vien tik sužinoti koks yra protas, bet reikia atlikti ir tam tikras praktikas, mums reikės ir kantrybės. Kai jau sakiau, protas nėra elektroninis prietaisas, jis kaip augalas. Tas suvokimas iš tikrųjų lengvai neateina. Kažkuriame Lenkijos mieste po paskaitos darėme meditaciją ir pagyvenusi ponia priėjo prie manęs su pretenzijomis, nes meditavusi penkiolika minučių jis vis dar nesijautė prašvitusi. (juokas) Jai atsakiau: “klausykite, mano situacija dar blogesnė – jau dvidešimt penkerius metus medituoju ir vis dar neprašvitau”. (juokas) Žinoma, turiu dar uždirbti pinigus, taigi ne visą laiką meditavau, bet nemanau, kad tai gali pavykti taip greitai. Neturėtume nusiteikti, kad tai atsitiks po akimirkos. Taip pat neturėtume galvoti, kad tai nėra įmanoma, nes tai – įmanoma. Yra buvę tokių atsitikimų, kada mokinys ateidavo pas prašvitusį mokytoją gauti mokymų ir tik išgirdęs juos pasiekdavo mokytojo lygį. Taigi, jeigu darysime tas praktikas, turime būti kantrūs.

Galima pamatyti, kad jeigu kažkas turi problemų su savimi – ateina į budizmą. Kartais būna ir tokių ekstremalių situacijų, jog žmogui labiau reikia psichiatro ar psichologo, o ne budizmo. Mes visada sakome: “supainiojai duris”. Budizme niekas nepadės tokiam asmeniui, kuriam reikalingas psichologas ar psichiatras. Budizmas prasideda ten, kur baigiasi psichologija ir psichiatrija. Jeigu žmogus neturi asmeninių problemų ir nori kažko daugiau, tada ir prasideda budizmas. Jeigu žmogus ateina į budizmą, nes yra “normalus”, tik “šiek tiek kitaip” (juokas), nėra jokių mokymų, kurie galėtų jam padėti. Dabar politiniais sumetimais negalima sakyti, kad kažkas yra idiotas. Dabartiniais laikais liliputas yra tik “mažo ūgio žmogus”, o idiotas yra “normalus, tik kitaip”. Gyvename labai įdomiu metu. Juodi žmonės nebe juodi, o “afro-amerikiečiai”. Vieni nėra blogesni už kitus, tiesiog “kitokie”. Jeigu į budizmą atėjęs žmogus yra labai “kitoks”, jam niekuo nepadėsime. Jam pirmiausiai reiktų apsilankyti pas psichiatrą ir pasinaudoti jo mokymais. Ne todėl, kad neturime užuojautos ir nenorime padėti, bet tiesiog budizme nėra jam reikalingų mokymų. Budizmas neatsirado kaip išgyvenimo religija, kada žmonės nežinojo kaip jiems išlikti gyviems dykumoje be duonos ir vandens. Indija tada dar buvo graži ir ne taip tirštai apgyvendinta. Žmonės buvo labiau atsipalaidavę – galėjo bet kada nuo medžio nusiskinti bananą. Klimatas buvo geras, nebuvo grėsmės sušalti žiemą. Žmonės jautėsi saugūs ir galvojo, ką dar galėtų nuveikti, kad būtų laimingi. Taip atsirado budizmas. (juokas) Tie metodai nebuvo sugalvoti žmonėms, kurie nežinojo kaip nuo medžio nusiskinti bananą. (juokas) Ne tik žmonės, bet ir kiekviena beždžionė turėjo savą bananą.

Taigi, tiems “sunkiesiems atvejams” sakome, kad budizmas ne jiems. Jeigu pažiūrėsime ir į kitus ateinančius žmones, tai statistika nėra labai džiuginanti. Į budistinius centrus ateina ir liūdni bei desperatiški žmonės. Jie ateina į centrą, nes ten gali sutikti laimingų žmonių. Kai jau šiek tiek užsikrečia ta laime, vietoj to, kad sužinotų kaip mes tai susikuriame, sako: “o, jau mums pakaks” ir su ta preke išeina. Kai pasirodo, kad prekė baigėsi, vėl kenčia, ateina vis dėl to sužinoti, kaip mes tai gaminame ir kai šiek tiek sužino, vėl išeina. Kai ta būsena baigiasi, ateina vėl ir klausia: “a.., kaip jūs tai darote?” Būtent taip, ateinant ir išeinant, labai sunku vystytis.

Tikrai gerų rezultatų pasiekia tie, kurie nemeta metodų tada, kai jų situacija šiek tiek pagerėja. Yra tam tikras pavojus – pasiekus šiek tiek malonesnę proto būseną, nepaisant to, kad ta būsena yra sąlygota ir dings, mums atrodo, kad tai tikra ir galvojame, kad to užteks. Kuomet ji dingsta, suprantame jog tai nebuvo geras sumanymas. Tai yra didelis laiko švaistymas. Jeigu norime greitai vystytis metodų pagalba, tol kol nesurasime būsenos, kuri yra absoliučiu džiaugsmu, kada kiekvienas mūsų kūno atomas vibruoja beribiu džiaugsmu, o tarpusavy jungiasi meile, tol neturėtume tenkintis bet kuo. Jeigu norite sužinoti apie tuos metodus, galite ateiti į budistinį centrą ir pradėti praktikuoti, galite nusipirkti protingą knygą. Dažniausiai sakau, kad budizmas yra geriausias, o mūsų knygos – protingiausios. Tie vadinamieji kuklūs žmonės iš karto labai susinervina: “kaip tu drįsti, begėdi, sakyti, kad esi protingiausias?” Tokiems atsakau: “jeigu rasčiau už budizmą protingesnių dalykų, tikrai juos praktikuočiau”.