Paskaitos – Karolis Šlenčekas – “Deimantinio Kelio budizmas”

Karolio Šlenčeko paskaita
“Deimantinio Kelio budizmas”
Vilnius, 2001 m. gegužės 11 d.

Lenkijoje budizmas tampa vis populiaresnis – tai natūralus procesas, nes budizmas nėra susietas su kokia nors kultūra ar kalba. Budizmas yra tiesiog informacija apie tai, koks yra mūsų protas ir kaip jį galime pažinti.

Daugelis žmonių mano, kad žino, koks tas protas. Kartais norime suliesėti, bet tai mums pasirodo per sunku, kartais sunku nustoti gerti, nors ir labai to norime. Narkotikų atsisakyti taip pat nėra lengva, o kažkas nori nustoti bartis su savo draugais. Nors ir norime visa tai pasiekti ir tai sunku, galų gale suprantame, kad nežinome, kaip tas protas veikia. Pats faktas, kad nesame visiškai laimingi, nors ir labai to norėtume, parodo, kad nepažįstame savo proto. Jeigu negalime fabriko – savo proto – priversti gaminti tam tikras prekes, reiškia, kad to fabriko nevaldome. Jeigu gerai išanalizuotume visą situaciją, prieitume išvados, jog nežinome, kokie mes iš tikrųjų. Dėl tam tikrų priežasčių subjektyviai įsivaizduojame, kad žinome kas mes tokie esame. Save pažįstame betarpiškiau negu savo išorinį pasaulį. Puikiai jaučiame, kas dedasi mūsų viduje.

Buda prieš 25 amžius ieškojo to, kas galėtų visiškai patenkinti protą. Jis suprato, kad nėra laimingas, negali būti laimingas nuolat, todėl nusprendė surasti tai, kas galėtų patenkinti jo poreikius. Buda gimė kaip kunigaikštis ir turėjo galimybes patirti daug įvairių dalykų, bet kiekvienas rastas ir išgyventas potyris ir jo atnešta laimė pasirodydavo ir vėl pradingdavo. Visi nakties ar sportiniai malonumai pasibaigdavo. Taip atsitiko, kad per vieną dieną jis pamatė seną žmogų, ligonį ir mirusįjį, ir paklausė: “ar tai atsitiks visiems?” Išgirdęs atsakymą, kad tai laukia kiekvieno, nusprendė ką nors daryti. Ieškojo patyrimų, kurie visiškai patenkintų protą, ir negalėjo jų rasti. Buda uždavė tokį klausimą: “ar klaida, kodėl to negaliu surasti yra išoriniame pasaulyje, ar tame, kaip išgyvenu save?”. Jis pastebėjo, kad vieną dieną mes esame labai laimingi, nors ir lyja lietus, o kitą dieną šviečia saulė, bet viskas atrodo bjauriai. Galbūt ne išorinis pasaulis užsiima ta gimnastika, o tas, kuris pasaulį patiria. Tada Buda uždavė klausimą: ”kas yra tas, kuris patiria? Kas yra protas?”

Proto jis ieškojo labai ilgai. Ieškojo jo kūne, bet negalėjo rasti. Nusprendė, kad protas tikrai nėra kūnas, tik veikia per kūną. Kūnas yra procesų visuma, kurių pagrindas yra vanduo. Tas kūnas atrodo vienaip kai mums septyneri ir visai kitaip, kai mums septyniolika ar septyniasdešimt metų.

Taigi, Buda to “aš” kūne rasti negalėjo. Taip pat ieškojo proto tarp minčių ir pojūčių, tačiau atrado, kad mintys ateina ir praeina. Galų gale supratęs, jog proto rasti neįmanoma, pagalvojo sau: “fantastika! Nėra proto – nėra problemų!” Kadangi nėra proto, nėra to, kas galėtų mirti. Jeigu nėra proto – nėra to, kuris galėtų kentėti. Suprantama, tai išgirdę kokie nors pesimistai, mano: “atrado kažkokią juodąją skylę – įkritus į ją niekaip neišsikapstysi”. Bet pats faktas, kad proto nėra, nuteikia optimistiškai. Reiškia, protas nėra daiktas. Jeigu galėtume surasti protą, reikštų, kad jis yra “kažkoks”, o tada reiktų saugotis, kad jis netaptų “kitoks”. Jeigu protas būtų geltonas, o mes norėtumėme pamatyti kažką žalią, reiktų protą perdažyti žaliai.

Buda atrado, kad proto neįmanoma rasti, tai įdomu, kaip jis veikia? Protas yra kaip erdvė. Jis neturi spalvos, formos ar kvapo. Kai tą suprantame, kai sugebame tai patirti (o ne tik suvokti intelektualiai), kai suvokiame, kad protas yra erdvė, tą pačią akimirką protas tampa visiškai bebaimis. Baimės per vieną akimirką išnyksta ir matome, kad bijoti nėra ko. Matome, kad protas negimė, todėl negali ir mirti. Jis nėra daiktas – jo neįmanoma sužeisti ar kitaip kaip nors pakeisti. Kai viską išgyvename iš tos bebaimės pozicijos, viską patiriame kaip beribį džiaugsmą. Viskas atrodo džiaugsminga jau vien tik dėl to, kad gali įvykti, atsirasti. Nėra jokios kitokios priežasties. Kas beįvyktų yra tobula vien dėl to, KAD VYKSTA. Viskas yra beribė dovana. Kas benutiktų, viskas yra tik spontaniškas paties proto žaidimas. Viską patiriame kaip beribį džiaugsmą ir net jeigu norėtumėme tą džiaugsmą pasilikti tik sau, mums nepavyktų. Jeigu tą suprantame – esame tokiame lygyje, iš kurio matome, kad tai, kas mus vienus nuo kitų skiria, nėra tikra. Turime skirtingus kūnus, bet kūnai gimsta ir miršta, turime skirtingus jausmus ir mintis, bet jie pasirodo ir vėl dingsta. Turime skirtingas sąskaitas bankuose, bet jų mirdami pasiimti negalime. Tai, kas būtybes skiria yra iliuzija, o tai, kas jas vienija, yra tikroji proto prigimtis. Matydami tai, veikiame su užuojauta.

Trys būsenos yra panašios į jausmus: bebaimiškumas, kuris kyla iš suvokimo, kad protas tai erdvė, beribis džiaugsmas ir aktyvi užuojauta (pastaroji iš tiesų yra labiau aktyvumas, o ne jausmas ar gailestis). Tos trys būsenos išreiškia absoliučią proto prigimtį. Kai Šakjamunis tai suprato, jis tapo Buda. Tai būsena, kurią dar vadiname nirvana. Joje patiriantysis, tai, kas patiriama, ir pats patyrimo aktas yra vienuma. Nėra nieko aukščiau už šią būseną. Kai tai pasiekiame, galime kaupti nuopelnus ir išmintį, tačiau tos būsenos neįmanoma kažkaip “perlipti”, nes daugiau nieko nėra.

Girdėdami, kad Buda kažką atrado prieš 25 amžius, galite pagalvoti, kad jums nori parduoti senovinį baldą. Galite galvoti, kad jis netiks prie kitų jūsų turimų baldų, nes jie šiuolaikiškesni. Bet toks mąstymas neteisingas. Panašiai, kaip savo daugiabučiame name vakar girdėjote kaip jūsų kaimynas patyrė labai gerą orgazmą, tai netrukdo jūsų orgazmui šį vakarą būtų irgi tokiam pat geram, ar dar geresniam. Taip pat ir su Buda, nors jis pažino proto prigimtį prieš 25 amžius, visiškai nereiškia, kad jeigu jūs tai suvoksite šiandien, tai nebus šviežia ir nauja. Kada beatrastume proto prigimtį, tas pojūtis visada bus naujas ir šviežias, kadangi tai yra absoliutus pojūtis. Tai reiškia, kad nėra vienoje vietoje tiesos daugiau, o kitoje mažiau, arba tiesos daugiau vienu metu, o kitu – mažiau. Absoliuti tiesa yra absoliuti tik dėl to, kad ji nėra kintanti laiko ir vietos atžvilgiu. Proto prigimtis yra visada šviežia ir nauja.

Dabar kiekvienas protingas žmogus turėtų paklausti, kodėl mes to nesužinome, neatrandame. Kai Buda prašvito, jis apsidairė aplinkui ir pasakė: ”visos būtybės yra prašvitusios, tik apie tai dar nežino”. Jeigu iš tikrųjų sąžiningai norit žinoti, kodėl mes to nepatiriame, atsakymas visuomet yra vienas: protas turi vieną silpnybę, jis kaip akis matanti viską aplinkui ir nematanti pati savęs. Protas lengviau suvokia tai, ką jis išgyvena, nei supranta pats save. Tam, kad nugalėtume šią silpnybę, turime šį bei tą padaryti. Buda skiriasi nuo mūsų tik tuo, kad atliko tam tikrą darbą, kurį mes dar turėtume atlikti.

Ieškodami proto prigimties norime pamatyti protą kaip daiktą, tačiau to padaryti neįmanoma, nes protas neturi nei formos, nei skonio ar spalvos. Tas, kuriam pavyktų pademonstruoti proto formą ar kvapą, tikrai gautų Nobelio premiją, bet manau, kad tos premijos negaus niekas. Protas nėra daiktas, todėl jo negalima matyti kaip daikto. Jeigu norime išeiti už proto ribų ir pasižiūrėti į jį iš išorės, to irgi neįmanoma padaryti, nes protas neturi nei centro, nei ribų. Dėl ribų nebuvimo už proto ribų išeiti irgi nepavyks.

Kaip tą protą galėtume pažinti? Palikę ramybėje drumsto vandens stiklinę pamatytume kaip purvas nusėda ant dugno, o vanduo nusistovi ir darosi vis skaidresnis. Arba jeigu turime puodelį juodos kavos ir nustojame jį purtyti, jos paviršius tampa lyg veidrodis ir ima viską atspindėti. Taip pat jeigu paliksime protą ramybėje, jo natūralioje būsenoje, jis pažins pats save. Tokiu būdu galima protą pažinti. Tam, kad galėtumėme protą ilgesniam laikui palikti jo natūralioje būsenoje, turime iš tikrųjų juo pasitikėti. Tačiau jei manome, kad mūsų prote gyvena kažkas, kas nori išprievartauti sesutę ir užmušti mamytę (kaip tvirtina kai kurie psichologai), protą pažinti bus sunkoka. Pasitikėjimas savo protu ir žinojimas, kad jo prigimtis yra tobula, palengvina visą reikalą. Tam tikri faktai įrodo, kad proto prigimtis yra tobula. Matome, kad visi nori būti laimingi, nori išvengti kančių ir stengiasi tai pasiekti, nors gimus tokio pažymėjo mums niekas neįteikė. To tikslo siekiama natūraliai. Kadangi visos būtybės to ieško, greičiausiai visos jaučia, kad tai yra jų tikroji prigimtis. Kadangi sunku surasti tokių, kurie pasidavė beieškodami pastovios laimės, vis dar bandomi įvairūs metodai, siūlantys, kaip tą tikslą pasiekti, galime spėti, kad tai ir yra prigimtis, tai yra kažkas tobulo.

Kodėl tiek mažai žmonių pasiekė gerų rezultatų?

Gyvename intelektu besiremiančioje kultūroje, kurioje nežinojimas laikomas informacijos trūkumu. Prašvitęs Buda nurodė tik vieną mūsų kentėjimo priežastį – tai nežinojimas, iliuzija. Nėra jokios kitos priežasties dėl kurios kenčiame. Jeigu kentėjimas būtų tikras, mums nuolatos skaudėtų visus dantis. Kadangi dantis mums skauda tik kartais, reiškiasi kentėjimas nėra toks tikras. Jeigu paklaustume kuo remiasi tas mūsų nežinojimas, tai nėra tik informacijos trūkumas (tarsi kažkam nepasisekė ir jis neperskaitė reikiamo straipsnio laikraštyje). Problema ta, kad žmonės nežino, koks yra protas, nes nenori to sužinoti. Budizme sakoma, kad nežinojimas yra trukdantis jausmas. Kaip ir išdidumas, neapykanta, pavydas, nežinojimas yra kliudantis jausmas, o ne tik informacijos trūkumas. Visi žmonės žino, kad mirs, tačiau jie dirba ir kaupia viską taip, tarsi nenorėtų nieko žinoti apie mirtį. Šopenhaueris tvirtino, kad visas menas, visas sukurtas grožis, buvo sukurta tam, kad žmogus pamirštų, jog mirs. Taigi, nežinojimas yra problema vien tik dėl to, kad nenorime žinoti. Jeigu taip nebūtų, tai šioje auditorijoje žmonių būtų daugiau negu futbolo rungtynėse. Tačiau taip nėra. Nežinojimas yra kliudantis jausmas. Ką galėtumėme padaryti, kad išsklaidytume tą iliuziją?

Prašvitimas, kurį galime pažinti, pasiekiamas prakaitu. Budizme nėra taip, kad staiga atsitinka kažkas absoliutaus, pavyzdžiui, sėdime kokioje nors mistinėje vietoje, mums kažkas atsitinka ir staiga tampame baisiai šventi. Yra galvojančių, kad budizme nėra jokio absoliuto, tačiau tai irgi ne tiesa. Tiesiog netikime įvairiais absoliutais, kurie yra visiškai nelogiški. Jeigu ko nors negalime paaiškinti logiškai, negalime tuo tikėti, nes mes smegenimis naudojamės, o ne bandome jas amputuoti. Budizmas yra visiškai logiškas – galime jį išanalizuoti žingsnis po žingsnio, tuo pačiu būdami labai kritiški.

Mirdamas Buda pasakė: “netikėkite budizmu vien tik todėl, kad gerbiate mane, o patikrinkite.” Jeigu žmonės kažkuo patiki, tai nelabai jiems padeda. Dabar šiomis dienomis žmonės tiki, kad madingi tik tokie drabužiai ir šukuosenos, o po kiek laiko jie tikės, kad madingi jau kitokie. Mums gali padėti tik užtikrintas žinojimas.

Jeigu norime atrasti tikrąją proto prigimtį, turime šį tą nuveikti. Visą neturintį pradžios laiką esame nežinojime. Jeigu būtume buvę kažkokiame danguje ir iš jo iškritę, visiškai neturėtų prasmės siekimas grįžti atgal, kadangi neturėtume garantijų, kad mūsų ir vėl neišmes už kokius nors negražius poelgius. Jeigu buvome absoliučioje būsenoje, viską žinojome ir praradome tą absoliučią būseną, reiškiasi ta būsena nebuvo absoliuti, nes iš kur tas nežinojimas tada atsirado? Tas paaiškinimas, kad yra problemų pradžia yra visiškai nelogiškas. Jeigu prieš tai nebuvo jokių problemų, tai klausimas iš kur jos atsirado? Budizmas yra logiškas, jis sako, kad problemos neturi pradžios, tačiau problemų pabaiga įmanoma. Tą akimirką, kai pažįstame proto prigimtį, pasibaigia visi kentėjimai. Daug keliauju ir sutinku daug žmonių, kurie vis labiau ir labiau darosi nihilistais. Pastaruoju metu Lenkijoje sutikau vieną žmogų, kuriam viename universitete paaiškinau, kad nirvana egzistuoja. Jis pasakė “taip, tai visai logiška”, bet jis taip pat pasakė: “aš kenčiu, turiu daug problemų. Ką tu į tai?” Jam sakiau, kad Buda pasiekė absoliučią būseną, bet jeigu tu nuspręsi to nedaryti, tai visai nereiškia, kad Buda pasiims skutimosi peiliuką ir susipjaustys sau venas. Budizme neužsiimame misionieriavimu, nebandome priversti kitų tai daryti, kadangi tai neturėtų prasmės. Žmogus yra laisvas. Toks laisvas, kad jeigu nori, gali kentėti. Jeigu mes jam atimtume galimybę kentėti, tai atimtume ir laisvę. Laivės negalima atimti, nes galų gale iš jo atimtume daugiau negu duotume. Žmogus turi žinoti, kad jeigu jis kenčia, tai tik dėl to, kad jis pats to nori – nėra jokios kitos priežasties, o jeigu kenčia dėl to, kad nori kentėti, tada viskas tvarkoje.

Tačiau jeigu kas nors nori tai pakeisti, gali naudotis Budos duotais mokymais ir pasiekti tikslą, kuris yra absoliučia laime. Budos būsena yra absoliuti. Tai nėra koks nors dievas, kuris sėdi virš debesų, žiūri į šį pasaulį ir juo rūpinasi. Geriems duoda saldainiukus, o blogiems muša per letenas. Jeigu taip iš tikrųjų būtų, viskas būtų labai komplikuota. Girdėjau tokį juoką: vienas žmogus buvo visiškai laimingas, t.y. kuo tik neužsiimdavo, turėdavo didžiausią pasisekimą. Tačiau jis turėjo ir vieną problemą – labai bjaurų veidą. Pagalvojo “kodėl gi man neišsprendus šios problemos?”, nuėjo pas gydytoją ir pasidarė plastinę operaciją. Kai išėjo iš ligoninės su labai gražiu veidu į gatvę, jį mirtinai partrenkė automobilis. Danguj susitiko su dievu ir pradėjo jam priekaištauti: “žinai ką, buvau laimės kūdikis, bet jau negalėjai ištverti, kad dar ir gražus pasidariau – turbūt tave labai nervinau?” O dievas: ”tai nesusipratimas. Kai tu išėjai iš ligoninės, aš tavęs nepažinau.” Jeigu viskas vyktų būtent taip, tai būtų labai supainiota.

Taigi, tam tikromis absoliuto rūšimis mes netikime. Tačiau nereiškia, kad budizme nėra jokio absoliuto. Budizme absoliutas yra absoliuti proto būsena ir tą absoliučią proto būseną galime pasiekti. Nėra nieko ‘virš proto’. Netgi sąvoka, kad yra kažkas aukščiau proto taip pat yra proto produktas. Jeigu būtų kažkas, ko niekas nepatiria, nieko mes apie tai nežinotume. Jeigu norime pasiekti absoliučią proto būseną, turime naudotis Budos duotais metodais. Pats Buda iš anksto tokių mokymų neturėjo. Dabar mes tuos mokymus turime, taigi esame žymiai geresnėje situacijoje. Budos laikais žmonės negalėjo mylėtis ir tuo pačiu neturėti vaikų. Jeigu norėjo turėti daugiau laiko ir ne vien tik rūpintis vaikais, galėjo tapti vienuoliais ar vienuolėmis. Dabar turime kontraceptines priemones ir galime turėti tiek vaikų, kiek tik norime. Taip pat nebūtina pasidaryti labai egzotiškiems. Galime naudotis metodais, kurie mums padeda suvokti protą čia ir dabar.

Kai esu klausiamas, kodėl visko neišgyvename absoliučiu būdu, aš visuomet duodu tą patį pavyzdį. Galbūt esu per daug senas, kad sugalvočiau naujus pavyzdžius. Be to, kai duodamas tas pats pavyzdys, jį lengviau atsiminti. Taigi, gyvena sau moteriškė ir turi ji pasirinkti būsimą vyrą iš dviejų. Pirmasis turtingas, gražus ir mylintis, o antrasis – vargšas, bjaurus, kvailas ir jos nemyli. Keista, tačiau ji ryžtasi tekėti už to kvailo, bjauraus ir neturtingo. Kodėl ji taip elgiasi? Lygiai taip pat elgiasi mūsų įprastinis protas. Jeigu ištekėtų už to gražaus vyro, pradėtų pavyduliauti, nes jis patiktų ir kitoms moterims, o tai atrodo truputėlį nesaugu. Jis yra protingas – reiktų skaityti kažkokias protingas knygas, kad prie židinio turėtų apie ką kalbėtis – nebūtų viskas taip paprasta. Negalėtų greitai sustorėti, turėtų dažnai vaikščioti pas kirpėją. Viskas atrodo labai sunku, todėl išteka už to bjauriojo. Jau būdama sena ji supranta, kad gyvenimą nugyveno saugiai, tačiau taip pat suvokia, kad nežino, kas yra laimė.

Taip veikia mūsų įprastinis protas. Dėl baimės, jog negali visko išgyventi absoliučiai, protas susiaurina savo išgyvenimo galimybes. Tada mūsų proto atvirumas sako “aš”, o proto aiškumą traktuojame kaip “ne-aš”. Kada prote pasirodo tos dvi sąvokos “aš” ir “ne-aš” (o protas tą daro labai rimtai), tą akimirką erdvę pradedame jausti kaip nuotolį, kaip atskyrimą ir tai yra klaidingas erdvės suvokimas. Erdvė yra kaip indas, kuriame yra viskas. Tačiau turėdami sąvoką “aš”, pasaulį išgyvename per tos sąvokos prizmę, atsiranda tai, ką aš mėgstu ir tai, ko nemėgstu. Bet tas “aš” yra tik iliuzija. Rasti jo negalime. Kai Krokuvoje Jogailos universitete psichologijos paskaitoje studentams tai išaiškinau, viena studentė pasakė: “gerbiamasis, tai, ką jūs sakėte, visiškai prieštarauja tam, ką man dėstė mano profesorius. Jis sakė, kad aš turėčiau vystyti savo “aš”, nes jis gali man praversti”. Sakau: “taip taip, būtent taip. Kaip verslininkė, pasidaryk pajamų ir nuostolių balansą, pasižiūrėk, kas labiau apsimoka. Gali išvystyti savo asmenybę, patikėti, kad ji kažkas tokio teisingo ir tikro. Gali save apibrėžti kaip: “aš į kavą dedu du šaukštelius cukraus”, bet kai tau pradės patikti saldesni dalykai, tu turėsi problemą. Jeigu pamirši kiek dedi šaukštelių cukraus į kavą, bus dar didesnė problema. Psichologijoje dirbdama pagal specialybę turėsi vienas problemas. Kai tavo pacientas jau bus beveik sveikas, netgi pati nesuvoksi kaip tavo asmenybė norės būti reikalinga, ir to nepastebėdama to laikysi pacientą tokiame lygyje, kur jis liks pacientu, kuriam tavęs reikia, o tu – gydytoju, kuris turi kažkuo rūpintis. Tavo asmenybė norės būti reikalinga, taigi pacientui išsilaisvinti neleisi. Gali turėti ir kitą problemą. Ateis pacientas ir pasirodys, kad jis yra sveikas ir neturi problemų, tu pradėsi jį gydyti, nes jame įžvelgsi savo problemas. Taigi bevystydama tą savo asmenybę turėsi tik problemas.”

Buda sakė, jeigu norite, kad ligos, senatvė ir mirtis būtų tikri, tapatinkitės su kūnu. Jis gimsta, serga ir miršta. Jeigu su juo susitapatinsite, ligos, senatvė ir mirtis bus tikri. Jeigu nenorite, kad visa tai būtų tikra – nesitapatinkite su kūnu. Buda sakė, kad jeigu tapatinsitės su mintimis ir jausmais, visą laiką būsite sumaištyje. Mintys atsiranda ir išnyksta, taigi jeigu manysite, kad esate mintys, sumaišties neišvengsite.

Intelektu visa tai labai paprasta suprasti, bet kadangi turime daug kliudančių jausmų, pasaulį pažįstame per savo kliudančių jausmų prizmę, kai norime pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta, sugebame pamatyti tik tai, ką norime pamatyti arba tai, ko bijome. Vietoje to, kad pamatytume kas yra čia ir dabar, teikiame pirmenybę galvojimui, KĄ MES APIE TAI MANOME. Todėl negalime išgyventi net mažiausio džiaugsmo, ir tai nėra kokia nors teorija. Tai, ką mes galvojame apie tai, kas vyksta, mums yra svarbiau už patį vyksmą, todėl netgi paties mažiausio džiaugsmo negalime išgyventi teisingai. Jeigu vakarieniaujame su kažkuo, valgome skanų maistą ir geriame vyną, nesimėgaujame vyno skoniu, nes mąstome, ar su tuo žmogumi lovoje mums bus gerai. Kai esame lovoje ir turime galimybę patirti ypatingą malonumą, vietoje to, kad iki galo išgyventume pasirodžiusį džiaugsmą, pradedame galvoti, ar vynas ir sūris buvo gerai parinkti prie vakarienės. Taigi problema yra labai gyvenimiška. Žiūrėdami į pasaulį per savo emocijų prizmę, matome jį nuspalvintą emocijų spalvomis ir nematome, kaip viskas iš tikrųjų vyksta.

Per radiją girdėjau, kad neseniai Portugalijoje sugriuvo tiltas ir autobusas nuvažiavo į upę, žuvo žmonės. Liūdnas faktas. Turbūt, kai tiltas buvo ką tik pastatytas, atvažiavo meras ir perkirpo juostelę, visi buvo labai laimingi. Tiltui sugriuvus, visi baisiai nuliūdo, galbūt ką nors netgi pasodino į kalėjimą. Tačiau turime suprasti, kad tą akimirką, kai tiltas sugriuvo, tai įvyko pagal fizikos dėsnius. Tuos pačius fizikos dėsnius, pagal kuriuos tiltas buvo pastatytas. Kai atrasime, kad protas yra kaip erdvė, minties pasirodymas prote bus taip pat nuostabus, kaip ir jos grįžimas atgal į protą. Jaunystė yra taip pat įdomi kaip ir senatvė. Faktas, kad tiltą pavyko pastatyti, patvirtina tą pačią tiesą, kad tiltas iširo. Kai turime daug kliudančių emocijų, tai suprasti sunku. Žiūriu į stiklinę su vandeniu ir galiu galvoti, kad skysčio yra tikrai mažoka, bet trūkumas, kad šio skysčio nėra šioje patalpoje iki pat lubų, yra malonus. Problema tame, kaip mes reaguojame į tam tikras tiesas. Lama Ole pasakojo, kad Vokietijoje pas jį ateina žmonės, nes Vokietijoje budizmas vis populiaresnis ir vis daugiau žmonių nori būti budistais, ir sako: “žinai, noriu tapti budistu. Ką tu apie tai manai?” Tada Lama siūlo ‘testą’ ir paklausia : “klausyk, pasaulis yra kaip sapnas, o protas kaip erdvė. Kaip jautiesi tai girdėdamas?” Jeigu žmogus sako: ”aaa, o kaip mano pensija?” lama pasiūlo: “geriau lik ten, kur esi.” O jeigu kažkas pareiškia: “padovanojai man pasaulį!”, Ole sako: “sveikas atvykęs į klubą!”

Pirmasis Budos duotas mokymas yra apie tai, kad kentėjimas egzistuoja. Jis sakė tai ne dėl to, jog žmonės nežinotų, kad kartais tą jaučia, tačiau norėdamas pasakyti, jog palyginus su absoliučia būsena, viskas yra kentėjimas. Kiti Budos mokymai yra apie tai, kad reiškiniai iš tikrųjų neegzistuoja, kad viskas yra kaip sapnas. Jeigu tas pasaulis būtų tikras, niekas negalėtų judėti, judėjimas neegzistuotų. Buda pasakė, kad reiškiniai yra tušti, viskas yra tuščia. Tai nereiškia, kad iš stiklinės negalima atsigerti, tik neįmanoma to apibrėžti.

Neįmanomos tokios sąlygos, kurios vienu metu būtų ir pakankamos, ir galutinės, kad šis daiktas būtų tik šiuo daiktu ir niekuo kitu.

Ieškodami to, tarkime puodelyje, prieisime išvados, jog nieko panašaus negalime rasti, nes ir puodelį galime padalinti. Kai kurie materialistai sako, kad žino jeigu sudeginsime kėdę, liks pelenai, bet sako: ”pažiūrėk, juk pelenai tai liko”. Tiems, kurie taip mano reikėtų vietoje baldų parduotuvėje pardavinėti pelenus. Jeigu mano, kad kėdė ir pelenai yra tas pats. Mes jo neklausėme, kas yra pelenai – mes klausėme, kas yra kėdė. Mums neįdomu, kas liko iš kėdės, klausiame, kur kėdė. Jeigu paklausime kur yra pelenai, mums parodys ką nors kita. Mūsų tokie paaiškinimai nedomina.

Pasaulis nėra toks tikras, kaip mums atrodo. Viskas yra iliuzija, viskas yra kaip sapnas – tai pats optimistiškiausias faktas, kokį tik galime įsivaizduoti. Jeigu pasaulis nebūtų protu, išgyvenimai būtų neįmanomi, negalėtume matyti jokių spalvų, ko nors paliesti ar jausti. Jeigu pasaulis nebūtų protu, būtų problemų, nes materialūs ir nematerialūs reiškiniai negalėtų susitikti ir pažinti vienas kitą.

Tam tikrą daiktą ar reiškinį pažinti ir patirti gali tik į jį panašus daiktas ar reiškinys. Gerai išanalizavę išorinį pasaulį, pamatytume, kad viskas, kas kieta, yra sukondensuotas išdidumas; viskas, kas skysta, yra sukondensuotas pyktis; su karščiu susiję dalykai yra sukondensuoti troškimai; o viskas, kas susiję su judesiu, yra sukondensuotas pavydas. Kolektyvinis erdvės kaip distancijos išgyvenimas yra kolektyviniu nežinojimu. Tai yra mūsų išgyvenamas kolektyvinis sapnas. Naktimis patiriame privačius sapnus. Pasaulis, kaip toks – neegzistuoja. Pasaulis egzistuoja tik toks, kokį mes jį patiriame. Žuviai vanduo yra namai. Kai musė įkrenta į vandenį ir nemoka plaukti, jai tai pragaras. Žmogui tai priemonė numalšinti troškulį. Pasaulis egzistuoja tik toks, kokį mes jį išgyvename. Jeigu būtų kas nors tokio, ko niekas nepatiria, mes apie tai nežinotume. Kolektyvinį sapną taip pat išgyvename skirtingai, priklausomai nuo mūsų proto tendencijų. Mūsų protas funkcionuoja per kūną, akis turime priekyje, galbūt todėl turime koncepciją, kad ateitis yra priekyje, o už mūsų – praeitis. Tikriems realistams tuo patikėti sunku, tačiau nihilizmas yra dar didesnė problema. Realistai tiki, kad šis pasaulis yra tikras, o nihilistai galvoja, kad visa tai neturi prasmės, kad nieko neverta daryti, reikia tik “kalti” į veną ir gyventi kaip sliekui. Dabar būkite atidūs: vieni galvoja, kad pasaulis egzistuoja, kiti galvoja, kad greičiausiai jo nėra, tačiau abi šios egzistavimo ir neegzistavimo koncepcijos yra proto produktas. Galime turėti įvairias koncepcijas, bet visos jos yra mūsų proto produktas. Tai, kas atsitiko anksčiau – praeitis ir ji neegzistuoja. Jeigu norime tai prisiminti, iššaukiame tai į dabar, nes kitaip niekaip to nepadarytume. Praeitis neegzistuoja, ji – lavonas. Kai kas vis bando operuoti tą lavoną, bet visuomet tai yra tik skrodimas. Ateitis taip pat neegzistuoja, kadangi nieko negalime padaryti, kad ji ateitų, jos nėra. Jei pagautume ir dabartį, kaip kažką tikro, tą pačią akimirką – po jos sugavimo – ji taptų mirusia praeitimi. Dabartis taip pat nėra daiktas. Jeigu jums bent akimirkai pavyktų palikti savo protą aiškų ir sąmoningą “čia ir dabar”, jeigu sugriebtumėte tą sąmoningumą, kuris mato jūsų akimis ir klauso jūsų ausimis, be baimių, be lūkesčių, tai tas sąmoningumas “čia ir dabar” niekuo nesiskirtų nuo amžinybės. Tai absoliuti būsena. Proto sąmoningumas yra vienintelis egzistuojantis absoliutas. Proto sąmoningumas neturi nei centro, nei ribų. Jeigu prote niekas nepasirodo, tai yra jo atvirumas, o jeigu kažkas vyksta, tai – jo aiškumas, o jeigu vyksta ir nevyksta tuo pačiu metu, tai yra proto beribiškumas.

Dauguma religijų bando tą pažinti tokiu neveiksmingu būdu. Tai panašu į fabriką, kuris gamina blogus dviračius. Yra bandančių išspręsti problemą išmetant dviračius į šiukšlyną. Tačiau vien tik išmesdami blogą produkciją į šiukšlyną niekada nesutvarkysime paties fabriko. Būtent taip kai kurios religijos bando išspręsti problemas. Teigiama, kad blogas mintis turime išmesti, o vietoje jų įsidėti geras. Pamenu, kaip vieną kartą Lama Ole į Lenkiją atvažiavo iš Kalifornijos ir labai juokėsi pasakodamas kas jam atsitiko. Kažkur Kalifornijos universitete skaitė paskaitą, į kurią atėjo kažkoks fermeris ir sako: “klausyk, esi Lama. Gal gali man patarti? Turiu bėdą. Sapnavau tokį sapną, kad jeigu niekada nepagalvosiu apie begemotus, tai savo lauke surasiu nuostabų deimantą. Bet nuo tos akimirkos galvoju tik apie begemotus. Ką aš turėčiau daryti?” Ole labai juokėsi, nes tas žmogus atrado, kaip funkcionuoja protas. Kuo labiau norime atsikratyti tų minčių, tuo labiau jos mus kamuoja, nes jos gyvena mūsų energijos, dėmesio joms dėka. Tokiu būdu kovodami su savimi 24 valandas per parą nieko nelaimėsime.

Taigi kaip savo problemas galėtume išspręsti? Vietoje kontempliacijos galime medituoti. Vietoje to, kad dirbtume su mūsų patyrimais, galime atpažinti patį patiriantįjį. Kada jį suvoksime, suprasime, kad jis yra milijoną kartų svarbesnis nei tai, ką patiriame. Suprasime, kad tas, kuris patiria, pats nusprendžia, ką patiria. Nėra jokios vaikščiojančios parke neapykantos ar laimės. Nėra jokio vaikščiojančio po parką kentėjimo. Tai yra mūsų proto išgyvenimai. Kartais kai kurie žmonės atkemša kanistrą su benzinu ir galvoja: “kas čia galėtų būti?”, uždega degtuką ir taip papuola į ligoninę. Budizme tai vadiname samsara, kentėjimu. Kiti žmonės atkemša kanistrą, sako: “o, žinau, kas tai yra”, pila tai į baką ir važiuoja praleisti savaitgalio į gamtą. Taigi, nirvana. Kai nežinome ką daryti su benzinu ir dėl to patenkame į ligoninę, o ligoninėje gydytojas klausia kas atsitiko, dažniausias atsakymas būna: ”mane nugalėjo kanistro demonas..” Pralaimėti dideliam demonui ar šėtonui yra šansas išsaugoti mūsų garbę. Jeigu nežinome kaip tai veikia, tai yra kentėjimas, o jei žinome – laimė.

Pasaulis neegzistuoja pats savaime, jis egzistuoja tik toks, kokį mes jį išgyvename.

Kažkur Amazonės baseine neseniai atrasta gentis, kuri nežinojo iš kur atsiranda vaikai. Seksas tiems žmonės nebuvo joks tabu, jie mylėdavosi nuolatos, tad vaikai atsirasdavo nei iš šio, nei iš to. Jie susikūrė sau koncepciją, kad vaikus siunčia dievas. Bet atvažiavo pas juos ginekologas ir pasukiojo pirštą prie smilkinio, uždarė vyrus vienoje vietoje, o moteris – kitoje, ir visiems liepė melstis, vaikai negimė. Toks eksperimentas turėjo pakeisti jų koncepcijas. Kai jie suprato, kad vaikai yra seksualinio gyvenimo pasekmė, galėjo patys nuspręsti, nori vaikų ar ne. Tačiau nesvarbu, žinojo jie apie tai ar nežinojo, vaikai atsirasdavo visada dėl tos pačios priežasties. Tik sužinoję galėjo pasirinkti.

Dauguma žmonių bando sužinoti apie savo protą tokiu labai nepatogiu būdu. Ta situacija yra panaši į ruletės žaidimą su savo protu. Pridedame prie proto smilkinio pistoletą ir sakome, kad jeigu rytoj nebūsi tobulas ir šventas, tave nušausiu. Tokiu būdu protas su savimi dirbti negali. Vietoj to, kad traktuotume protą kaip priešą, turime suprasti, kad mūsų protas yra mūsų geriausias bičiulis, geresnio neturime. Mūsų protas yra mums artimesnis nei mūsų oda ar kaulai. Vis dėl to lieka klausimas, kodėl mes ieškome dramblio tyrinėdami pėdas smėlyje, nors iš tikrųjų laikome jį už uodegos. Kai esami maži ir gulime lopšyje, virš mūsų kabo žaisliukai – viena jų ranka pajudiname, neturėdami daug koncepcijų žiūrime į juo: “nuostabu!” Suvokiame viską kaip vieną didelį “aha!”. Taip užaugame. Kada mums šešiolika, užduodame keletą mums svarbių kertinių klausimų, bet protingi žmonės pasako, kad visa tai – niekai. Mums sako, jog svarbiau yra, kad mes būtume naudingi, nesvarbu ar būsime laimingi. Kas prisimena savo mokytoją, kuris būtų klasėje klausęs: “ar esate laimingi?” Pakankamai ilgai vaikščiojau į mokyklą, bet niekas manęs to niekada nepaklausė. Visi stengėsi, kad būčiau naudingas, panaudojamas. Visi galvojo, kad mano asmeninė laimė yra mano asmeninis dalykas, o tai yra didžiulis nesusipratimas. Pats didžiausias nesusipratimas kokį tik žmonės gali susiorganizuoti. Kai mums šešiolika, užduodame mums svarbius klausimus. Kai mums septyniasdešimt, vėl klausiame. Tarp šešiolikos ir septyniasdešimties apie tuos svarbius klausimus paprastai pamirštame. Tai ir yra didžiausia klaida, kokią daro visuomenė mąstydama, kad laimė yra asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas. Nėra jokių asmeninių proto būsenų. Kai laiminga mama grįžta namo, vaikai džiaugiasi. Grįžta vyras ir tėvas, mato laimingą šeimą, ją labai myli ir taip pat yra laimingas. Tačiau kai mama grįžta nelaiminga, viskas būna atvirkščiai. Nėra jokių asmeninių proto būsenų.

Jeigu turėtume tik malonų tikslą, kurį norėtumėme pasiekti, o neturėtumėme kelio į tą tikslą, nebūtų taip malonu. Buda nėra visagalis dievas, toks absoliutas būtų nelogiškas. Jeigu būtų toks absoliutas, kuris būtų visagalis ir labai geras, jau seniai kentėjimų turėtų nebūti nė kvapo – jam užtektų tik spragtelėti pirštais. Toks absoliutas yra nelogiškas.

Visus Budos duotus mokymus galima būtų padalinti į tris rūšis. Skirtingus mokymų lygius galime pavadinti “Mažuoju keliu”, “Didžiuoju keliu” ir “Deimantiniu keliu”. Tie trys keliai nėra Budos bandymas ką nors išskirti, jie natūraliai atsirado dėl to, kad pas Budą atėję mokiniai turėjo tam tikrus nusistatymus arba jų neturėjo.

Turiu jums papasakoti vieną anekdotą – niekaip negaliu juo atsikratyti. Buvau Varšuvoje ir nuo to laiko tas anekdotas mane persekioja. Visiškai kaip tas begemotas. Greičiausiai tą anekdotą sugalvojo anglai, nes jie turi tokį juodą jumoro jausmą. Taigi, anekdotas: moteris gimdo vaiką… jau pagimdė. Gydytojas ima jį už kojyčių, pradeda vaikelį trankyti į sienas, į vieną, paskui į kitą, trečią. Motina šaukia: “Ką darai !!!?” O tas: “ramiai, aš pajuokavau – vaikelis gimė negyvas”. (juokas) Niekaip negaliu nuo to anekdoto išsivaduoti. Kai kurie gydytojai padarytų viską, kad paguostų nelaimingą motiną.(juokas)

Grįžtame prie temos. Tie trys mokymo lygiai budizme atsirado todėl, kad pas Budą ateidavo žmonės su skirtingais nusistatymais, skirtingomis nuostatomis. Jeigu ateidavo egoistai, kurie norėjo išspręsti tik savo problemas, Buda mokė juos apie priežastį-pasekmę. Daugiau nei pusė Budos mokymų buvo šia tema, kad ne tik išoriniame lygyje viskas vyksta pagal priežasties-pasekmės dėsnį, bet taip pat ir mūsų vidinės būsenos atsiranda ir vyksta būtent taip. Buda aiškino žmonėms, kad bet kokia patirta laimė yra ankstesnių gerų darbų išdava. Kiekvienas kentėjimas yra dėl to, kad buvo padaryta kažkas bloga, kad buvo padaryta klaida. Buda jiems paaiškino, kad tokiu principu funkcionuoja protas. Tai suprasdami mokiniai galėjo pasiekti, ko norėjo, žinojo, kas atneša laimę, o kas – kentėjimą. Buda taip pat davė tam tikrus metodus kaip išlikti tame pačiame lygyje įžadų forma, įvardinant ką galima daryti, o ko – ne. Apskritai to lygio metodai gali parodyti mums, kaip galime išvengti problemų. Bet ne visuomet problemų galima išvengti. Kaip budistai, mes turime daugiau užuojautos – neužmušame gyvūnų. Iš to nedarome kažkokios dramos ar skandalo. Gyvūnų nežudome dėl to, kad labai paprasta pamatyti, kad jiems tai nepatinka. Tačiau, kad ir kaip to norėtume, per savo gyvenimą negalime išvengti tam tikro žudymo. Jeigu einame šaligatviu, užmušame daug būtybių, geriame vandenį – taip pat. Tokiomis priemonėmis visų problemų išspręsti neįmanoma. Šio lygio instrukcijos neišsprendžia visų sunkumų.

Didžiojo kelio lygyje Buda instrukcijas davė altruistams – tiems mokiniams, kurie daugiau galvojo apie kitus, negu apie save. Jie jau šiek tiek suprato, kad pasaulis, greičiausiai, nėra toks tikras kaip atrodo. Jiems Buda davė mokymus, kad galima dirbti ir kitu būdu. Pavyzdžiu paimsime pyktį, kuris yra mūsų didžiausia problema ir toks prabangus jausmas, kad sau negalime jo leisti. Kaip ir ugnis, pyktis per akimirką naikina viską, kas yra gera mūsų prote. Taigi, tai yra pavojingiausias jausmas. Neapykanta mums kenkia labiausiai. Jeigu Mažajame kelyje galime išvengti įvairių situacijų, kuriose pasiduotume pykčiui, tai Didžiajame kelyje vietoj to, kad situacijos vengtume, galime padaryti kažką daugiau. Jeigu pasirodo pyktis, mūsų protas gali pasidaryti kaip tuščias namas. Piktadarys įeina į tuščią namą, pamato, kad nėra ką paimti ir išeina. Tokiu būdu pyktis negali mūsų sužeisti.

Didžiajame kelyje Buda aiškino, kad problemos nėra problemomis, bet problema yra tai, kad su jomis užmezgame ryšį. Buda sakė mokiniams, kad problemos yra kaip gyvūnai zoologijos sode – jos virsta problemomis tik tada, kai juos paimame namo su savimi. Pats pyktis nėra tokia didelė problema, kaip sekimas pas jį. Tada pyktis nuspalvina mūsų protą ir jo įtakoje darome įvairius kvailus dalykus. Nors prieš penkiolika minučių dar visiškai nepykome, po penkiolikos minučių turbūt vėl nepyksime, penkias minutes kalbame visokias kvailystes ir prarandame visus savo draugus, kadangi tą akimirką pyktis gali mus pagauti už nosies ir daryti su mumis ką tik nori. Buda parodė, kad kai pasirodo kliudantys jausmai, galime būti kaip medžio gabalas, tiesiog nereaguoti į tai.

Aukščiausiame lygyje mokymus Buda davė žmonėms, kurie matė jį šiek tiek kitaip nei likusieji. Tie mokiniai Budą matė ne kaip žmogų, bet kaip save ateityje. Mokiniai Budoje matė būseną, kurią ir jie gali pasiekti, nes ir jis tai pasiekė. Mokiniai išorėje pamatė realizuotą savo proto potencialą. Taip jie galėjo matyti Budą tik todėl, kad jautė didelį artumą su juo, jautė galį pasiekti jo būseną. Tada Buda galėjo jiems duoti ypatingus mokymus, kuriuos vadiname Deimantiniu keliu. Jeigu šiame lygyje pasirodo pyktis, pasiliekame natūralioje proto būsenoje, leidžiame jai visiškai pasireikšti, neduodame jos pagrobti, žiūrime, kas tai yra, ir matome, kad tai yra veidrodinė išmintis. Ji vienu momentu parodo viską, kas yra, nieko neatimdama ir nieko nepridėdama. Jeigu nežinome kaip išgyventi tam tikras proto būsenas, tai yra nuodas, tai yra pyktis. Tai tas benzino kanistras, kurį, nežinodami kas viduje, uždegėme. O jeigu žinome, kas tai yra, ir išgyvename tai teisingai, tai yra išmintis. Jeigu pyktį išgyvename teisingai, ta išmintis panaši į veidrodį. Jeigu teisingai išgyvename išdidumą, pasirodo sulyginanti išmintis, leidžianti pamatyti, kad viskas yra panašu į sapną. Jeigu teisingai išgyvename troškimą arba prisirišimą, ta išmintis leidžia pamatyti skirtumus tarp reiškinių.

Jeigu teisingai išgyvename pavydą, pasirodys patirties arba “visa realizuojanti” išmintis. Šios išminties pagalba galime viską pasiekti, nes būtent jos dėka matome kas yra pasekmė, o kas yra priežastis (netgi jeigu priežastis ir pasekmė būtų labai toli viena nuo kitos). Jeigu nenorime būti tokiu ūkininku, kuris rudenį atvažiavo į lauką ir suprato, kad nėra ką pjauti, nes nieko nepasėjo, tai turime žinoti, kas yra pasekmė, kas yra priežastis. Jei pasekmė yra toli nuo priežasties, kartais sunku jas pamatyti. Teisingai išgyvenamas pavydas tai mums padeda pamatyti. Jeigu teisingai išgyvename kvailumą jis tampa intuicija, nuojauta.

Deimantinio Kelio lygyje galime naudotis metodais, kuomet vietoj to, kad dirbtume su priežastimis Budos būsenai, galime iš karto susitapatinti su pasekme ir dirbti iš pasekmės pozicijos. Tai primena tokią situaciją lyg namą statytume nuo stogo. Aukščiausiame lygyje galime sakyti, kad vaidiname budos rolę, apsimetame budomis. Kaip tai veikia? Sužinome, kaip buda mato pasaulį, kaip iš absoliutaus lygio atrodo išgyvenimai, kaip protas absoliučiai viską patiria. Sužinome, kas toks yra nesibaigiantis “aha!” ir bandome funkcionuoti kaip budos. Taip atrandame labai keistą dalyką – labai staigiai pradedame pasitikėti savo protu, kadangi atrandame, jog juo geriau mes apsimetame buda, tuo geriau funkcionuojame. Kiekvieną kartą, kai mums pasiseka dar geriau apsimesti buda, mums gyvenasi dar geriau. Tada prisirenkame vis daugiau pasitikėjimo ta būsena tol, kol vieną akimirką suprantame, kad nevaidiname jokio vaidmens, o mūsų būsena ir yra budos būsena. Bet galėjome tą atrasti todėl, kad tą rolę vaidinome. Vieną akimirką suprantame, kad jeigu norėtume tą kaukę nusiimti, nepavyktų, nes kaukė priaugo. Arba jeigu norime pasižiūrėti, kokį vaidmenį vaidiname, o iš tikrųjų paaiškėja, kad nebevaidiname, o išgyvename tikrąją savo proto prigimtį. Šis metodas yra pats greičiausias, kadangi šiuo būdu greičiausiai įgyjame pasitikėjimą savo protu. Pagrindinė mūsų problema ta, kad mes nepasitikime savo protu, kad nesame tikri, kad galima pasiekti tą būseną. Dauguma mūsų pažinimo, išgyvenimų yra tam tikra baimės forma. Deja. Kartais mums atrodo, kad mūsų troškimai yra tokie nauji ir tokie fantastiški, bet jeigu išanalizuosime situaciją giliau, pamatysime, kad jeigu kažko taip jau labai norime, tai tik dėl to, kad kažkur giliai viduje nesame tikri, kad tai gausime. Jeigu būtume užtikrinti, mums rankos taip nedrebėtų. (juokas)

Apsimesdami buda mes įgyjame daugiau pasitikėjimo, kad tikroji mūsų proto prigimtis yra būtent budos būsena, kadangi matome, kad juo geriau apsimetame buda, tuo geriau funkcionuojame. Būtent taip suprantame, kad ši būsena yra tobula, ir taip vienu momentu atrandame, kad tikroji mūsų prigimtis ir budos būsena yra vienas ir tas pats. Didžiojo kelio lygyje Buda parodo kaip vystytis užuojautą ir išmintį pusiausvyroje, kadangi jeigu patenkame į vieną iš kraštutinumų, tampame mažiau tiksliais. Jeigu tampame sentimentaliais ir visą laiką verkšlename, kitam laiko ir energijos lieka vis mažiau. Iš kitos pusės, jeigu galvojame, kad svarbiausia yra žinios, tada tampame šalti kaip šaldytuvai, konstruojame kokią nors atominę bombą, bet tai irgi neturi jokios prasmės. Išmintis ir užuojauta turi prasmę tik pusiausvyroje. Tai yra kaip sėklos ir dirvožemis. Jeigu žinome kaip padėti kitiems, bet neturime jokio noro, tai neturi prasmės, o jeigu norime, bet nežinome kaip – taip pat neturi prasmės.

Deimantinio kelio lygyje Buda davė metodus kaip susitapatinti su absoliučiu proto aspektu, kaip išnaudoti patį stipriausią mūsų turimą sugebėjimą, t.y sugebėjimą susitapatinti.