Lobpynas Tsečiu Rinpočė – “Keturios protą išlaisvinančios tiesos”

“Keturios įžanginės praktikos yra svarbesnės negu pagrindinė praktika.”
Kiekvienai praktikai reikia pasiruošti, t.y. jai reikalingas pagrindas. Pasiruošimai yra dvejopi: bendriniai ir ypatingieji. Keturios protą išlaisvinančios tiesos priklauso bendriniams (arba įprastiems).
Ką tai reiškia išlaisvinti protą iš samsaros? Tai reiškia išsilaisvinti nuo visų gyvenimo prisirišimų trijuose samsaros lygiuose. Kada mes apmąstome brangų žmogaus kūną, laikinumą, karmą ir samsaros kentėjimus, šios keturios tiesos, keturi bendriniai pasiruošimai, ir leidžia mums išsiugdyti tą laisvę.

Brangus žmogaus kūnas

Sakydami “brangus žmogaus kūnas” parodome išskirtinę žmogaus egzistencijos vertę, kurią tai sunku gauti. Ji vertinga, nes žmogaus egzistencija turi daug laisvių bei galimybių ir gali būti aprašyta trimis aspektais.

Pirmasis aspektas – taip vadinamos “laisvės”, charakterizuojančios brangų žmogaus kūną. Gimdami žmonėmis, išvengiame konfrontuojančių aplinkybių. Yra aštuonios skirtingos egzistencijos rūšys:

Gimimas paranojos būsenoje, kur nuolat kenčiame dėl ypatingo karščio ar šalčio.
Gimimas alkanų dvasių pasaulyje, kur kenčiame dėl alkio ir troškulio.
Gimimas gyvuliu, kur vieni kitus medžioja ir ėda.
Gimimas necivilizuotuose kraštuose, kur nėra galimybių išmokti tai, kas vestų į gerą kelią.
Gimimas dievu, ypatingai tokiu, kuris ilgai gyvena. Kaip gerų ankstesnių veiksmų rezultatas, dievo gyvenimas yra ilgas, laimingas ir pilnas džiaugsmo. Tačiau tokiu būdu geros karmos rezultatai išsieikvoja. Nugyvenę savo ilgus gyvenimus, dievai atgimsta žemesnėse ir labai skausmingose būsenose.
Gimti su protine negalia, kada negali nei suprasti mokymų prasmės, nei praktikuoti juos.
Gimti su iškreiptais požiūriais, kada automatiškai kaupiasi blogi veiksmai ir priežastis ateities kančioms.
Gimti tokiu laiku, kada nėra pasirodęs joks Buda, kada nėra budistinių mokymų. Tada niekas negali mums padėti išsilaisvinti iš kentėjimų.
Visos šios aštuonios egzistencijos patiria tik kentėjimą. Niekas nežino apie laisvę, kurią suteikia mokymų praktikavimas.

Turime brangų žmogaus kūną ne tik tada, kada išvengiame šių egzistencijų, bet ir turime tam tikrų gabumus. Galima kalbėti apie dešimtį aspektų. Penki iš jų susiję tiesiogiai su mumis:
· reikia gimti žmogaus kūne
· reikia gimti tokiame regione, kuriame būtų žinomi Budos mokymai
· reikia turėti jutimo organus
· reikia neturėti blogų požiūrių
· reikia natūraliai pasitikėti mokymais

Kiti penki aspektai priklauso nuo mus supančios aplinkos:
· reikia gimti tokiu laiku, kada yra pasirodęs Buda
· Buda davė mokymus, nes ne visi Budos duoda mokymus
· mokymai (jeigu buvo duoti praeityje) yra išsaugoti ir vis dar prieinami
· reikia, kad kas nors domėtųsi mokymais ir juos praktikuotų – tai labai asmeninės sąlygos. Nors mokymai prieinami ir susidaro palanki situacija, bet niekas nepraktikuoja, nėra jokio rezultato
· reikia turėti gerą širdį, t.y. natūraliai linkėti gera kitoms būtybėms – vėlgi labai asmeninės sąlygos

Aštuonios laisvės ir dešimt sąlygų viso sudaro aštuoniolika faktorių, sąlygojančių “brangų žmogaus kūną”. Jeigu trūksta nors vienos iš šių sąlygų, tada žmogaus egzistencija jau nėra “brangi”.

Mes visi gimėme žmonėmis, kas yra labai vertinga. Nėra paprasta gauti žmogaus kūną, o atvirkščiai – labai sunku, nes tam reikėjo sukaupti daug potencijos, daug geros karmos ankstesniuose gyvenimuose. Tačiau visų pirmiausiai yra viena priežastis, leidžianti mums ir vėl atgimti tokiomis nuostabiomis aplinkybėmis – tai ištikimybė disciplinai. Iš vienos pusės, kalba eina apie ištikimybę įvairiems įžadams, duotiems kelyje link asmeninio išsilaisvinimo. Iš kitos pusės, tai ir dešimties neigiamų veiksmų vengimas. Nesvarbu, kaip tai suformuluosime, bet tik disciplina leidžia mums gauti brangų žmogaus kūną.

Yra įvairių palyginimų kaip sunku yra gauti brangų žmogaus kūną. Pavyzdžiui, įsivaizduokite stiklinį namą su visiškai lygiomis sienomis. Jeigu kas mestų į tokią sieną žirnius, jie, suprantama, atšoktų nuo sienos ir pabirtų ant grindų. Neįtikėtina, kad žirniai priliptų prie stiklo. Tačiau jeigu taip mėtytume žirnius ilgą laiką, anksčiau ar vėliau vienas žirnis priliptų. Tikimybė gauti brangų žmogaus kūną yra kur kas mažesnė už tikimybę, kad žirnis prilips prie stiklinės sienos. Kitas pavyzdys. Įsivaizduokite ant vandenyno plūduriuojantį žiedą, o vandenyno dugne gyvena ypatingas vėžlys, kuris kartą per šimtą metų iškyla į paviršių. Tikimybė, kad kildamas vėžlys pataikys į žiedą, yra kur kas didesnė, negu tikimybė gauti brangų žmogaus kūną.

Kad suprastumėte, koks retas yra žmogaus kūnas, pažiūrėkime, kiek kokių yra gyvų būtybių. Pavyzdžiui, daugiau mažiau žinote, kiek žmonių gyvena jūsų šalyje. Tai yra žinoma. Tačiau ar sugebėtumėte suskaičiuoti, kiek yra vabzdžių bent nedidelėje pievos aikštelėje? Visi mes gimėme labai vertingomis aplinkybėmis. Turėtumėme sau vis priminti, kad turime brangų žmogaus kūną vien tik dėl to, kad sukaupėme daug potencijos ir išvalėme savo protus nuo daugelio užtemdymų. Dabar mėgaujamės rezultatais, bet labai svarbu yra juos tinkamai išnaudoti. Kitaip viską veltui išeikvosime – tarsi grįžtumėme tuščiomis rankomis. Bet kuriuo atveju, prarasta kelionė. Turėtumėme pasinaudoti mūsų sėkminga situacija ir ne eikvoti jos veltui.

Praktikuojami Budos duoti mokymai mūsų gyvenimą daro prasmingu. Buda davė tiek daug įvairiausių metodų – vienam žmogui juos visus praktikuoti yra neįmanoma. Svarbu naudotis kiekvieno gabumams atitinkančia praktika.

Dharmos praktika yra nuostabiausia, kada paliekame visus pasaulietiškus interesus ir praktikuojame kaip Milarepa. Tačiau šiandienos pasaulyje yra tikrai nedaug žmonių, gebančių taip praktikuoti. Turėtumėme nuspręsti praktikuoti taip stipriai, kiek tai mums yra įmanoma. Daryti tiek daug, kiek tik galime. Tai susiję su visomis mūsų praktikomis – meditacija, nuopelnų kaupimu, išvalančiomis ir įžanginėmis praktikomis. Vienas iš būdų, kaip gauti gerus nuopelnus, yra dovanoti kažką Budoms. Geriausiu atveju, dovanoti tiek daug, kiek galima. Jeigu tai nėra įmanoma, visada galima dovanoti švarų vandenį. Arba daugybę gėlių. Su begaliniu atsidavimu galite įsivaizduoti gėles ir jas dovanoti Budoms. Mintyse taip pat galima dovanoti ir visas tas gėles, kurias matėte šiandien gatvėje. Bet koks aukojimas Budoms mūsų prote sukaupia daugybę gerų tendencijų.

Kita galimybė yra būti dosniam sangai, t.y. praktikuojantiems draugams, ir jai padėti.

Trečioji galimybė yra būti dosniam visoms gyvoms būtybėms ir daryti tai, kas galėtų joms padėti. Pavyzdžiui, duoti ištroškusiam gyvuliui vandens.

Mūsų elgesys gali būti naudingas ir kaupiantis nuopelnus įvairiuose lygiuose.Taip elgdamiesi kiek tik įmanoma, sustipriname savo teigiamą potenciją ir sunaikiname mūsų protą apsunkinančias blogybes.

Kalbant apie žalingus ir gerus veiksmus, neverta labai įsitempti. Iš tiesų didelių blogų veiksmų turim vengti, o dėl mažesnių nesijaudiname. Nepriklausomai dideli ar maži, negatyvūs veiksmai visada yra negatyvūs, ir ves mus link kentėjimo ir problemų. Rezultatai bus blogi, nes tokie pat buvo ir veiksmai. Todėl reikia vengti visų neigiamų veiksmų, kokie maži jie nebūtų.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite didelę sauso šieno kupetą. Jai sudegti pakanka mažiausios kibirkšties. Lygiai taip pat ir mažiausias neigiamas veiksmas gali turėti labai stiprų griaunantį poveikį.

Tas pats ir su naudingais veiksmais. Neturime galvoti, kad mažas geras veiksmas nėra nieko vertas, nes tada niekada ir nesistengsime jų daryti. Labai paprasta taip pradėti galvoti. Galime manyti, kad nedaug ką tesugebame gera padaryti, tad net ir nesistengiame. Bet geri veiksmai visada duoda gerus rezultatus, tad priklausomai nuo asmeninių aplinkybių turėtumėme tai daryti, kiek yra įmanoma. Nereiktų galvoti, jog neverta nieko pradėti tik dėl to, kad negali iš karto padaryti kažką ypatinga. Nesvarbu kiek – darome tiek, kiek galime.

Laikinumas

Antra iš keturių minčių yra apie laikinumą. Yra gausybė būdų gyvenimui pasibaigti iki mes natūraliai pasensime ir numirsime. Žibalinė lempa susideda iš žibalo ir dagties. Kada lempa yra pilnai pripildyta žibalo ir dar neuždegta, tai labai panašu į situaciją, kada dar nesame gimę. Lempa su visiškai išdegusiu žibalu yra panaši į mirusį nuo senatvės žmogų. O tarp šių dviejų variantų yra daugybė baigčių. Ir iš tiesų – kur kas daugiau sąlygų mus veda į mirtį, o ne stiprina gyvenimą. Mūsų gyvenimas kaip rasa ant žolės. Ji labai jautri, ir išgaruoja, saulei pakilus.

Gyvenimas yra labai brangus – jį sunku gauti, bet dar lengviau jį prarasti. Brangus žmogaus kūnas duoda daug galimybių, bet dėl vieno dalyko esame tikri – dėl mirties. Tik nežinome, kurią akimirką ji ateis. Čia nėra jokių taisyklių. Vaikai nebūtinai gyvena ilgiau už savo tėvus. Mokytojai nebūtinai miršta anksčiau už savo mokinius. Nors žmonės tai žino iš savo patirties, jiems vis tiek atrodo natūralu galvoti, kad vaikai gyvens už savo tėvus. Bet apsižvalgę ir išnagrinėję savo patirtį įsitikiname, kad niekas nėra iš anksto nuspręsta. Mums sekasi – esame dar gyvi, bet tai absoliučiai nereiškia, kad taip bus ir ateityje. Kiekvienas iš mūsų gali mirti kiekvieną akimirką. Gyvenimas turi štai tokią problemą. Gyvenimas toks trapus – jį lengva sunaikinti ir prarasti.

Mirties akimirką esame visiškai vieniši, nepriklausomai kiek buvome artimi savo šeimai, kiek brolių, seserų ar draugų turėjome. Mums mirus, jie negali būti su mumis ar kaip nors mums padėti. Visų materialių dalykų, nepriklausomai kokie svarbūs jie gali atrodyti (pinigai, gražus namas, automobilis) – jų negalėsime pasiimti su savimi. Tą patį galima pasakyti ir apie patį artimiausią ir brangiausią mums dalyką – mūsų kūną. Šešėlis lydėjo mus visą gyvenimą nepriklausomai, pastebėjome jį ar ne – netgi mūsų šešėlis mus palieka.

Vienintelis dalykas pasilieka – tai mūsų prote sukauptos tendencijos. Tiek geri, tiek žalingi įspūdžiai seka mus, nepriklausomai norime to ar ne. Negalime pasiimti tik gerų įspūdžių, o blogus palikti. Šios tendencijos nuspręs mūsų proto būseną. Jos nuspręs, kaip mes išgyvensime mirtį ir laiką po jos. Jeigu mes sukaupėme daug gerų įspūdžių, patirsime atitinkamus rezultatus – didelę laimę ir išvengsime kančių, kurias sukelia žalingos tendencijos. Jeigu pastarosios dominuoja prote, tai nulems, kad patirsime kančią ir skausmą. Turime tai įsisąmoninti. Mirties akimirką niekas, tik kaip mes gyvenome, gali mums padėti.

Karma – priežastis ir pasekmė

Čia yra svarbios priežastys. Tam tikras veiksmas duoda tam tikrus rezultatus. Pozityvus veiksmas veda į laimę ir džiaugsmą, o neigiamas veiksmas – neišvengiamai link skausmingo rezultato, t.y. bus kančios priežastimi. Rezultatas visiškai priklauso nuo priežasties – jis toks, koks buvo veiksmas. Pavyzdžiui, pasėję sėklą žinome, kad iš jos išaugs tam tikras augalas. Iš ryžio sėklos išaugs ryžis ir tikrai ne koks nors kitas augalas. Todėl svarbu sąmoningai daryti visa, kas geriausia.

Svarbiausia yra dominuojančios tendencijos mūsų prote. Jeigu joms būdingas blogas elgesys, mes patirsim kančią ir nebūsime laimingi. Tai tik padidins mūsų problemas gyvenime, mums tiesiog nesiseks. Iš kitos pusės, jeigu mes elgiamės pozityviai ir esame naudingi kitiems, jausimės vis laimingesni ir džiaugsmingesni. Džiaugsmas taps mūsų pagrindiniu patyrimu. O tai dar labiau skatins mus elgtis pozityviai.

Keturios tiesos tikrai nebuvo kažkieno “išrastos” mums apgauti. Jos autentiškos, visiškai teisingos – jų mokė Buda Šakijamunis. Dėl savo visa žinančios išminties, meilės ir išskirtinių gabumų jis galėjo šių tiesų mokyti. Mūsų protuose yra gausu užtemdymų, kurių pagrindiniai yra prisirišimas, pyktis ir nežinojimas. Iš jų prote susidaro daugybė kliudančių jausmų kombinacijų. Tai įtakoja mūsų neigiamus veiksmus ir visą mūsų veiklą. Taip mes savo kūnu, kalba ir protu kaupiame blogą karmą.

Visi neigiami veiksmai gali būti skirstomi į:
· kūno: žudymas, vogimas ir skausmo suteikimas per seksą
· kalbos: melas, šmeižtas, kiršinimas ir tuščios kalbos
· proto: bloga valia, pavydas ir iškreiptas požiūris

Šių dešimties negatyvių veiksmų turėtume vengti bet kokia kaina, ir tuo pačiu daryti priešingai, t.y. dešimt teigiamų veiksmų, kurie yra priešingi išvardintiems neigiamiems.

Penki neigiami veiksmai yra ypatingai žalingi: (1) nužudyti tėvą, (2) nužudyti motiną, (3) nužudyti Arhatą, (4) fiziškai sužeisti Budą ar savo mokytoją, kuris atstovauja Budai, (5) suskaidyti sangą.

Darantysis šiuos veiksmus kaupia ypatingai blogą karmą. Jos rezultatai pasirodo iš karto po mirties, t.y be tarpinės būsenos, kaip paranojos būsena. Būtent todėl pažodinis šių veiksmų apibūdinimas yra “penki veiksmai be tarpinės būsenos”.

Labai panašūs veiksmai į minėtus būtų: (1) sunaikinti stupą, (2) nužudyti “paprastą” bodisatvą – tokį, kuris dar nepasiekė tiesioginės realizacijos, (3) nužudyti lamą, (4) lytiškai santykiauti su Arhatu, (5) vogti iš trijų brangenybių – Budos, Dharmos ir Sangos, pvz.: atsiimti aukojimą.

Blogi veiksmai neturi nė vienos geros savybės; jie yra tiesiog žalingi. Tačiau Buda sakė, kad negatyvūs veiksmai turi ir vieną gerą aspektą – tai, kad galima nuo jų išsivalyti. Išsivalyti galima dėka “keturių galių”: gailimės padarę, atstatome padarytus nuostolius, pasiryžtame jų nekartoti, prisimename apie prieglobstį Trejose Brangenybėse. Ypatingai blogų veiksmų sukurtos tendencijos mūsų prote yra labai gajos – jas labai sunku pašalinti. Neigiami įspūdžiai mums dar ilgai “gadins gyvenimą”, o ypač tada, kada mums trūksta pasitikėjimo Trejomis Brangenybėmis ir esame linkę į iškreiptus požiūrius.

Samsaros trūkumai

Dėl karmos visą laiką nesustojamai sukasi sąlygotos būties ratas. Tai yra samsara. Gyvendami kaupiame karmą, kuri įtakoja mūsų patyrimus. Jeigu dominuoja geri veiksmai, daugiausiai patirsime džiaugsmingus rezultatus. Jeigu blogi – skausmingus. Taip samsaros rėmuose blaškomės po šešias skirtingas egzistencijos būsenas: paranoją, alkanų dvasių pasaulį, gyvulių pasaulį, žmogiškąją egzistenciją, pusdievius, dievus.

Nepriklausomai nuo to, kaip matome aplinką, šiuose pasauliuose patiriame tik kančią. Samsara visada yra tik kentėjimas, ji – sukauptų veiksmų rezultatas. Pažiūrėkime į šešias būsenas iš arčiau, kad galėtumėme įsivaizduoti, ką reiškia gyventi jose.

Paranojos būsena nėra vien tik vieta, kurioje galime atgimti. Taip vadiname proto būseną, kurią galima skaidyti smulkiau. Pvz.: yra aštuoniolika skirtingų pragaro sferų – aštuoniuose iš jų būtybės kenčia dėl intensyvaus karščio, kituose aštuoniuose – dėl šalčio. Plius yra dar dvi pragaro sferos (tokios labai ypatingos J – vertėjo pastaba) iki pilno skaičiaus.

Matome, kad paranojos būsenos yra pilnos kentėjimo, bet ir kitos likusios nėra prastos. Pažiūrėkime, ką patiria alkanos dvasios. Jos kenčia dėl alkio ir troškulio. Sakoma, kad nė kartą per šimtą metų alkanos dvasios neišgirsta žodžio “maistas” ar “vanduo” ir juo labiau neturi jokių šansų jų gauti. Alkanų dvasių pilvai yra dideli kaip kalnai, o gerklės siauros it plaukas. Taigi joms niekaip nėra įmanoma patenkinti savo alkį. Jeigu dvasioms ir pavyksta surasti kažkiek maisto, tą pačią akimirką jos pavista į kraują ar pūlius. Tokia yra alkanų dvasių patirtis.

Vėlgi galite pagalvoti, kad gyvulių pasaulis nėra jau toks blogas. Bet pažiūrėję į situaciją iš arčiau, matome vien kančią. Visi žvėrys ir gyvuliai sausumoje ir jūroje yra visą laiką medžiojami. Dėl visur dominuojančios brutalios kančios šie pasauliai yra vadinami trejomis “žemesnėmis” būsenomis. Tačiau ir “aukštesnėse” būsenose rasime vien tik kentėjimą. Pavyzdžiui, pusdievių pagrindinė problema yra pavydas. Matydami puikų dievų gyvenimą, jie visko pavydi ir bando kovoti su jais, bet visada pralaimi ir darosi dar labiau pavydūs. Tokia yra jų kentėjimo priežastis.

Bet ir dievai kenčia. Jie gyvena gražiai, laimingai, tačiau didžiausia kančia juos užgriūna, kada septynios dienos iki mirties jie pamato, kad neišvengiamai mirs. Septynios dienos dievų pasaulyje prilygsta septyniems žmonių metams. Kadangi visa gera karma jau išnaudota, dievai krenta į žemesnius pasaulius – jie mato, kur atgims po mirties. Mirties artėjimą dievai pamato iš tam tikrų ženklų. Pvz.: ilgai jų kūnus puošę gėlės pradeda vysti, o ir patys kūnai pradeda dvokti. Taigi ir dievų pasaulis kančios neišvengia.

Galiausiai, žmonės patiria gimimo, senatvės, ligų ir mirties kentėjimus.

Tad samsara ir kentėjimai visose egzistencijos būsenose yra vieni ir tie patys. Tai lyg sėdėtume ant adatos smaigalio. Nėra nė akimirkos be kentėjimo.

Keturios protą išlaisvinančios mintys yra labai svarbios. Daugelis meistrų sakė: “Keturios įžanginės praktikos yra svarbesnės negu pagrindinė praktika”. Kad galėtumėme vystytis Dharmos praktikoje, reikalinga pakankamai laiko skirti ir iki galo suvokti, kokie svarbūs yra šie fundamentiniai požiūriai. Tik iš tiesų supratę, kas tai yra “brangus žmogaus kūnas”, galime tinkamai jį įvertinti ir išnaudoti. Tada prieiname prie “laikinumo”. Jį perpratę, suprantame kaip veikia karma, kaip funkcionuoja samsara, kaip visuose pasauliuose pasirodo kentėjimas.

Turėdami tokį fundamentalų požiūrį, galime pradėti “keturias įžangines praktikas” – nusilenkimus, Deimantinį protą, mandalos aukojimą ir guru jogą. Toks pamatas leidžia mums pasiekti tiesioginę realizaciją. Tiems, kas neskyrė pakankamai laiko ir dėmesio šiam pamatui, bus sunku tikėtis norimų rezultatų praktikoje. Tai panašu į namo statybą. Be gero pamato namas nebus tvirtas ir gali lengvai griūti.

Dar daug ką būtų galima pasakoti apie keturias tiesas, bet prašau jūsų įsidėmėti tai, ką ją sakiau. Būti samsaroje reiškia kentėjimą. Mes turėtumėme būti labai laimingi, kad mūsų karma leido mums turėti brangų žmogaus kūną. Ši dėkinga situacija duoda mums daugybę galimybių, kurių nėra kituose egzistencijos pasauliuose. Mes turim daug laisvės, nes gerus veiksmus galime skirti nuo žalingų. Mes galime atsisakyti neigiamų ir koncentruotis į teigiamus veiksmus. Galime išsilaisvinti nuo samsaros, jeigu praktikuosime požiūrį, kad galime būti naudingi kitiems. Ir priešingai, jeigu elgsimės kvailai ir ne pagal mokymus, turėsime blogus rezultatus ir negalėsime išsivaduoti iš samsaros. Linksime begaliniam atgimimų rate vieną egzistencijos pasaulį pakeisdami kitu.

Todėl reikia įsisąmoninti, kokią nuostabią galimybę turime čia ir dabar, bei ja kuo geriau pasinaudoti. Skirkite laiko dharmos studijavimui ir praktikai. Tai labai naudinga. Aš raginu jus tęsti savo praktiką. Niekada nepraraskite to jausmo.