Krikščionių persekiojimas 2003 m.

Krikščionių persekiojimas yra vienas iš labiausiai pasaulyje paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, liečiantis milijonus Kristų išpažįstančių žmonių. Šiai negandai prisiminti kasmet lapkričio 9 vyksta pasaulinio Evangelikų aljanso inicijuota maldos už persekiojamus krikščionis diena.

Šešios iš dešimties labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių yra musulmoniškos: Saudo Arabija, Turkmėnija, netoli Indijos esantis Maldyvų salynas, Pakistanas, Afganistanas ir Somalis. Musulmonų savivalė ir brutalumas prieš krikščionis ypač išaugęs turistų rojuje Maldyvuose. Dabar pavojingumo skalėje salos užima šeštą vietą. Liūdnoji pirma vieta iš labiausiai krikščionis persekiojančių valstybių šiuo metu atitenka jau ne islamiškai Saudo Arabijai, o komunistinei valstybei – Šiaurės Korėjai. Išskyrus tris “parodomąsias” bendruomenes sostinėje Pchenjane, oficialiai joks krikščioniškas gyvenimas neegzistuoja. Krikščionys negailestingai persekiojami, kalinami ir be teismo žudomi. Į dešimtuką įeina dar dvi komunistinės valstybės Laosas ir Vietnamas.

Kad ir budizmas, Vakaruose mielai vadinamas taikingaja religija, gali vykdyti prieš krikščionis žeminančią ir teises pažeidžiančią veiklą, liudija tarp Kinijos ir Indijos esanti šalis Butanas. Butane įstatymu yra draudžiamas ir persekiojamas bet koks viešas kitos religijos žmonių susirinkimas, griežtai draudžiama krikščioniškų pagalbos organizacijų evangelizacinė veikla. Sukarintų budistų grupuočių išpuolių prieš krikščionis padaugėjo ir Šri Lankoje, kur vietinių bažnyčių vadovai buvo priversti pagalbos ieškoti pas šalies vyriausybę.

Narkotikų magnatų grėsmė

Krikščionis persekioja ne tik valstybės. Tokioje krikščioniškoje valstybėje kaip Kolumbija tikintiesiems pavojus iškyla pasipriešinus maištininkams arba narkotikų prekeivių susivienijimams. Kai kuriuose regionuose pastoriams mirtimi gresia vien pamokslavimas prieš maištavimą ar prekybą narkotikais. Yra nemažai valstybių, kuriose iš pažiūros jokių religinių nesutarimų nepastebėsi. Bet iš tiesų neapykanta gyvuoja, kartais pasireikšdama net kruvinais išpuoliais, apie kuriuos Vakarų žiniasklaida, deja, visai nutyli. Štai du Afrikos pavyzdžiai: Kenijoje šių metų birželio 13 vienas radikalių islamistų vadovas paskelbė šventąjį karą vietos krikščionims, dėl ko įsiutusių musulmonų gauja sudegino penkias bažnyčias. Malavyje birželio 27 ir 28 dienomis apie 200 musulmonų sudegino septynias bažnyčias.

Tik turistams

Keletoje valstybių su vietiniais krikščionimis elgiamasi visiškai kitaip nei su atvykėliais svečiais ar turistais. Štai islamiškame Tunise gyvuoja įvairiausių konfesijų bažnyčios nuo Romos katalikų iki stačiatikių ortodoksų. Jose užsieniečiai krikščionys turi daugybę laisvės. Tačiau Tuniso krikščionims šios bažnyčios draudžiamos ir lankymasis jose gresia rimtais nemalonumais. Oficialiai įteisintų bendruomenių kurti vietiniams krikščionims neleidžiama, o įkurtosios tikrinamos šalies saugumo institucijų. Bet Tuniso krikščionių padėtis arabų pasaulyje dar ne pati blogiausia, jei palyginsime su Saudo Arabija. Tunise Ben Ali režimas taip pat griežtai riboja ir islamistų įtaką.

Atgimimas Alžyre

Džiugina nors tiek, kad kai kur regimos ir pozityvios permainos, pavyzdžiui, Alžyre. Nepaisant islamistų žiaurumo (per daugiau negu dešimtį pilietinio karo metų nužudyta daugiau nei 100000 žmonių), krikščionybę priėmė stebėtinai daug Alžyro gyventojų, ypač berberų, gyvenančių Atlaso kalnyne. Jie įkūrė savo bendruomenes ir, kas dar labiau stebina, yra toleruojami valdžios. Mažas vilties žiburėlis šiaip krikščionims labai priešiškame islamo pasaulyje.

TIKĖJIMAS MIRTIES AKIVAIZDOJE
Krikščionių išgyvenimai Šiaurės Korėjoje, Saudo Arabijoje ir Indijoje

Kas yra krikščionių persekiojimas, suprasime žvilgtelėję į atskirų žmonių likimus. Ką kartais tenka patirti tikintiems Jėzų Kristų broliams ir kiek gali kainuoti Kristaus išpažinimas komunistinėje, islamo ir induistinėje valstybėse, pasakoja šios trys sukrečiančios istorijos iš Šiaurės Korėjos, Saudo Arabijos bei Indijos.

Šiaurės Korėja: brutalumas

Valstybių, labiausiai persekiojančių krikščionis skalėje Šiaurės Korėja užima pirmą vietą. 24 milijonai gyventojų gyvena tikriausiai paties žiauriausio pasaulyje komunistinio režimo sąlygomis. Spėjama, kad per praėjusius keletą paskutiniųjų metų iš bado mirė 3 milijonai gyventojų. 1,7 proc. krikščionių patiria nežmonišką priespaudą, dalis jų, apie 100.000, uždaryta į darbo stovyklas. Štai pasakojimas vienos buvusios kalinės, mačiusios krikščionių nukankinimą ir vėliau dėl to įtikėjusios moters:

“Aš pamačiau, kaip aštuoni krikščionys kaliniai nešė didžiulį metalinį katilą su išlydyta geležimi. Apsaugos karininkas juos aprėkė niekinančiais žodžiais: ‚Rytoj minčių valymo diena. Rytoj jūs atsistosit ir visiems pasakysit, kad jokio dangaus nėra. Kitaip visiems mirtis. Ar aišku?’ Visi tylėjo. Nė vienas iš kalinių karininkui nieko neatsakė. Tas įsiuto ir ėmė plūsti vyrus. Po to juos pasišaukė: ‚Visi aštuoni ateikite čia ir kniubkite ant žemės!’ Jie pakluso įsakymui. Atsiklaupė ir nulenkė galvas. Tada karininkas pasišaukė kitus vyrus kalinius ir paliepė: ‚Atneškite išlydytos geležies ir užpilkite ant šitų!’

Įbauginti kaliniai nesipriešino ir greit pristatė katilą su geležimi. Atnešę įkaitusią masę, užpylė ant klūpinčių Dievo tarnų. Iškart aš užuodžiau pasklidusį degančios mėsos kvapą. Svilinami liepsnojančio metalo, kūnai rietėsi ir mažėjo. Iš siaubo aš sukniubau ir vos nepraradau sąmonės. Vaizdas buvo toks sukrečiantis, kad aš klykiau tarsi išprotėjusi. Regėdami tų aštuonių krikščionių mirtį, šaukė, rėkė ir kiti stovyklos kaliniai.

Žvelgiau į sulinkusius, sunykusius kūnus ir širdyje galvojau: ‚Į ką jie tiki? Ką jie mato tame tuščiame danguje? Negi yra dalykų, svarbesnių už gyvybę?’ Per visus savo įkalinimo metus aš mačiau mirštantį ne vieną tikintįjį. Bet niekada niekada jie neišsižadėjo savo Dievo danguje. O juk būtų pakakę tik pasakyti, kad netiki šia religija, ir būtų paleisti. Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie nebijodavo mirties? Jų neįtikėtinas tikėjimas sužadino svarbų klausimą mano širdyje: ko gi jų akimis trūko man?”

Saudo Arabija: šnipai

Saudo Arabija už naftą gaunamais milijardais, dalinai ateinančiais ir iš Vokietijos bei Šveicarijos sąskaitų, finansuoja pasaulinę musulmonų misiją. Bet krikščionių misija šioje 22 milijonų gyventojų valstybėje yra griežtai draudžiama. Rinktis į pamaldas neleidžiama net užsienio krikščionims. Musulmono perėjimas į krikščionybę gresia mirties bausme. Šiame pasakojime saugumo sumetimais minimų asmenų vardai pakeisti.

Hamidas gimė ir augo Mekoje. Būdamas septynerių jis ėmėsi vadovo darbo. Tai reiškia, pagelbėdavo Mekos lankytojams piligrimams, vėliau patardavo, kaip teisingai atlikti visas piligrimines apeigas. Sulaukęs dvidešimties vedė Hananą. Abu valdžiai pareiškė įsitraukią į džihadą (šventąjį musulmonų karą) ir norį nedelsdami tapti islamo misionieriais kitoje šalyje. Kelionės finansavimu pasirūpino Arabijos valdžia. Po trejus metus trukusio misionieriško darbo juodu grįžo atgal. Hamidas, kuo toliau studijavo islamo mokslus, tuo labiau stebėjosi, kad islame nuolatos į pirmą planą iškeliamas kerštas, neapykanta bei jėgos panaudojimas ir niekada meilė, atleidimas, pasigailėjimas, išgelbėjimas. Jis ėmė svarstyti, klausinėti, be perstojo neduodamas ramybės savo žmonai. Hanana buvo šokiruota. “Baik kelti tokius klausimus, tai nuodėmė!” – atkirsdavo ji. Bet Hamidas studijavo toliau ir kapstė vis giliau.

Staiga Hanana pastebėjo, kad jos vyras apleido visas penkias kasdienes maldas ir ėmė darytis švelnesnis, malonesnis. Ji pradėjo nieko nebesuprasti. Hamidas įsigijo daug knygų, pasakojančių apie krikščionis ir krikščionybę. Nepaisydamas draudimų, ėmė skaityti net Bibliją ir įsitikino, kad koranas jai prieštarauja. Praėjus septyniems intensyvių studijų ir nepaliaujamų ieškojimų metams, Hamidas pareiškė savo žmonai: “Aš nelaikau savęs musulmonu ir pereinu į krikščionybę”. Netrukus Kristų priėmė ir jo žmona.

Nuo to momento virš jų pakibo pavojus. Jis sustiprino tai, kad krikščionimis tapo ir juodviejų vaikai. Sūnus Hassanas lanko mokyklą ir kasdien privalo dalyvauti musulmoniškoje maldoje. Jis sako, kad tokiu metu jis tyliai meldžiasi Jėzui. Saudo Arabijoje musulmonai yra verčiami melstis. Tuo rūpinasi “Nedorumo prevencijos ir dorybių skatinimo” ministerijos tarnautojai, vadinamieji religijos policininkai. Hamido ir Hananos dukra gatvėje kartais užniūniuoja krikščionišką vaikų giesmelę. Tėvams tai kelia didžiulį rūpestį. Kiekvieną dieną gresia pavojus, kad vaikai mokykloje gali išsiduoti esą krikščionys.

Nei tėvai, nei vaikai negali susitikti su kitais arabais krikščionimis, nes niekada nežinia, ar tarp jų nėra šnipų. Jei šeima susekama, tėvai nuteisiami mirties bausme nukertant galvas. Saudo Arabijoje tai atliekama kardu. Pagal islamo įstatymą šariatą tokių šeimų narai yra išdavikai. Kiekvienas, pamynęs koraną, privalo susilaukti mirties. Tai viena iš griežtų Saudo Arabijos islamiškų bausmių.

Indija: dideli skirtumai

Turėdama daugiau nei milijardą gyventojų, Indija yra antra (po Kinijos) pagal gausumą pasaulio valstybė. Krikščionių padėtis įvairiose šalies dalyse labai skiriasi. Štai pietvakariuose Keraloje krikščionis yra kas penktas gyventojas. Bet kituose regionuose jų labai mažai, o ir tie patys aršiai persekiojami. Šis, trečiasis, pasakojimas iš pasienio su Pakistanu valstijos Radžastano, kur krikščionys, deja, tesudaro tik 0,12 proc.

Vienas jaunuolis pirmas iš visų kaimo gyventojų tapo krikščioniu. Supratęs, ką reiškia Jėzaus Kristaus išganymas, savo džiaugsmu jis ėmė dalytis su draugais ir pažįstamais. Bet jo džiaugsmas sukėlė tik kaimiečių neapykantą ir persekiojimus. Induistai, pririnkę senų batų, surišę juos virve ir pakabinę vaikinui ant kaklo, surengė per visą kaimą gėdos eitynes. Jaunuolis buvo pajuokiamas, drabstomas purvais ir laistomas pamazgomis. Paskui buvo sumuštas ir priverstas gerti karvės šlapimą.

Tačiau tarp kaimiečių atsirado ir tokių, kurie žavėjosi jaunuolio gyvenimo pasikeitimu ir jo drąsa persekiojimuose. Ir per šimtą to kaimo žmonių apsisprendė tapti krikščionimis. Jiems sutarus nukeliauti į didesnį miestą Kotą ir pasikrikštyti, pakeliui buvo užpulti priešiškai krikščionims nusiteikusios grupuotės ir sumušti. Pora mašinų buvo priverstos pasukti namo, nes kai kam reikėjo gydytojo pagalbos: vienam iš vyrų buvo sulaužyta nosis, kitam sužeista galva, dar kito spyriais smarkiai sumuštas visas kūnas. Tačiau keturi iš nukentėjusiųjų pasiekė Kotą – su baime, bet kupini džiaugsmo. Gavę medicininos pagalbą ir pasikrikštiję, į namus sugrįžo džiaugsmingi ir kupini ryžto kitiems paskelbti Evangeliją. Jie buvo pasirengę už Jėzų Kristų, jei reikės, paaukoti ir savo gyvenimą.

Versta iš “idea” 44/2003