Kas yra sekta?

Tereikia žodžiui “sekta” atsidurti pavadinime ir bemat kokio nors laikraščio skaitytojų padaugėja. Vargu ar rastume kitą sąvoką, kuri spaudoje būtų taip mielai vartojama ir taip miglotai apibrėžiama. Sektos – tai tos “pavojingos organizacijos, viliojančios mūsų vaikus”; tos religiniu požiūriu kažkaip mums svetimos; tos, kurių misionieriai naujus narius pritraukia hipnoze bei smegenų plovimu; tai visos tos netradicinės, neoficialios, nelegalios… Sektos – tai tos, apie kurias niekas dorai nieko nežino. Tiesa, apie didžiąsias – katalikų, ortodoksų, liuteronų Bažnyčias – nedaug, bet žino.

Prieš keletą dešimtmečių surasti atsakymą į mūsų klausimą nebuvo sunku. Kol gyvavo valstybinės Bažnyčios, “sekta buvo laikoma kiekviena bendrija, atsiskyrusi nuo vyraujančios, valstybės pripažintos Bažnyčios…”, – buvo teigiama XIX a. pabaigoje Vokietijoje. Bet kadangi šiandien valstybinių Bažnyčių beveik nėra, nes Bažnyčia ir valstybė paprastai yra atskirtos, apie sektas kalbėti nėra taip paprasta. Tad logiška, kad “sekta” ne juridinė sąvoka.

Visgi šiandien su žodžiu “sekta” siejama maža religinė grupė, kuri – kaip sociologai sako – sukuria įtampą aplinkoje; kuri nesuderinama su visuomenės vertybėmis bei papročiais. Šis sociologų požiūris suteikia aiškumo, tačiau nepakankamai. Maždaug prieš gerą šimtmetį sociologas Maxas Weberis pabrėžė: Bažnyčios nariu tampi gimdamas, sektos – savanoriškai į ją įstodamas. Kiek vėliau E. Troeltschas teigė: sektos griežtai atsiskiria nuo pasaulio ir “radikaliai pabrėžia krikščionišką gyvenimą meilėje” – bet argi tai ne kiekvienos Bažnyčios užduotis – gyventi meilėje?

Sociologai, psichologai bei istorikai daug prisideda prie sektų sampratos formavimo, tačiau vienareikšmiškai apibūdinti nėra lengva, be to, ir vertinimai labai priklauso nuo laiko ir kultūros. Norint atsakyti, kas yra krikščioniška sekta, reikia pirmiausia žvelgti iš krikščioniško tikėjimo pozicijų.

Biblija apie šią sąvoką

Žodis “sekta” kildinamas iš lotynų kalbos žodžio secta, padaryto iš veiksmažodžio sequi, reiškiančio “sekti”. Antikoje sektomis vadintos filosofinės mokyklos arba politinės partijos, taip pat grupės, besilaikančios mokymo, nesutampančio su tuo metu vyraujančiu. Tuo metu ši sąvoka buvo vartojama visai laisvai ir neturėjo neigiamos reikšmės. Juozapas Flavijus žydų fariziejų, sadukiejų ir esėjų grupes vadina “sektomis”.

Graikų kalboje sektą atitinkantis žodis yra hairesis, padarytas iš veiksmažodžio haireomai, reiškiančio “išsirinkti”. Iš jo kilęs žodis “erezija”. Naujajame Testamente hairesis vartojamas keletą kartų, įvardijant taip pat fariziejus ir sadukiejus (Apd 5,17; 15,5; 26,5).

Greta šios reikšmės, Naujajame Testamente hairesis vartojamas dar dviem reikšmėmis. 1 Kor 11,19 hairesis verčiamas žodžiu “atskala”, o 2 Pt 2,1 – “klaidamokslis”. Vulgatoje (lot. kalba) pastarojoje eilutėje vėl vartojama secta.

Bibliniai kriterijai

Greta neutralios žodžio “sekta” reikšmės, apibūdinančios paprasčiausią žmonių grupę, Naujajame Testamente sekta dažniausiai vadinamas koks nors klaidamokslis arba netikri mokytojai. Čia neturima omenyje tiesiog kita nuomonė ar kitas teologinis akcentas. Klaidamokslis prieštarauja pagrindinėms krikščionių tikėjimo tiesoms.

Kokios gi yra tos krikščionių tikėjimo tiesos? Trumpą ir labai aiškią santrauką pateikia Paulius Pirmajame laiške korintiečiams: “Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai” (1 Kor 15,3–5). Žodžiu “pirmiausia” Paulius pabrėžia, kad tai, ką dabar pasakys, išties yra tikėjimo pagrindas, svarbiausi Evangelijos elementai bei krikščioniško mokymo esmė. Greta mirties bei prisikėlimo, pasinaudodami kitais krikščionių tikėjimo apibūdinimais, pateiktais Naujajame Testamente (Rom 5,6–11; 2 Kor 5,17–21; Ef 2,1–10; Kol 1,15–23; Fil 2,6–11; Tit 3,3–7; Hbr 2,10–18; 1 Pt 2,22–25), galime dar pridurti: Kristus buvo ir yra Dievas ir Viešpats; jis buvo tikras žmogus; mūsų nuodėmės atskiria mus nuo Dievo; Kristus savo mirtimi atnešė visišką išganymą; mes išgelbstimi per malonę; užrašytas Dievo Žodis, Senasis ir Naujasis Testamentai yra absoliutus autoritetas.

Taigi krikščionių tikėjimo tiesų pamatas yra Jėzus Kristus: jo asmuo, veikla ir apreiškimas per jį. Apie Jėzų sukasi ir visos Petro bei Judo mintys laiškuose, Naujajame Testamente. 2 Pt 2,1 ir Jud 4 rašoma, kad netikri mokytojai ir bedieviai neigia ne tik pagrindines tiesas, bet ir patį Viešpatį, taigi Jėzų.

Kada žmogui krikštytis? Kada rinktis į pamaldas? Kokias giesmes giedoti? Kas gali būti kunigu? Kada ką pašalinti iš Bažnyčios? Kokios dvasinės dovanos praktikuotinos? Kada prasidės tūkstantmetė viešpatija? Viskas, žinoma, svarbu, bet tai nėra krikščionybės esmė. Krikščionybės pamatas padėtas nuo apaštalų laikų. Judas ragina kovoti už tikėjimą “vieną kartą visiems laikams duotą” (Jud 3), o Paulius kviečia Timotiejų laikytis to, ką yra išmokęs ir tvirtai įtikėjęs (2 Tim 3,14).

Pagrindinių krikščionių tikėjimo tiesų nėra daug, bet tuo ištikimiau jas privalome saugoti. Praktiniais tikslais jos koncentruotai pateiktos senuosiuose tikėjimo išpažinimuose, pavyzdžiui apaštalų tikėjimo išpažinime (Tikiu Dievą Tėvą). Katalikai bei protestantai pripažįsta šį tikėjimo išpažinimą, nors ir ne visose Bažnyčiose kiekvieną sekmadienį per pamaldas jį balsiai kartoja. Sektos šio išpažinimo nepripažįsta.

Trumpai tariant, kas neigia pagrindines krikščionių tikėjimo tiesas, pagal biblinę bei krikščionišką sampratą yra eretikas arba sektantas.

Dešimt bendrų krikščioniškų sektų bruožų

Žvilgsnis į Bibliją padeda atskleisti esminius sektų atpažinimo būdus. Pagrindinių krikščionių tikėjimo tiesų neigimas pagimdo įvairių fenomenų. Kartu su bibliniais kriterijais jie padeda identifikuoti sektas.

1. Nutraukiami ryšiai su istorine krikščionybe. Bet kokia krikščionių Bažnyčia auga ant pirmųjų apaštalų Bažnyčios pamato ir remiasi jos principais bei mokymu. Netgi nepaisydami naujų reformų, Lutheris ir Calvinas remiasi Pauliumi arba Bažnyčios Tėvais, pavyzdžiui, Augustinu. Reformatoriai pripažino ir pirmųjų šimtmečių ekumeninių Bažnyčios konsiliumų nutarimus. Sektos – priešingai, dažniausiai stengiasi pradėti nuo nulio, o visą nueitą krikščionybės kelią vadina tiesiog klystkeliu.

2. Radikalus tikėjimas – bet ne į Dievą. Sektose dažniausiai pastebimas didelis tikėjimas, religingumas, radikalus iki fanatizmo. Tačiau sektantiškas tikėjimas nukreiptas ne tiek į Dievą ar absoliutą, netgi ne į religinį turinį ar anapusinę būtį, kiek į žmogišką, apčiuopiamą absoliuto įsikūnijimą – į pačią bendruomenę bei jos vadovus.

3. Išskirtinumas. Dažniausiai tvirtai laikomasi nuomonės, kad išganymas galimas tik jų organizacijoje. Už sektos ribų, netgi Bažnyčiose išsigelbėjimo nesą.

4. Antiekumeniškumas. Sektos mano esančios aukštesnėje dvasinėje pakopoje negu Bažnyčios. Todėl galimybę bendradarbiauti, netgi bendrauti su kitomis Bažnyčiomis dažniausiai atmeta. Be to, neretai jos užsiima griežta jų kritika.

5. Sureikšminami antraeiliai dalykai. Greta centrinių tikėjimo elementų ypač pabrėžiami antraeiliai, tokie kaip krikštas, pamaldos, tarnystės, drabužiai, muzika, dešimtinės davimas ir kt. Jie dažnai tampa sektų “vizitine kortele”.

6. Nuvertinamas Jėzus ir jo darbai. Atperkamoji Jėzaus mirtis ant kryžiaus dažnai nelaikoma pakankama arba netgi vadinama nesėkme. Neretai menkinamas arba atmetamas Jėzaus dieviškumas.

7. Greta Biblijos pripažįstami ir kiti autoritetingi apreiškimo šaltiniai, kurie praktiškai laikomi netgi pranašesniais ir už ją. Dažnai sektą galima atpažinti iš įsitikinimo, jog Bibliją būtina papildyti tam tikrais autoritetingais šaltiniais. Pranašai remiasi naujomis, visiems privalomomis pranašystėmis, arba greta Biblijos kaip nauju apreiškimu ima naudotis kokia nors papildoma knyga. Pavyzdžiui, mormonai – “Mormono knyga”, munistai – “Dieviškuoju principu”.

8. Abejojama išganymu. Išorinis griežtumas ir disciplina dažnai nustelbia amžinojo išganymo per Jėzų suvokimą. Sektų nariai nėra tikri, kad jie išganyti. Tai susiję su Jėzaus vaidmeniu. Jei Jėzaus darbų, mirties ir prisikėlimo reikšmė sumenkinama, tai jis, žinoma, ir negali garantuoti išganymo.

9. Kritika neįmanoma. Sektose nėra atviros ir laisvos diskusijos. Vadovai nustato ir (iki detalių) nurodo, kas yra teisinga. Sektų nariai nepriima išorinės kritikos ir naikina visas kritiško pokalbio galimybes.

10. Dominuojantys vadovai. Dažniausiai sektoms vadovauja stiprios asmenybės, kurių elgesį bei mokymą bendrijos viduje kritikuoti draudžiama. Kai kuriais atvejais įsigali asmenybės kultas arba vadovas netgi sudievinamas.

Ribų nustatymas

Teologinis atsakymas į klausimą, kas yra sekta, gana vienareikšmiškas. Tačiau praktikoje ne visuomet paprasta pasakyti: čia sekta, o čia ne sekta. Apsunkina dar ir tai, kad sociologiniu požiūriu kai kurios grupės visai nepriskiriamos prie sektų, nors skelbia klaidamokslį.

Visgi tam tikras suskirstymas įmanomas: Jehovos liudytojai, mormonai ir munistai, be abejonės, laikomi sektomis. Metodistai, menonitai, baptistai, sekminininkai ir liuteronai – tikrai nėra sektos. Tarp vienų ir kitų – “pilkoji zona”: Naujoji apaštalų Bažnyčia turi daug sektos bruožų, tačiau visuomenėje sekta nelaikoma. Dar sudėtingesnis požiūris į kai kurių adventistų grupes: nors tradiciškai laikomi krikščioniška sekta, daugelyje šalių jie išaugo į krikščioniškas Bažnyčias. Platus ir labai spalvingas charizminis judėjimas taip pat turi būti vertinamas diferencijuotai, tačiau didžiaja dalimi prie sektų nepriskiriamas.

Atskirą kategoriją sudaro vadinamosios “psichosektos”, iš kurių žinomiausia “Scientologijos Bažnyčia”. Jeigu klasikinėse krikščioniškose sektose yra nemažai religingumo, tai šiose religingumas dažniausiai tik išorinis, – tikrovėje vyksta kova dėl įtakos sferų bei pinigų.

Sektų psichologija

Norint aiškiai suvokti sektų fenomeną, vien teologinio požiūrio nepakanka. Nors apie sektą visų pirma reikia spręsti iš jos mokymo, tačiau beveik visais atvejais ne tik mokymas yra jų sėkmės bei greito augimo priežastis. Dažniausiai sektos patraukia žmones ne savo dogmatika, bet gebėjimu patenkinti jų psichologinius poreikius.

Prieš tapdamas sektantu, atsakymų į klausimus bei poreikių ir norų išsipildymo žmogus paprastai ieškojo tradicinėje Bažnyčioje, tačiau buvo nuviltas. Dešimt dalykų, kurių žmonės sektose ieško ir randa:

– saugumą tvirtoje bei paslaugioje bendrijoje,
– į šeimą panašias struktūras,
– pagalbą krizinėse situacijose,
– nekintančią ir visa apimančią tiesą,
– apsaugą,
– gyvenimo prasmę,
– intensyvų dvasingumą,
– griežtą moralę,
– tvirtą identitetą,
– darbą ar užsiėmimą, reikalingumo jausmą.

Santykiai su sektomis

Išanalizavus sektoms būdingus bruožus, svarbu išsiaiškinti praktinius klausimus: kokie turi būti santykiai su sektomis? Kaip elgtis su jų nariais? Pradžiai pateikiame keturias principines nuostatas.

Teisė egzistuoti. Jeigu religinės bendrijos neprieštarauja įstatymams, jos turi teisę egzistuoti, tvarkytis pagal savo taisykles ir skelbti savo įsitikinimus. Šiandieninėje demokratinėje visuomenėje kiekvienas žmogus turi visišką tikėjimo laisvę, taigi ir teisę laikytis kokio nors krikščioniško klaidamokslio. Valstybės pareiga įsikišti tik tuomet, kai sektos pažeidžia bendruosius įstatymus ar žaloja žmones.

Vienodos teisės visiems. Valstybė nebūtinai turi elgtis su visomis religijomis visiškai vienodai. Tačiau tam tikri teisiniai principai galioja visiems, taip pat ir sektantams. Sekta negali būti apkaltinta remiantis vien atskirais spėliojimais ar nepagrįstais priekaištais. Kaip ir visur kitur, čia irgi būtini faktai bei pagrįstumas.

Konfliktų daugėjimas. Modernioje atviroje visuomenėje tikėjimas niekam negali būti primetamas. Religinės tradicijos visuomenėje bei šeimoje silpnėja, tad religijos pakeitimas tampa vis normalesniu reiškiniu. Šiuo atžvilgiu šeima labiausiai pažeidžiama, dėl to joje kyla daugiausia konfliktų. Kadangi ateityje religinė įvairovė tik didės, natūralu, jog konfliktų ne mažės, o daugės.

“Viename vežime”. Nukrikščionėjančiose Europos visuomenėse tik mažuma nuosekliai praktikuoja tikėjimą ir laikosi tiesos. Tokiomis sąlygomis Bažnyčios kaip tikinčiųjų bendrijos irgi palengva virsta savotiškomis “sektomis”. Taigi tikėjimo atžvilgiu krikščionys su sektantais sėdi viename vežime.

Santykiai su sektomis turi būti grindžiami blaiviu protu ir realistiškumu. Nėra jokios prasmės ir net klaidinga, kaip prieš šimtmečius, drausti kiekvieną naują ir nepažįstamą religinę grupę. Apie sektas reikia protingai ir draugiškai diskutuoti. Tam būtini šie dalykai:

1. Tikėjimas. Krikščionims ypač svarbu patiems aiškiai žinoti, į ką jie tiki ir kodėl elgiasi taip, o ne kitaip. Kaip apsiginti nuo melo ir suklaidinimo nežinant tiesos? Pirmiausia krikščionys patys turi remtis į tvirtą krikščionišką pagrindą, nes sektantai dažniausiai gerai pasiruošę ir ganėtinai išmintingi. Ar žinomi pagrindiniai Biblijos teiginiai ir ar suprantama, ką jie reiškia? Jei ne, tuomet pirmiausia turi sutvirtėti pačių krikščionių Biblijos pažinimas.

2. Hermeneutika. Hermeneutika teologai vadina mokymą apie teisingą Šventojo Rašto aiškinimą bei interpretavimą. Būtent apie teisingą aiškinimą, nes sektos, ypač Jehovos liudytojai, irgi naudojasi Biblija ir nuolat ją cituoja. Dažniausiai jų žinios yra labai geros, tačiau daugelį vietų jie aiškina savaip, iškreipdami tiesą. Todėl krikščionims ypač privalu turėti Bibliją atitinkančią hermeneutiką. Jos pagrindinis klausimas toks: ką autorius norėjo tuo metu pasakyti? Koks jo teiginio tikslas? Atsakymas turi būti dvipusis: viena pusė turi atskleisti teiginio prasmę, kita – teiginio kontekstą, pirmiausia betarpišką, po to platesnį ir pagaliau visos Biblijos bei išganymo istorijos atžvilgiu.

3. Informacija. Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad trūksta informacijos apie naujus religinius judėjimus. To reikia, kad su sektų nariais būtų galima išvis kokia nors diskusija. Asmeniškai bendraujant reikia žinoti, su kuo turi reikalą.

4. Supratimas. Žinoma, svarbu turėti informacijos apie sektas, bet dar svarbiau nusiteikimas, pagrįstas meile ir supratimu. Pokalbyje su sektantais negalima pamiršti, kad prieš mus yra tiesiog žmogus, turintis savo gyvenimą, savo biografiją. Ir pirmutinis tikslas – suprasti šį žmogų tiesiog kaip asmenybę. Kas jį jaudina? Kodėl jis atėjo į tą sektą? Ko jis ten ieškojo?

5. Konfrontacija. Dievas neapkenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlį. Atitinkamai ir krikščionys turėtų sektų narius gerbti kaip žmones, o kovoti tik su klaidamoksliu (žinoma, nepažeidžiant įstatymų). Nereikia bijoti aštrių diskusijų. Bet tam reikalingas aštrus protas bei budrumas, nes sektų sekėjai sugeba meistriškai iškreipti krikščioniškas tiesas. Nesileiskime suklaidinami! Kritiškai pasidomėkime jų tikėjimo pagrindais, išsiaiškinkime, ką jie išties turi omenyje, teigdami vieną ar kitą dalyką. Jų argumentams priešstatykime krikščioniškas tiesas.

6. Realizmas. Sektos nepriima kritikos ir dažnai net rimtų argumentų. Kartais atrodo, lyg sektų nariai gyventų visai kitame pasaulyje, kuriame ir mąsto kitaip. Dažnai jokia logika nepramuši jų pasistatytos sienos. Tad diskusijos pasibaigia net neprasidėjusios. Tokiais atvejais privalome išlikti tiesiog realistais: užkietėjusį ir patenkintą savimi sektantą vargu ar įtikinsime palikti grupę. Tai gali įvykti tik krizės atveju arba keičiantis mąstymui.

7. Nuolankumas. Priklausančius sektoms žmones reikia gerbti kaip asmenybes. Vengti išankstinio pasmerkimo bei neteisingų kaltinimų. Išdidumo ir pranašumo laikysena sektantus tik dar labiau atitolina nuo krikščionių tikėjimo. Krikščionių žodžiai pirmiausia turi sutapti su jų gyvenimu – krikščioniškas gyvenimas turi būti patrauklus! Jeigu taip nėra, sektanto neįtikins net geriausi argumentai. Pagaliau reiktų neužmiršti, kad sektos turi ir teigiamų elementų, laikui bėgant, kai kurių raida gali pakrypti Bažnyčios link. Be to, reikia pabrėžti, kad nė viena Bažnyčia neapdrausta nuo sektantiškumo bruožų ir klaidingo mokymo skleidimo.

Daugiau informacijos apie naujus religinius judėjimus ir sektas: http://www.religija.lt (Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro projektas); http://www.prizme.lt