Judaizmas

1. Apibūdinimas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.

Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų “etninis žydiškumas”.

Sąvoka “žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka “žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai

Dievas

Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.
Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.
• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.
• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.
• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.
• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.
• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį.

Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.

Jėzus Kristus

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. ; ). Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu. Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.

Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

“Išgelbėjimas” beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti “Dievo karalystėje”.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!

3. Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi
• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje
• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi
• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes
• išskirtinį etninį identitetą
• Toros dalių mokymąsi ir citavimą
• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna)

4. Svarbiausi raštai ir ritualai

Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.

Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.

Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.

Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.
nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.

Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

Autorius: Denisas M.