Jamgonas Kongtrulas Rinpočė – “Mokytojas – palaiminimo šaltinis”
Lama – palaiminimo šaltinis
Budistiniai mokymai skirstomi į sutra ir tantra kelius. Sutra kelias remiasi priežastimi, o tantra kelias – “vaisiais”, t.y. rezultatu. Abu keliai išlaisvina mus iš dualistinio matymo kol pasiekiame pilną išsilaisvinimą.
Sutra kelyje visų pirma analizuojame dualistinio matymo priežastis. Ir atrandame, kad tai yra kabinimasis į “Aš”, į nežinojimą. Tada pradedame analizuoti. Iš kur ši idėja atsirado?
Kur yra to kabinimosi į “Aš” esmė? Kokie yra požymiai?
Kokios priežastys ir t.t.? Galiausiai prieiname išvadą, kad mes patys, kaip identiški vienetai, iš tikrųjų neegzistuojame. Sutra kelyje pradedame nuo to, kad suprantame esą būsenoje, pilnoje kentėjimo, ir ieškome to kentėjimo priežasties. Suprantame, kad ši priežastis – tai mūsų ankstesni veiksmai, t.y. tai, ką mes darėme anksčiau. Tada klausiame, kas įtakoja mūsų veiksmus ir iš jų atsirandančią karmą. Atrandame, kad kliudantys jausmai, kurie pasirodo dėl mūsų dualistinio matymo ir kabinimosi į tą “Aš”. Taip prieiname iki tokio taško, kur suvokiame, kad kabinimasis į “Aš” yra visų mūsų patyrimų priežastis.
Suprasdami tai, taikome tam tikras disciplinos taisykles kūnui bei kalbai, ir taip galime eiti sutros keliu. Suprantame, kad visi reiškiniai yra priklausomi vienas nuo kito ir tuo pačiu metu iš tikrųjų neegzistuoja. Ir galiausiai, į kitus stengiamės žiūrėti kuo palankiausiai ir linkime jiems viso, kas geriausia.
Sutra kelyje analizuojame situacijas, tyrinėjame priežastis. Suvokę tai, galime toliau naudoti įvairius metodus. Taip pasiekiame lygį, kur išsilaisviname nuo bet kokio kentėjimo ir žinom tikrai daug. Tačiau šis kelias yra labai ilgas. Sakoma, kad bodhisatvai reikia trijų pilnų kalpų, kad pasiekti budos lygį. Tantra kelyje (Deimantiniame Kelyje) viskas vyksta visiškai kitaip. Čia nenagrinėjamos priežastys – tiesiogiai dirbama su savo patirtim. Pavyzdžiui, kada pasirodo kliudantys jausmai, nesiaiškiname jų priežasčių, o išgyvename ir patiriame pačius jausmus. Taip pasiekiame lygį, kai kliudančius jausmus galime transformuoti. Todėl sakoma, kad šis kelias dirba su “vaisiais”, t.y. rezultatais, ir yra labai greitas kelias. Abu keliai atveda į tą patį rezultatą: išsilaisviname iš kentėjimo, išnyksta vidinė sumaištis – taip realizuojame save. Skiriasi tik būdai tam pačiam rezultatui pasiekti.
Kad galėtumėm pradėti eiti tantra keliu, reikalingos kitokios sąlygos, negu sutra kelyje. Su kliudančiais jausmais dirbama neanalizuojant priežasčių – šis kelias įkandamas tik ypatingai gabiems asmenims. Iš kitos pusės, taip pat yra sakoma, kad mūsų pagriuvusiam laikmetyje šis kelias ypatingai tinka žmonėms, turintiems stipriausius trukdančius jausmus. Nes jie neturi kantrybės kaupti nuopelnus ilgą laiką ir praktikuoti bodhisatvos kelią. Tiesiog jiems tai neišeina, nepavyksta. Jeigu kas iš tikrųjų gali praktikuoti tantra kelią ir gali dirbti su savo sumaištimi, tai yra labai greitas kelias. Tačiau vis tiek neįmanoma pasiekti budos lygio per kelias dienas ar kelis metus.
Sakoma, kad Deimantinis Kelias netobulas formas bei pojūčius perveda į tyrą lygį. Vienok tai nereiškia, kad ši transformacija – tai tik galvojimas ar tikėjimas, kad viskas aplink yra tyras kraštas. Veikiau tai yra tikra transformacija. Jai reikalingos “trys šaknys” (šaltiniai): palaiminimo, realizacijos ir aktyvumo/veiklos. Palaiminimo kamienas yra mokytojas. Realizacijos (siddhis) kamienas yra jidamas. Aktyvumo kamienas yra dharma saugotojai. Svarbiausias yra Mokytojas. Jidamai ir saugotojai yra mokytojo manifestacijos – jie nėra atskirti nuo mokytojo. Todėl mokytojas Deimantiniame Kelyje yra toks svarbus ir turi išskirtinę reikšmę.
Kad tai suvokti, naudinga ir vėl pažvelgti į sutra kelią. Čia remiamės mokytoju ar dvasiniu draugu, kuris nurodo kelią, praktikuojame pagal jo nurodymus bei paaiškinimus ir taip judame per įvairius bodhisatvos lygius ir penkis kelius: (susikaupimo, susijungimo, matymo, meditacijos, nebesimokymo).
Deimantiniame Kelyje mokytojas turi daug didesnę reikšmę. Suprantam jį ne tik kaip tą, kuris nurodo kelią, bet suvokiam jį kaip Budą. Taip mokytojo palaiminimas pasiekia mūsų protą, pažadina jame informacijos srautą. Tam reikalingi du dalykai: praktika ir atvirumas mokytojui, ir tikrai matyti jį kaip Budą.
Sutra kelyje kiekvienas elgiasi labai sąmoningai: stengiasi išvengti neigiamų emocijų, kliudančių jausmų ir elgtis kuo geriau. Bet kadangi mus visą laiką lydi nežinojmas, turime gausybę užtemdymų prote bei problemų, mums niekaip nepavyksta būti tokiais iki galo ir todėl vėl darome kažką negatyvaus. Sutra kelias yra toks ilgas todėl, kad pastangos daugiau neklysti nuolat konfliktuoja su sumaištimi ir užtemdymais mūsų prote, įtakojančiais neigiamus veiksmus.
Mokytojo dėka, tantra kelyje yra papildomų atsparų. Patyrus tikrąją proto prigimtį, sumaišties iš viso nėra kaip tokios – mes tik išgyvename, patiriame reiškinius su sumaišties prieskoniu. Jeigu mes visiškai pasitikėdami atsiversime mokytojui ir taip gausime jo palaiminimą, mūsų protas pasuks link išbaigtumo, link brandos. Tai reiškia, kad palaiminimo galios dėka mes galime atpažinti tikrąją mūsų proto prigimtį. Būtent todėl mokytojas, palaiminimo šaltinis, yra toks svarbus Deimantiniame Kelyje ir yra vadinamas “pirmuoju kamienu”.
Kad gautumėm palaiminimą, reikalingi keli dalykai. Iš vienos pusės, būtina visiškai pasitikėti mokytoju. Pasitikėti ne bet kuriuo mokytoju; tik tuo, kurį pasirinkome ir gerai patikrinome, ir esame tikri, jog galime juo pasitikėti. Iš kitos pusės, mokytojas taip pat turėtų gerai pažinti ir patikrinti savo mokinį, kad būtų tikras jog gali jam padėti.
Tas, kas įsitikino, kad gali iki galo atsiverti savo mokytojui, išsiugdys nepajudinamą pasitikėjimą mokytoju. Pasitikėjimas turėtų būti nepažeidžiamas kaip deimantas. Kam tai pavyksta, to nekamuoja ir daugiau nebekamuos įprastinės mintys. Dėl tokio pasitikėjimo nepažeidžiamumo šis kelias ir buvo pavadintas “Deimantiniu Keliu”. Daugelis žmonių klaidingai galvoja, kad Vadžrajanos (Deimantinio Kelio) mokytojas niekuo nesiskiria nuo kitų mokytojų. Paprastas mokytojas gali nurodyti kelią link kažko tikrai nuostabaus ir paaiškinti, kaip elgtis, kokie daiktai yra ir t.t. Vadžrajanos mokytojas moko ne tik žodžių, bet ir visuose lygiuose. Savo fizine elgsena, kalba, proto inspiracija jis gali nukreipti kitų protus link brandos ir išsilaisvinimo. Tik mokytojas su tokiais sugebėjimais gali būti tikras Deimantinio Kelio mokytojas.
Dordžė Čango giesmėje sakoma, kad atsidavimas yra meditacijos pagrindas. Toks atsidavimas turėtų būti išsiugdomas Deimantiniame Kelyje – toks, kuris atsibunda be jokio įsivaizdavimo ar savęs apgaudinėjimo. Kai atsidavimas pasirodo mūsų prote, mokytojo palaiminimas nuramina įprastas mintis, ir meditacijos patyrimas išauga natūraliai, be jokių pastangų. Tada mokytojo kūno, kalbos ir proto įkvėpimas gali būti efektyvus kiekvienam.
Pasak Kagyu meistrų, įžanginės praktikos (Nyndro) yra gilesnės už visas kitas praktikas. Šis teiginys skiriamas ne nusilenkimams, Deimantiniam protui ar mandalos aukojimui, o Guru jogai, nes mokytojo palaiminimas įkvepia mus. Tokioms praktikoms kaip Mahamudra, Jidamai ar Šešios Naropos jogos, kurios remiasi Nyndro, visada reikia tinkamai paruošti mūsų protą. Tai įvyksta patiriant palaiminimą Guru joga praktikoje. Vien šios praktikos pagalba visą patirtį galima pervesti į tyrą lygį ir betarpiškai dirbti su kitomis praktikomis. Atsiduoti mokytojui yra kur kas daugiau negu tik turėti mokytoją, kuris jums yra malonus. Jeigu mokytojas šypsosi ar maloniai kalba, atsidavimo jausmas gali sustiprėti, bet tai yra taip vadinamas “jausmo atsiradimas dėl įvairių priežasčių”. Tačiau pasitikėjimas mokytoju yra gilus vidinis jausmas, nepriklausantis nuo jokių išorinių sąlygų. Pradžioje jis vis dar įtakojamas išorinių veiksnių, vėliau jis atsiranda nepriklausomai nuo jų ir yra patiriamas akimirksniu. Tada, kai pasirodo šis visiškas atsidavimas ir nepažeidžiamas pasitikėjimas, palaiminimas veikia protą nuramindamas įprastines mintis. Atsidavimo ženklu galėtų būti pasirodančios ašaros akyse ar piestu stovintys plaukai ant galvos. Bet kad tai galėtų įvykti reikia turėti ryšį su mokytoju jau daugelį gyvenimų – sukurti tai per vieną gyvenimą yra neįmanoma.
Tik gavę tikrą palaiminimą, galime realizuoti, patirti tikruosius “vaisius”, galutinius pasiekimus, aukščiausius siddhi. Jeigu bandytumėme sukurti dirbtiną atsidavimo ir pasitikėjimo jausmą, palaiminimas ir inspiracija būtų tik įsivaizduojami, kaip ir “vaisiai” (rezultatai). Mokytojai yra žmonės. Jie turi kūną. Jie kartais yra geros, o kartais ir blogos nuotaikos. Kartais jie yra pikti, liūdni, etc.. Be tikro pasitikėjimo ir atsidavimo būtume veikiami šių aplinkybių ir nesijaustume saugiai. Galite stebėtis, kodėl šiandien meditacija nebuvo tokia stipri kaip vakar – nesate stabilūs savo pasitikėjime. Taip būna, nes jūsų atsidavimas ir pasitikėjimas nėra nepažeidžiami.
Kada kalbame apie aukščiausios realizacijos pasiekimą, tai nėra kažkas išoriška ar nauja, ką reikėtų įsigyti. Tai yra proto prigimties realizacija. Aukščiausias lygis pasiekiamas, kada esame laisvi nuo visų besikeičiančių momentinių būsenų ir sąlygų, ir kada mes patiriame protą tokį, koks jis yra iš tikrųjų.
Palaiminimas yra gebėjimas kitų protą kilstelėti iki išlaisvinimo. Palaiminimas neturi jokios formos, jokios ypatingos išraiškos. Nors laiminant naudojami įvairūs simboliniai elementai, tikrasis palaiminimas yra tada, kai nebegalvojame, kad kažkas duoda palaiminimą ir kažkas jį gauna. Tai yra visiškas galios perdavimas. Visa kita yra tik išoriniai palaiminimo gavimo pavyzdžiai.
