Indija – budizmo tėvynė

Indija – Indija yra budizmo tėvynė, nes būtent čia VI a. pr. Kr. Buda pradeda skleisti savo mokymą. Jo populiarumą be kitų priežasčių lemia ir tais laikais pasireiškusi tradicinių moralinių ir religinių vertybių krizė. Galiausiai budizmas asimiliavo dvasines ir kultūrines Senovės Indijos tradicijas. Dar Budai gyvam esant naujojo mokymo pasekėjais tapo Magadha valstybės valdovai. Vėlesnius 300 metų budizmo pasekėjai jau sudarė rimtą socialinį gyventojų sluoksnį Magadhos valstybėje.

Chandragupta Maurya, Maurijų dinastijos įkūrėjas, užima Magadhos sostą 321 m. pr. Kr. Jo anūkas Ashoka (?-232 m. pr. Kr. ), vienas garsiausių senojo budizmo skleidėjų, paskelbęs budizmą valstybine religija, buvo trečiasis Maurijų imperijos valdovas. Būtent jo valdymo metais Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr. įvyksta trečiasis budistinės Sanghos Susisrinkimas, kuriame jis paskelbė ediktus, nukreiptus prieš Mokymo pasekėjų bendruomenės skilimo kurstytojus. Ir būtent Ashoka nusprendžia skleisti budizmą už savo valstybės ribų, visame Indijos pusiasalyje. Tarp naujų teritorijų taip pat buvo Tailandas, Himalajų kalnų papėdės valstybės. Valdovo sūnus, budistų vienuolis Mahinda, skleidė Budos mokymą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąją tėvyne. Po Ashokos valdymo budizmas suskyla į 18 skirtingų judėjimų.

Kitas Budos mokymo populiarumo kilimas Indijoje susijęs su Kushanas imperijos (kurios dalimi buvo ir centrinė Indija) valdovo Kanishka (apie 80 m. pr. Kr.) bei pradžioje nedidelės valstybėlės valdovo Harsha (606-647 m. po Kr.) vardais. Abu jie buvo Mahayana budizmo pasekėjai.

712 m. į Indiją įsiveržus musulmonams, budizmas neteko savo reikšmės. Iki X a. jis dar gyvavo Kašmyre ir Bengalijoje, bet jau nuo XIII a. Budos mokymas Indijoje neaptinkamas.