„Dangaus karalystė“ – ne šio pasaulio karalystė?
Prieš penketą metų režisieriui Ridley Scottui filmu “Gladiatorius” pavyko pradėti klasikinio epinio filmo renesansą. Ką tik ekranuose pasirodžiusi “Dangaus karalystė” yra jau antrasis šio žanro režisieriaus darbas.
Veiksmas vyksta brandžiaisiais viduramžiais, tiksliau, besiruošiant trečiajam kryžiaus žygiui. Šventoji žemė: visas šiandieninis Izraelis, dauguma Libano, Jordanijos, Sirijos ir Turkijos žemių, dar iki pirmųjų kryžiaus žygių užkariautos ir valdomos krikščionių. Tačiau užkariautojų mažuma, o ir ta dėl ligų ir karų su kaimynais musulmonais nuolat menksta, todėl priversta nuolat verbuoti naujus kovotojus Europoje.
Esant šitokiai situacijai, Ibelino karvedys Gotfrydas savo tėviškėje susiieško kalvį Balianą. Susitikimo metu pastarasis netikėtai sužino, kad yra kravedžio nesantuokinis sūnus ir kviečiamas kartu keliauti į Jeruzalę. Esą ten “yra naujasis pasaulis, daug geresnis už kada nors matytą – sąžinės karalystė, dangaus karalystė”.
Balianas išjoja kartu, bet Jeruzalėje nieko panašaus neranda – režisieriaus Scotto bei scenarijaus autoriaus Monahano sukurtas pasaulis yra Dievo paliktas ir nykus. Balianas ieško Dievo, net užkopęs į Golgotos kalną prašo atleidimo sau ir savo mirusiai žmonai, bet Dievas neatsiliepia. Už ko kabintis: jaunasis Jeruzalės karalius Balduinas serga raupais, žymiausias jo karvedys Tiberijus nusivylęs ir pasimetęs: “Maniau, kovojame vardan Dievo. Tačiau pasirodė, kad vardan turtų ir naujų žemių”.
Visgi dabar jau visi trys ryžtasi veikti: saugoti trapią taikos sutartį su Sirijos ir Egipto valdovu Saladinu. Tačiau ją sulaužo ne tik garbės troškimo, godumo ir fanatizmo, bet ir fatalizmo genamas tamplierių ordino riteris Renaldas Šatiljonas: “Aš esu toks, koks esu – nors vienas juk turi toks būti”.
Balduinui mirus, naujasis karalius Gy Lusinjanas nesiima vertinti aikštingojo riterio poelgio ir nepareikalauja atsakomybės, užtat kyla Hatino mūšis, kuriame sumušama krikščionių armija ir Saladinas su savo kariauna pasibeldžia į Jeruzalės vartus. Balianas organizuoja gynybą, tačiau ne šventų krikščionims vietų, o žmonių, esą už juos dabar reikia kovoti, “už jų saugumą ir laisvę”. Tačiau Balianui nieko gero nepavyksta. Po kapituliacijos ir išlikusių gynėjų pasitraukimo ir jis prieina prie išvados: “Jei tai dangaus karalystė, tai tegul Dievas ją ir saugo”. Kartu su karaliene Sibile Balianas grįžta į Prancūziją ir trečiajam kryžiaus žygiui nesileidžia įkalbamas net paties Ričardo Liūtaširdžio.
R. Scotto subrandinta idėja daug kuo panaši į šiandieninę situaciją: “Jei iš šios lygties būtų galima išimti Dievą, nebūtų jokios prakeiktos problemos”. Scenaristas Monahanas pasisako dar aiškiau: “Mūsų aukščiausias tiklas turėtų būti pažanga, judėjimas pirmyn net tada, jei tai reikštų mūsų religinių įsitikinimų peržiūrą arba, dar geriau, visišką jų atsisakymą… Juk jei Dievas iš mūsų reikalauja to, kas griauna kultūrinę harmoniją, tai jis visai ne Dievas”.
Pastaroji mintis beveik paraidžiui atkartojama ir filme. Todėl ir išeina ne kas kita, kaip drumzlinas švietimo idėjų ir praktinės etikos nuostatų mišinys, reklamiškai iškaltas Baliano dirbtuvėje: “Koks gi vyras, kuris nebando patobulinti pasaulio?”
Kiek Šventoji žemė mažai atitiko Baliano įsivaizdavimą, tiek pat nedaug režisieriaus ir scenaristo sukurtas pasaulis atitinka tikrovę. Tik smulkmenos, kai pagalvoji, kad Scotto Jeruzalė ir Kerako pilis labiau atrodo įkurdintos Tolkieno Viduržemyje, negu Šventojoje žemėje. Arba kad riterių filmuose lyg kokia būtinybė net didžiausios taikos metu rodyti karius dėvint šarvus, tarsi anų laikų riteriams būtų buvęs didžiausias malonumas 40 laipsnių temperatūroje ant savo kūno tampytis 20 kg sveriantį geležies ir odos krovinį.
Bet svarbiausia, kad filme pakeisti ir smarkiai supaprastinti svarbūs istoriniai įvykiai, ypač prieš žlungant Jeruzalei. Tikrovėje pastarieji dalykai trunka apie trejus metus, filme – vos kelis mėnesius. Veiksmo dalyvių taip pat sumažinta iki minimumo: pvz., trūksta Sibilės sūnaus iš pirmosios santuokos, jos jaunesnės sesers su vyru. Žinoma, istorinių įvykių trumpinimai, mažinimai filmuose dažniausiai neišvengiami ir suprantami. O šiame netgi dar ir visai pakenčiamai pavykę. Palyginus su Šekspyro, Šilerio ar kitų poetų istorijos atvaizdavimo laisve, šis filmas nėra pernelyg nutolęs nuo tikrovės ir rezultatas galėtų atrodyti pakankamai įtikinamai.
Įtikinamai, jei nebūtų taip iškreiptas Baliano portretas. Per visą filmą Scotto personažas sukuria įvaizdį vyro, genamo įvairių besiklostančių aplinkybių, nežinančio, ko siekti, tačiau kažkaip stebuklingai ir visiems naudingai išsisukančio iš visų situacijų. Ar tai režisieriaus sumanymas, ar tiesiog aktoriaus Orlando Bloomo neprofesionalumas, lieka neaišku. Bet kokiu atveju, greta puikių antraeilių personažų, Bloomo herojus atrodo blankiai ir skystokai.
Bet dėl įvykių taip pat būtų galima pažerti nemažai abejonių ir klausimų: iš filmo visiškai neaišku, kodėl Balianas imasi vadovauti Jeruzalei apgulties metu ir kodėl gynėjai paklusniai jo klauso? Kodėl taip rūpinęsis civilių “saugumu ir laisve”, Balianas graso Saladinui miestą sudeginti, bet neatiduoti? Istoriškai vertinant tai teisinga, tačiau filmo personažas prieštarauja pats sau. Kodėl Balianas kaunasi, bet vėliau miestą vis dėlto atiduoda? Jeigu jau praleistos istorinės derybos dėl išpirkos ir jos perdavimo, tai kam dar kautis – Balianas Jeruzalę būtų galėjęs atiduoti iš karto? Tuo labiau, kad išties Saladinas daliai gyventojų leido pasitraukti be jokios išpirkos?!
Siekiant parodyti tą epochą, Scottui būtų visai pakakę istorinių faktų ir herojų. Bet režisieriui, matyt, atrodė kitaip. Istorinius dalykus suplakęs su fantazija ir visa tai gerokai pasūdęs dabartine moderniąja pasaulėžiūra, režisierius sumanė išlikti įtikimas ir autentiškas. Žiūrint į tam tikras scenas, kostiumus ir kovų epizodus, autentiškumo pojūtis šiek tiek gal ir sukyla. Bet tikrai to nepasakysi apie personažus, jų motyvus ir pasaulėžiūrą. Religiniai aspektai pateikiami visiškai nediferencijuotai niekaip neskirstomi įvairūs tikėjimo mokymai, nevertinami jų iškraipymai: dangaus karalystės tikintieji vaizduojami fanatikais, kiti cinikais, skeptikais, agnostikais. Toks paveikslas sunkiai tiktų net mūsų laikams, tuo mažiau brandiesiems viduramžiams. Todėl R. Scotto sukurta dangaus karalystė nepasiekiama ne tik jo riteriams, bet ir nieko bendra neturi su Dievo dangaus karalyste. Kas lieka? – įvyniotas į plonytį istorinį papirusą virtualus, paramoginis veiksmo filmas, ir tiek.
