Chris Butler “Reinkarnacija”

Interviu apie reinkarnaciją su knygos “Reincarnation Explained” autoriumi Krisu Batleriu

KLAUSIMAS: Šiais laikais daug žmonių domisi reinkarnacija. Tačiau turime nedaug gilesnio supratimo, kas iš tikrųjų reinkarnacija yra. Gal jūs galėtumėte paaiškinti išsamiau?

ATSAKYMAS: Pirmiausia mes turime suprasti, kad kalbėdami apie reinkarnaciją, kalbame apie asmenį, kuris persikelia iš vienos gyvybės formos į kitą. Todėl pirmasis klausimas, kurį turime užduoti: “Kas persikelia?” Akivaizdu, kad ne pats kūnas persikelia į kitą kūną. Vadinasi, yra kažkas, kas toliau egzistuoja po kūno mirties. Taigi, pirmasis dalykas, kurį turime suvokti, yra tai, kad asmuo nėra fizinis kūnas. Mirties metu asmuo palieka kūną ir kūnas pradeda irti. Visi, kurie buvo susiję su šio kūno savininku, pradeda verkti ir būna labai nelaimingi, kadangi jų giminaitis juos paliko. Taigi, suprasti sielos persikūnijimo mokslą reiškia suvokti, kad asmuo, ar gyva būtybė, kuri buvo šiame kūne, paliko šį kūną ir, jei ši būtybė nėra dvasiškai švari, ji vėl gaus kitą materialų kūną.

K: Vadinasi pirmas dalykas, kurį mes turime suvokti yra tai, kas mes esame, kad mes nesame kūnas?

A: Taip. Tai yra pirmas žingsnis. Jei aš nesu ši mėsa ir kaulai, tai kyla klausimas “KAS AŠ?”

“Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną.”

Bhagavad-gita 2:20

Iš to mes galime suprasti, kad gyvoji esybė yra siela. Tai žmogaus tikroji tapatybė. Negalima sielos pamatyti šiomis materialiomis akimis, bet jos buvimą nurodo sąmonė. Pacituosiu A.C. Bhaktivedantos Swamio komentarą šiuo klausimu. Jis teigia:

“Visi gali suprasti, kas yra pasklidusi po visą kūną, – tai sąmonė. Visi patiria kūno, kaip dalies ar visumos skausmus ar malonumus. Ši sąmonė pasklidusi tik viename kūne. Vieno kūno skausmai ar malonumai yra nežinomi kitam kūnui. Todėl, kiekvienas kūnas yra individualios sielos buveinė ir jos buvimo požymis yra suvokiamas kaip individuali sąmonė.”

Gyvos būtybės žemesnėse gyvybės formose turi žemesnį sąmonės lygį, negu tos, kurios yra akščiausioje gyvybės formoje, t.y. žmoguje. Taigi, jūs turite aiškiai suprasti šį faktą, kad jūs esate gyva būtybė ar siela, esanti materialiame kūne. Kai kūnas miršta, jūs nemirštate. Kūnas – tai tarytum drabužiai. Jūs nusivelkate senus drabužius, bet tai nereiškia, kad jūs nustojote egzistuoti. Ši tiesa taip pat aptariama Biblijoje, kur teigiama, kad materialus kūnas yra tarytum namas, kuriame siela laikinai apsistoja.

K: Kai kuriems žmonėms sunku patikėti reinkarnacija.

A: Čia nėra tikėjimo klausimas. Tai nesunku suprasti. Tai visiškai moksliška. Tiesiog pabandykite suprasti paprastą faktą: kūnas, kurį jūs turite dabar, yra ne tas pats, kurį jūs turėjote prieš 10 ar 20 metų. Kūnas nuolat nyksta ir atgimsta, visos ląstelės numiršta ir pasikeičia naujomis, visos molekulės pasikeičia ir po kiek laiko jūsų kūnas jau visiškai kitas. Po kiek laiko šis kūnas savo ruožtu vėl palaipsniui pasikeičia į kitą kūna ir taip toliau. Tai reiškia, kad materialios dalelės, kurios sudaro jūsų kūną dabar, nėra tos pačios, kurios sudarė jūsų kūną anksčiau. Tačiau yra kažkas, kas egzistuoja nuolat, nepaisant to, kad kūnas visą laiką keičiasi. Ar suprantate?

K: Taip

A: Vadinasi, jei suvokiate, kad jūsų dabartinis kūnas nėra tas pats kūnas, kurį turėjote prieš penkis ar aštuonis metus, galite suprasti, kad jūs persikūnijote. Jūs reinkarnavote iš vieno kūno į kitą jau šiame gyvenime! Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tai vyks ir toliau. Jūs ką tik tai patyrėte. Jūs galite būti ateistas, netikėti reinkarnacija ar dar kuo nors, tai neturi reikšmės. Tačiau jūs galite pasiimti savo dvidešimties ar trisdešimties metų senumo nuotrauką, pažiūrėti į ją ir suvokti, kad nors to kūno, kuris yra nuotraukoje, jau seniai nebėra, jūs vistiek egzistuojate. JŪS egzistuojate, tačiau kūnas, į kurį jūs žiūrite nuotraukoje, jau neegzistuoja. Tai įrodo, kad jau dabar jūs persikūnijate iš kūdikio kūno į vaiko kūną, o iš jo – į paauglio, jaunuolio, suaugusio, pagyvenusio žmogaus kūnus ir t.t. Jūs JAU reinkarnavote.

” Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie kitimai sveikai protaujančio žmogaus neklaidina “
Bhagavad-gita 2:13
K: Na, o kaip dėl proto? Daugelis žmonių pasakytų, kad mes esame protas.

A: Protas yra irgi tarytum kūnas. Tiesą sakant, protas yra mūsų subtilusis (mentalinis arba astralinis) kūnas. Lygiai kaip mūsų grubusis kūnas nuolat kinta, taip pat keičiasi ir subtilusis kūnas. Jūs galite būti savo proto liudininku, pavyzdžiui galite stebėti kaip jūsų protas keičiasi. Kas yra tas liudininkas, kuris stebi šiuos pokyčius? Tai esate jūs, gyvoji būtybė! Vienas psichologas pateikė tokį pavyzdį: jūs galite įsitikinti, kad nesate protas, kadangi jūs negalite jo kontroliuoti. Žmonėms sunkiai sekasi savo protą valdyti. Tai reiškia, kad yra kažkokia esybė, kuri bando suimti savo protą į vadžias, jį kontroliuoti. Tai dar vienas įrodymas, kad jūs nesate protas, yra kažkas, t.y. jūs, ir jūs mėginate savo protą suvaldyti.

Pavyzdžiui, kartais taip atsitinka, kad jūsų protas išslysta iš jūsų kontrolės ir jūs nebegalite jo suvaldyti. Jis visai pašėlsta. Jūs norėtumėte, kad jūsų protas jums paklustų, tačiau vistiek negalite nustoti mąstyti apie kažką. Jūs norite sustoti, tačiau negalite. Tada jūs bandote suvaldyti savo protą, kaip važnyčiotojas bando suvaldyti įsišėlusius arklius. Arba, imkime kitą pavyzdį, jūs meditacijoje bandote “ištuštinti” savo protą, išvalyti jį nuo bet kokių minčių ar priversti jį tekėti ta ar kita linkme. Bet kuriuo atveju, jūs bandote protą suvaldyti, įtempti vadeles ir priversti šėlstančius žirgus jums paklusti. Ar jums tai pavyksta, ar ne – tai jau kitas klausimas. Tačiau tai jau yra įrodymas, kad jūs esate būtybė, bandanti valdyti savo protą. Jis yra kažkas skirtinga nuo jūsų, lygiai kaip arkliai yra kažkas skirtinga nuo važnyčiotojo. Taigi, jūs nesate protas. Protas – tai jūsų subtilusis kūnas.

‘Kas yra ta būtybė, kuri stebi savo besikeičiantį protą?’

K: Koks proto vaidmuo sielos persikūnijimo procese? Ar mirties metu siela išsilaisvina nuo visų užsiteršimų ir materialių apvalkalų: grubių ir subtilių?

A: Mirties metu siela palieka grubų materialų kūna, tačiau ji vis dar yra padengta subtilaus materialaus kūno, t.y. visų jūsų materialių troškimų, visos informacijos ir įspūdžių, kurie lieka jūsų prote iš praėjusio gyvenimo. Pavyzdžiui, jūs kasdien turite daugybę įspūdžių: sakykime, jūs matote paukštį, jūsų akys jį užfiksuoja ir protas jį “išsaugo” tarytum fotojuostoje. Visi šie materialūs įspūdžiai, formos ir troškimai dengia jūsų sielą. Kai jūs paliekate vieną grubų materialų kūną, šis subtilus “apvalkalas” jus priverčia įsikūnyti į kitą grubų materialų kūną.

K: Kodėl?

A: Todėl, kad jūsų protas (ar subtilusis kūnas) yra tarytum matrica, aplinkui kurią vystosi jūsų grubusis materialusis kūnas.

K: Jei protas, kartu su siela palieka kūną ir įsikūnija naujame, vadinasi aš turiu prisiminti savo praėjusius gyvenimus, kadangi aš turiu tą patį protą, kaip ir praeitame gyvenime. Tad ar tai, kad aš negaliu prisiminti savo praėjusių gyvenimų, neįrodo kad jų nebuvo?

A: Jei tai jūsų logika, tai aš jūsų klausiu: ar drugelis atsimena savo praeitą vikšro gyvenimą?

K: Aš nežinau.

A: Ar jūs atsimenate savo gimimą, t.y. jūsų dabartinio kūno gimimą? Ar jūs pamenate savo patirtį motinos įsčiose?

K: Ne.

A: Tačiau jūs žinote, kad gimėte, ar ne?

“Ar kas gali paneigti, kad ta pati gyva būtybė iš vikšro kūno persikūnijo į drugelio kūną? ”

K: Vadinasi, jūs sakote, kad jei aš nepamenu savo praėjusio gyvenimo, tai dar nereiškia, kad jo nebuvo?

A: Būtent. Mūsų atmintis nėra tobula. taip jau gamtos sutvarkyta. Jūs neprisimenate savo gimimo, buvimo motinos įsčiose ar praėjusio gyvenimo. Krišna teigia, kad kas gimė, tas tikrai mirs, o kas mirė – tas tikrai gims.

K: Ar įmanoma hipnozės pagalba sugrįžti ir prisiminti savo praėjusius gyvenimus?

A: Tai gali būti įmanoma. Tačiau kokia šių prisiminimų vertė? Gerai, kad jūs norite ieškoti savo šaknų, sužinoti iš kur jūs atėjote, tačiau praėjusių gyvenimų prisiminimas nėra pats geriausias būdas. Jūs turėjote daugybę įsikūnijimų nuo neatmenamų laikų, todėl kokia nauda iš to, kad prisiminsite vieną ar du ankstesnius gyvenmus. Senosiose Indijos Vedose teigiama, kad yra 8 400 000 gyvybės rūšių pradedant nuo mažyčių mikrobų ir baigiant pusdievių kūnais. Jūs galite turėti gyvūnų, augalų ir kitokius kūnus. Tačiau protingas žmogus nebandys kapstytis šiose dalykuose, bet galvos, kaip surasti sprendimą šiai problemai.

K: Neseniai buvo sukurtas filmas “Audrey Rose”, kuriame reinkarnacija vaizduojama kaip nesibaigiantis smagus pasivažinėjimas iš vieno kūno į kitą.

A: Tokiu atveju, šiam filmui nepavyko perduoti tikrosios jogos filosofijos. Savo prigimtimi mes esame Dievo kibirkštėlės, amžinos ir nemirtingos. Moms nereikia čia nuolat būti, šiame ribotame materialios energijos pasireiškime. Tai nėra mūsų amžinoji padėtis. Tai nėra mūsų namai. Kodėl mes, būdami iš prigimties amžini, turime likti šiame materialiame, kūniškame pasaulyje, kuris iš prigimties yra laikinas ir pilnas kančių? Žodis “įsi-kūni-jimas” reiškia, kad mes esame fiziniame KŪNE. Kadangi kūnas yra fizinis, jis turi praeiti gimimą, ligas, senatvę, mirtį vėl ir vėl ir taip be galo. Mes esame amžini, mūsų namai – pas Dievą, dvasiniame pasaulyje, laisvėje nuo materialių gimimų ir mirčių. Kaip yra pasakęs didysis kinų išminčius Lao Dze: “Visų kančių priežastis yra materialus kūnas” Tad kodėl mes turime taip norėti priimti vis naują ir naują kūną?

K: Kada reinkarnacija buvo anksčiausiai paminėta krikščionių bažnyčioje?

A: Trečiąjame mūsų eros šimtmetyje vienas iš krikščionių bažnyčios tėvų Origenas savo knygoje “Apie pirminius principus” rašė:

” Dėl savo polinkio į blogį kai kurios sielos įsikūnija į materialius kūnus. Visų pirma jos gauna žmonių kūnus, vėliau, pasibaigus jiems skirtam žmogiškojo gyvenimo laikui, dėl savo polinkio į kūniškas aistras jie gauna gyvulių kūnus, o vėliau degraduoja iki augalų lygio. Iš šios būsenos jie vėl pamažu pakyla iki žmogaus lygio, kur ir vėl turi galimybę atgauti savo tikrąją dvasinę tapatybę”

K: Kas yra tasai “polinkis į blogį”?
A: Troškimas būti Dievu. Noras būti aukščiausiuoju besimėgaujančiuoju, mėgautis Dievo energija. Būtybė, kur turi nors menkiuasią polinkį viešpatauti, negali likti Dievo karalystėje, nes yra tik vienas Viešpats. Visi mes savo prigimtimi esame Dievo tarnai ir mes savo esme esame laimingi jam tarnaudami. Taigi, jei kas nors nenori tarnauti Dievui, jie iš karto patenka į materialų pasaulį. Materialus pasaulis yra tiems iš mūsų, kurie nori imituoti Dievą. Biblija teigia, kad Dievas sukurė pasaulį, kad žmogus galėtų juo mėgautis. Tačiau iš tikrųjų šis pasaulis yra žmogui BANDYTI mėgautis juo, rasti jame tikrą laimę. Tačiau tai neįmanoma. Mes galime tapti laimingais tik tada, kai sugrįšime atgal į dvasinį pasaulį, Dievo karalystę, vėl tapsime Jo tarnais. Tačiau mes to nenorime. Mes norime tokios Dievo karalystės, kur mes patys esame dievas. Mes norime Dievo karalystės be Dievo! Kai tik mes nusprendžiame “Aš netarnausiu!”, Dievas tuoj pat mums suteikia galimybe Jo nematyti. Esmė tame, kad tarnavimas Dievui remiasi meile. Jis turi būti pasirinktas laisva valia. Taigi, siela, turėdama laisvą valią, gali visada rinktis tarnauti ar netarnauti Dievui. Jis žino kiekvieną slapčiausią mūsų troškimą ir duoda mums tai, ko mes trokštame.

“Kai kurioms sieloms tam tikra prasme jau čia ir dabar yra pragaras.”

K: Tada kodėl krikščionių bažnyčia nustojo mokyti apie reinkarnaciją?
A: Aš nežinau visų detalių, tačiau kiek man žinoma, 553 mūsų eros metais imperatorius Justinianas išleido Anatemą prieš Origeną: “Jei kas nors platins “mistiško sielų sugrįžimo” doktriną, tebūnie jie prakeikti”. Kai kas teigia, kad paskelbti šią anatemą Justinianą paskatino politinės ambicijos, kiti teigia, kad tai buvo mėginimas, “sudrausminti” plačiąsias mases. Žmonės klaidingai suprato mokymą apie reinkarnaciją kaip leidimą nuodėmingai gyventi. Jie manė: “man nėra ko jaudintis. Aš galėsiu vis grįžti ir mėgautis amžinai.” Jie nesuprato, kad materialus pasaulis – tai kančių vieta. Jie taip pat nesuprato karmos dėsnio, kad pagal savo veiklą sulauksi atitinkamo atoveikio, arba, kaip sakė Jėzus, – “ką pasėjai, tą ir pjausi”.

Tiesą sakant, daug žmonių nesuvokia, kad iš prigimties amžinai ir palaimingai gyvai esybei būti šiame laikiname ir ribotame pasaulyje, kur ji turi nuolat pereiti pasikartojantį gimimą, ligas, senatvę ir mirtį yra visiškai nenatūralu. Tai yra kančia, tačiau žmonės to nesupranta. Kartą A.C. Bhaktivedanta Svamis Havajų universitete bandė paaiškinti grupei studentų, kad jei žmogus gyvena kaip šuo, tai jis juo ir taps. Vienas vaikinas paklausė: “O kas tame blogo? man tai visiškai patiktų!” Panašiai ir buvęs prezidentas Niksonas yra sakęs, kad jei jam būtų leista pasirinkti, jis sugrįžtų kaip šuo!

K: Ar reinkarnacijos doktrina neprieštarauja Krikščionybės mokymui apie “paskutiniojo teismo dieną”?

A: Jokiu būdu. Būtent šis “paskutinis teismas” ir nulemia kiek jūs turėsite patirti apdovanojimų ar kančių sekančiame savo egzistencijos etape. Krikščionys tai vadina rojumi arba pragaru. Siela turės patirti rojaus ar pragaro sąlygas priklausomai nuo savo karmos, t.y. praeities poelgių. Tiesą sakant, mums nereikia toli ieškoti sielų, esančių pragare – kiaulių, šunų, medžių ir kitų žemesniųjų gyvybės formų. Yra be galo daug pragaro dimensijų ir siela su bloga karma egzistuoja vienoje iš šių dimensijų atitinkamame kūne. Jūs negalite egzistuoti pragare be materialaus kūno, kadangi jei jūs būtumėte be materialaus kūno, jūs būtumėte Dievo karalystėje. Kai kurioms sieloms tam tikra prasme jau čia ir dabar yra pragaras.

K: Tačiau krikščionys teigia, kad gyvūnai neturi sielų.

A: Žodis “siela” dažnai yra naudojamas skirtingomis reikšmėmis. Jei turima omenyje “GYVA BŪTYBĖ”, tada gyvūnai be jokios abejonės turi sielas, arba, tiksliau, siela ar gyvoji būtybė yra laikinai įsikūnijusi gyvulio kūne. Tačiau jei jūs suprantate žodį “siela”, kaip sugebėjimą racionaliai mąstyti, ieškoti Absoliučios Tiesos ar siekti tobulumo, tada gyvūnas ar augalas sielos neturi. Kodėl? Todėl, kad gyvūnų pagrindiniai interesai tėra valgis, miegas, gynimasisi ir poravimąsis. Jų sąmonė nėra išsivysčiusi iki tiek, kad jie galėtų klausti apie Absoliučią Tiesą. Taigi, visiškai suprantama, kad krikščionių bažnyčia moko, kad šis žmogaus gyvenimas yra jūsų vienintelis šansas. Ji tai daro norėdama paskatinti žmones rimtai žiūrėti į dvasinį tobulėjimą, kadangi žmonės linkę manyti: “aš turėsiu dar daug šansų ateityje, tad nėra ko dabar skubėti…”. Jūs galbūt ir turėsite, tačiau jūs nežinote kaip ir kada. Paviršutiniškas reinkarnacijos supratimas tikrai skatina neatsakingą gyvenimą. Žmogaus gyvybės forma yra tokia reta, kad mes būtinai turime ja pasinaudoti. Tai yra tarytum “starto aikštelė” į Dievo karalystę. Tai labai retas momentas begaliniame gimimų ir mirčių rate, kada jums suteikiama galimybė iš šio vergiško rato ištrūkti. Tačiau, jei mes ignoruojame šią galimybę ir gyvename kaip gyvuliai, tai kodėl gi Dievas mums turėtu sekantį gyvenimą vėl duoti žmogaus kūną? Jei dabar mano sąmonė kaip gyvulio, tai kitą gyvenimą toks bus ir kūnas.

“…protas yra tarytum matrica, aplinkui kurią vystosi jūsų grubusis materialusis kūnas .”

K: Kaip tai vyksta?
A: Kaip jau esu minėjęs, jūsų protas yra tarytum branduolys, matrica, aplinkui kurią vystosi materialusis kūnas. Grubus materialus kūnas yra tarytum mūsų proto atspindys. Visa begalinė kūnų įvairovė, kurią mes matome šiame pasaulyje, tėra gyvųjų būtybių norų ir troškimų išorinės manifestacijos.

“Gyvoji būtybė materialiame pasaulyje perneša savo gyvenimo sampratą iš vieno kūno į kitą, panašiai kaip vėjas perneša kvapus. Todėl gyvoji būtybė, gaudama naują grubų kūną, gauna atitinkamas ausis, liežuvį, nusį ir lytėjimo organus, kad galėtų atitinkamai mėgautis juslių objektais.”

Bhagavad-gita 15:8,9

K: Vadinasi, gyvos būtybės fizinis kūnas (ar tai būtų gyvūno, augalo ar žmogaus kūnas) tėra tik instrumentas, padedantis išpildyti atitinkamus proto troškimus?

A: Būtent. Pavyzdžiui, mūsų liežuvis yra instrumantas, padedantis išpildyti mūsų troškimą ragauti, nosis – uosti, akis – regėti ir t.t. Tačiau gamta aprūpina gyvas esybes skirtingais jutimo organais, priklausomai nuo jų skonių ir troškimų. Pavyzdžiui, kiaulės liežuvis yra atitinkamai pritaikytas mėgautis tam tikros rūšies maistu, katino ar žmogaus liežuviai pritaikyti mėgautis kitokios rūšies maistu. Taigi, gamta mus aprūpina atitinkamais kūnais ir jutimų organais, priklausomai nuo mūsų mentaliteto ir troškimų.

K: Tada kas nors, kas pavyzdžiui yra labai prisirišęs prie serfingo, gali gimti delfinu?

A: Taip. Jis gali gauti tokį kūną, kuris jam leis mėgautis šiuo sportu kiaurą dieną, nebijant persišaldyti ar paskęsti. Tiesa sakant, nardytojų kostiumai jau yra tarytum ruonio oda, mes jau šiame gyvenime daromės į juos panašūs… Tačiau ne kiekvienas, užsiimantis serfingu ar nardymu, yra pasmerktas tapti ruoniu, tai priklauso nuo daugelio dalykų, ypač nuo mūsų prisirišimų.

K: Kartais tenka matyti žmones, kurių išvaizda norom nenorom primena kokį nors gyvulį. Ar tai reiškia, kad jie jau virsta į šiuos gyvūnus?

A: Taip. Proto sankloda dažnai atsispindi žmonių fiziniame kūne net ir šiame gyvenime. Pavyzdžiui, jūs galite pasižiūrėti į ką nors ir sušukti: “O Dieve! Šitas tipas atrodo kaip tikra kiaulė!” Nors šis asmuo turi žmogaus kūną, tačiau dėl kažkokių tai priežasčių atrodo kaip kiaulė. Arba kitas žmogus gali būti toks panašus į šunį. Ar niekad nesate to pastebėję? Žmogus šiame kūne vystė atitinkamą mentalitetą ir šis jo mentalitetas pradeda atsispindėti jo išvaizdoje, t.y. grubiame materialiame plane. Tai pastebi ne tik spiritualistai, bet ir paprasti materialistai. Dažnai laikraščiuose būna karikatūrų ar anekdotų apie tai. Žmonės tai pastebi! Kodėl tai vyksta? Atsakymą duoda Vedos: asmuo, būdamas žmogaus kūne formuoja savo subtilujį kūną pagal savo mentalitetą. Jei žmogus nuolat žiūri į savo šunį, galvoja apie savo šunį, maitina, glamonėja, šnekina, galvoja kaip jį patenkinti ir t.t., vadinasi jis savo meilę nukreipia neteisinga linkme ir pamažu formuoja subtilų šuns kūną.

K: Vadinasi, jei mirties momentu mes nesame laisvi nuo materialių troškimų, mes turėsime gauti kitą kūną?

A: Taip. Jūs gaunate tai, ko norite. Gamta jums suteiks atitinkamą kūną, kad galėtumėte išpildyti savo troškimus.

K: Kai kurie psichologai teigia, kad išsigydyti nuo daugelio stresų ar neurozių galime sugrįžus į vaikystės prisiminimus ar netgi į savo praėjusius gyvenimus. Prisiminus anksčiau patirtas stresines situacijas ir “ištempus jas į dienos šviesą”, galima save suprasti ir atsikratyti daugelio psichologinių problemų.

A: Jūsų protas yra tarytum kompiuteris, talpinantis ne tik šio, bet ir visų praėjusių jūsų gyvenimų įspūdžius. Todėl psichologų idėja, kad jums galima padėti atsikratyti savo problemų sugrąžinus jus į jūsų kūdikystę ir priminus jums kaip jūsų tėvas jus nuskriaudė ir dėl to jūs dabar turite kažkokią neurozę, yra paviršutiniška. Jūs turite šitiek praeities įspūdžių ir patirtų stresų, kad joks psichologas nesugebės grąžinti jūsų prie jų visų. Jie gali jus sugrąžinti prie gimimo kančių, tačiau tada jie turėtų jus sugrąžinti, kad jūs vėl išgyventumėte savo praėjusios mirties kančias, o po to – praėjusio gimimo kančias, dar ankstesnės mirties, dar ankstesnio gimimo ir taip toliau ir taip toliau. Jie nesupranta, kad jūs turėjote šimtus tūkstančių tokių patirčių ir šios patirtys buvo ne vien tik žmogiškose egzistencijose. Koks psichiatras jus sugrąžins dešimt tūkstančių gyvenimų atgal kai jūs būdamas kirmino kūne patyrėte psichologinę traumą, nes buvote alkanas, o jūsų motina nerado išmatų, kuriomis reikėjo jus pamaitinti? Arba tada, kai jūs buvote musė ir jus užmušė ir todėl jūs dabar turite įgimtą fobiją musių mušekliams? Nėra prasmės sugrįžinėti prie viso to, tai nepadės. Daug praktiškiau yra išspręsti savo problemas padedant pamatus naujam gyvenimui, prisimenant savo tikrąją dvasinę tapatybę ir atstačius jūsų santykį su Dievu. Beje, iš kur ta keista filosofija, kad “ištraukus į dienos šviesą” jūsų pergyventas blogas patirtis galima jas kaip nors neutralizuoti? Kodėl jūs tokie tikri, kad šios patirtys bus mažiau skausmingos, kai jos bus “ištrauktos į dienos šviesą”? O svarbiausia – KAIP JŪS IŠVENGSITE JŲ ATEITYJE?

“Išspręsti kentėjimo problemą galima tik prisiminus savo tikrąją tapatybę ir savo ryšį su Dievu. Sprendimas yra nukreipti savo pojūčius, kad jie patenkintų Dievą, o ne jūsų dabartinį laikiną materialų kūną.”

K: Vadinasi, mūsų prisirišimas prie materialaus pasaulio ir įvairių jo malonumų ir yra reinkarnacijos priežastis?

A: Taip. Todėl mums reikia ugdyti kitokį prisirišimą: prisirišimą prie Dievo. Šiame pasaulyje neįmanoma gyventi nevalgant, nemiegant, nesiporuojant, nesiginant ir nesimėgaujant jokiomis materialiomis patirtimis. Svarbiausia yra vystyti kitokią veiklą – savęs ir Dievo pažinimą. Mums būtina rūpintis savo materialiais poreikiais, tačiau tuo pat metu mes turime kultivuoti tai, ką Viešpats Jėzus ir Viešpats Krišna vadina “meile Dievui”.

Jei jūs esate tikrai prisirišęs prie Aukščiausiojo, jūsų prisirišimai prie pasaulio ir jo malonumų automatiškai mažėja ir jūs galite gyventi šiame pasaulyje, nebūdamas “šio pasaulio”. Taip jums nereiks priimti naujo kūno ir grįžti į šį pasaulį vėl.

PRAGARAS

K: Ar pragarą reikia suprasti kaip kažkokią vietą ar kaip sąmonės būseną?
A: Nors ir egzistuoja atitinkamos vietos, kuriose gyvenimą galima būtų pavadinto rojišku arba pragarišku, tačiau buvimas pragare nebūtinai reiškia gimimą atitinkamoje vietoje. Pragaras reiškia buvimą atskirtam nuo Dievo. Šia parsme galima sakyti, kad gyvulio egzistencija, augalo egzistencija, vabzdžio egzistencija ir t.t. iš tikrųjų yra “pragarinės” gyvybės formos. Gyvos būtybės esančios šiuose kūnuose iš tikrųjų yra pragare, nes jų sąmonė yra toliau nuo Dievo. Jos yra tokios pačios gyvos būtybės, kaip ir mes, tačiau kadangi jos yra mažiau sąmoningos, tai yra pragariška egzistencija. Pragaras reiškia būti nenatūralioje, kenčiančioje būsenoje. Taigi, ar mes pragarą suvokiame kaip atitinkamą kentėjimo vietą, ar atitinkamą kančias sukeliančią sąmonės būseną, bet kuriuo atveju mes turime priimti reinkarnaciją.

LIKIMAS

K: Jūs sakote, kad mūsų karma nulemia ar mes patenkame į rojų ar į pragarą. Tačiau kai kuriose Biblijos vietose atrodo, kad mums iš anksto būna nulemta ar mes pateksime į rojų.
A: Ne. Kokioje Biblijos dalyje jūs tai matėte? Jėzus mokė: “ką pasėjai, tą ir pjausi.” Aš skaitau tik tai, ką mokė Jėzus. To, kas prieštarauja jo mokymui, aš nepriimu. Viskas priklauso nuo mūsų karmos, o ne nuo kokio nors išankstinio nulėmimo. Jei viskas būtų iš anksto nulemta, tai kodėl jis tada iš viso pamokslavo? Jei viskas iš anksto nulemta, tai nebuvo prasmės ir reikalo jam iš viso ateiti.

Jūsų dabartinė veiklą, t.y. tai kuo dabar užsiiamte, kuria jūsų likimą. Rytoj jūs pjausite tai, ką šiandien pasėjote. Lygiai taip pat, jei jūs dabar turite kažkokį likimą, vadinasi jis yra nulemtas jūsų praeities veiksmų. Kitaip tariant, dabar jūs renkatės būtent šį konkretų kelią, nes tai nulemta jūsų ankstesnės karmos. Šia prasme jūs galite sakyti, kad kažkas yra jums iš anksto nulemta, tačiau būtent JŪS PATS ir esate šio likimo kūrejas. Lygiai taip pat, tai, ką jūs darote šiandien, nulems jūsų tolimesnį likimą. Jūs – savo paties likimo kūrėjas. Jūs turite laisvę tarnauti ar netarnauti. Jei jūs netarnaujate Dievui, tada jūs kuriate sau varganą gyvenimą – nesvarbu, ar tai bus vadinamasis rojus ar pragaras. Tačiau jei jūs tarnaujate, jūs pakylate į aukštesnes materialios kūrinijos sferas – vadinamąsias rojines planetas. Ten jūs galite geriau mėgautis materialiais malonumais ir gyventi taikoje ir ramybėje. Tačiau jei jūsų veiklą įtakoja aistra ir neišmanymas (rajas ir tamas), jūs smunkate į žemesnes, pilnas kentėjimo šios materialios dimencijos sritis, t.y. į pragarą. Tačiau jūs pats tai kuriate. Niekas to už jus iš anksto nenuliemia.

K: Ar aš galiu pakeisti savo likimą? Jei tai ką aš dabar darau yra nulemta mano praeities veismų ir tai nulems mano ateities likimą, tai kaip aš galiu ištrūkti iš šito rato?

A: Aš apie tai jau šnekėjau. Tai yra labai sunku. Praktiškai jūs esate tarytum mažas vabalėlis patekęs į voratinklį. Vienintelis būdas kaip iš jo galite ištrūkti yra jūsų noras kokiu nors būdu tarnauti Dievui. Vien tiktai Jo bepriežastinės malonės dėka jūs galite būti išvaduotas iš šio rato. Lygiai kaip mažas gyvūnėlis ar paukštelis patekęs į spastus pats negali ištrūkti. Tik atėjęs žmogus gali jį išvaduoti iš šių spastų. Savo paties jėgomis jis to negali padaryti. Lygiai taip pat ir jūs niekaip neištrūksite iš šio užburto gimimų ir mirčių rato be tiesioginio Dievo įsikišimo.

K: Tai kodėl tada Dievas neįsikiša ir nesugrąžina visų gyvų būtybių pas Save?

A: Dievas niekam nenori “Save užkarti” per prievartą. Dvasinio gyvenimo pagrindas yra laisvė. Jūsų pasirinkimas yra visiškai savanoriškas. Dievas visada pasiruošęs padėti bet kam sugrįžti pas Save, bet tik tada, jei jūs tikrai norite, kad Jis jums padėtų. Nors Jis nori, kad visi Jo vaikai pas Jį sugrįžtų į Jo karalystę, tačiau jis sugrąžina tik tuos, kurie tikrai trokšta kad Jis juos sugrąžintų – tuos, kurie atsigęžia į Jį ir nori Jį mylėti. Dievas nėra toks asmuo, kuris kažkam bruka Savo meilę per prievartą. Tiesą sakant, ši meilė egzistuoja nuolat, tačiau jei kas nors nenori nieko apie ją žinoti, jei kažkas yra per daug išdidus ir nenori į Jį atsigręžti, tai Jis ir neverčia per prievartą Jam tarnauti. Toks prievartinis tarnavimas būtų vergovė. Todėl vienintelis būdas, kuriuo gyvosios būtybės gali būti išgelbėtos iš gimimų ir mirčių, veiksmų ir atoveikių ciklo, yra tiesioginis Dievo įsikišimas. Ir vienintelis būdas Dievui įsikišti yra tik tada, kai gyvoji būtybė tikrai ir nuoširdžiai to trokšta.

K: Kaip būtent vyksta tas įsikišimas?

A: Dievas įsikiša ateidamas Pats arba siųsdamas savo sūnų ar atstovą. Kai Jis įsikiša ir ateina jūsų išgelbėti, tada jūs galite ištrūkti. Jūs negalite išsigelbėti pats – savo veiksmais ir gerais darbais. Jūs galite išsigelbėti tik visiškai atiduodamas save į Jo rankas. Taigi Jis ateina Pats arba atsiunčia Savo atstovą, kad jūs gautumėte žinių kaip iš čia ištrūkti. Taip Jis jus gelbsti. Jūs esate beviltiškai įstrigęs šiame voratinklyje ir Jis atėjęs jus išgelbsti. Būtent todėl ši Jo malonė vadiname “bepriežastine”. Pavyzdžiui, yra istorija apie medžiotoją ir išminčių vardu Narada Munis. Medžiotojas buvo labai kietaširdis žmogus – jis mėgaudavosi žiūrėdamas kaip gyvūnai kenčia. Jis ne tik juos žudė, tačiau mirtinai sužeisdavo ir leisdavo jiems numirti siaubingose kančiose. Ir mėgaudavosi į tai žiūrėdamas. Tačiau Narados malone šis medžiotojas tapo didžiu šventuoju, Dievo atsidavusiuoju. Narada Munis išgelbėjo jį. Jis tarė medžiotojui: “Tu kuri sau baisų likimą, nes sukeli tiek skausmo šiems nekaltiems padarėliams. Kada nors tau pačiam teks visą šį skausmą iškentėti. Tai tavo karma.” Išgirdęs tokius Narados žodžius, medžiotojas labai susirūpino ir panoro pakeisti savo likimą. Vien tik bendraudams su Narada Muniu, tyru Dievo atsidavusiuoju, jis pats tapo švaresnis, apvalė savo širdį ir pradėjo tarnauti Dievui. Taigi, būtent tokiu būdu tyras atsidavęs, Dievo atstovas, ateina mūsų gelbėti. Dievas ir Jo atstovai ateina visur, ir tie žmonės, kurie nori pasikeisti, pasikeičia. Jis juos išgelbsti. Pagal karmos dėsnį visi turi likti materialiame pasaulyje kartais kildami aukštyn į aukštesnes planetas, kartais smukdami į žemesnes planetas; kartasi priimdami žmogaus pavidalą, kartais – gyvūno, kartais – augalo. Tačiau svarbaiusia yra tai, jei aš turiu galimybę atsiduoti Dievui, atiduoti savo gyvenimą į Jo rankas, tai ir yra mano šansas sustabdyti šį ratą. Tai ir yra šansas pakeisti savo likimą. Tačiau jei aš turiu šia galimybę ir ja nepasinaudoju, tada tokia yra mano valia. Man yra atidarytos durys, bet aš pro jas neinu, aš esu laisvas pasirinkti: eiti ar neiti, tarnauti ar netarnauti.

ROJUS

K: Jūs taip šnekate apie rojines planetas, tarytum jos būtų nepageidautinos, tačiau negi patekti į rojines planetas yra blogai?

A: Na, jeigu.norite, jūs galite ten eiti.

K: Tačiau ar aš ten būčiau laisvas nuo kančių?

A: Galiausiai net ir rojinėse planetose egzistuoja mirtis. Materialiame pasaulyje nėra tokios vietos, kuri būtų amžina. Maža to, jūs galiausiai vistiek turėsite pulti iš rojinių planetų. Tai tarytum jūsų automobilio benzino atsarga. Sakykime, jūs padarėte 100 gerų darbų – vadinasi, jūs turite 100 litrų benzino savo “bake”, tačiau kai jūs juos išeikvojate, jūsų bakas vėl tuščias ir jūs niekur nebegalite važiuoti. Jums reikia vėl jį prisipildyti. Kai jūsų atpildas rojuje išsieikvoja, jūs turite vėl sugrįžti į vidurines planetas, tokias kaip žemė. Ir jei jūs vėl užsiimate gera ir dorovinga veikla, jūs vėl pripildote savo “baką”. Taigi, malonumai, kuriuos patiriate rojuje, yra laikini. Nieko materialiame pasaulyje nėra amžino. Net jei jūs galėtumėte amžinai pasilikti rojinėse planetose, jūs vistiek nebūtumėte patenkintas. Rojinėse planetose jūs negalite patirti aukščiausios sielos laimės, kuri yra patiriama tik su meile tarnaujant Dievui, Kitaip tariant, tai, ką jūs laikote rojumi, tikras Dievo atsidavęs laikys pragaru. Kodėl? Todėl kad nors ten ir nėra tiek kančių ir jūs galite mėgautis daugeliu malonumų, jūs vistiek negalite būti laimingi. Vadinamasis rojus yra tik didesnis juslinis pasitenkinimas. Tikrasis dvasinis pasaulis yra tada, kai jūs galite bendrauti su Dievu, regėti Jį, žaisti su Juo, mylėti Jį, Dvasinis pasaulis yra ten, kur jūs galite mylėti Dievą kaip savo Draugą, kaip savo Mylimąjį, kaip savo Vaiką. Tokios laimės nepatirsite jokiame rojuje. Ten galima mėgautis dangiška muzika ir patirti daug didesnį juslinį pasitenkinimą, pavyzdžiui neribotai mėgautis sekso malonumais ir neturėti dėl to tiek problemų kiek mes jų turime čia. Tačiau ten nėra tikros laimės, kurią teikia meilė Dievui. Todėl tikram Divo atsidavusiam yra nusispjauti į visus rojus, kokie viliojantys jie bebūtų. Jam jie nerūpi. Rojus netraukia atsidavusiojo. Yra labai religingų žmonių, kurie nori patekti į rojų, tačiau tokių žmonių gyvenimo tikslas yra juslinis pasitenkinimas, o ne tarnavimas Dievui. Pavyzdžiui, Jehovos liudytojai kartais sako: “mes norime gyventi šiame pasaulyje amžinai”. Jiems patinka čia būti, todėl jų ideja yra tokia, kad vieną dieną jie bus “prikelti” ir kapų ir šis pasaulis bus jų amžinai ir jie galės mėgautis jame. Tačiau jei jūs jų paklausite “kur yra Dievas?”, jie atsakys: “O, Jis yra Savo karalystėje, tačiau šį pasaulį Jis skyrė specialiai mums, kad mes galėtume jame mėgautis”. Tačiau tikras Dievo atsidavęs galvoja: “Puiku! Jūs galite pasilaikyti šį pasaulį sau, tačiau aš noriu eiti pas Jį. Jūs norite Jo karalystės, o aš noriu JO!” Kitaip tariant, jie nori vietos, tačiau atsidavęs nori Asmens. Jie suprantą dangų kaip kažkokią vietą, o atsidavęs supranta dangų kaip Dievą, aukščiausiąjį Asmenį. Nesvarbu kur aš esu, tačiau ten, kur galiu Jį prisiminti, Jam tarnauti, su Juo būti, apie Jį galvoti, ten man yra dangus. Tai ir yra dvasinis gyvenimas. Materialus gyvenimas skiriasi nuo dvasinio gyvenimo tuo, kad materialiame gyvenime jūs domitės tik savo jusliniu pasitenkinimu, o dvasiniame gyvenime jus domina tik kaip su meile tarnauti Dievui. Jei jūs negalite tarnauti Jam, tai jūsų gyvenimas neturi prasmės. Net jei jūs esate rojinėse planetose ar dar kur nors, jei jūs negalite tarnauti Dievui, jūsų gyvenimas tuščias, beprasmis, jame nėra nei kruopelytės laimės. Atsidavusiam nereikia rojinių planetų laimės, kadangis jis jau paragavo laimę, kurią teikia meilės santykiai su Dievu. Jis tik ją mato ir jokia kita laimė jam nerūpi. Visi kiti turi reinkarnuoti iš vieno kūno į kitą ir tik tas nuoširdus atsidavęs, kuris yra iš tikrųjų prisirišęs prie Aukščiausiojo, peržengia šį gimimų ir mirčių ratą. Visi kiti yra patenkinti gyvendami materialiame pasaulyje: rojinėse planetose, pragarinėse planetose ar dar kur nors. Ko jie nori, tą ir gauna, Dievas duoda.