Budizmo plitimas Šri Lankoje ir Tailande
Šri Lanka – budizmo atsiradimas saloje yra apipintas legendomis ir pasakomis. Rašytinė istorija pateikiama Mahavamsa kronikoje, kuri prasideda VI a. Maurijų imperijos valdovo Ashoka (?-232 m. pr. Kr.) sūnus, budistų vienuolis Mahinda, pirmasis pradėjo skleisti budizmą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąją tėvyne, atkeliavęs čia su Budos palaikų relikvija ir Bodhi medžio, po kurio Buda pasiekė Nušvitimą, ataugėle. Įdomi Šri Lankos Theravados budizmo specifika, paremta žiniomis iš Mahavamsa, senųjų istorinių metraščių bei legendų rinkinio. Didžioji dauguma Šri Lankos budistų tiki, kad Mokymo tėvynė yra būtent jų šalis. Ir šiais laikais tūkstančiai piligrimų lanko 16 šventų salos vietų, susijusių su Buda, jo pamokslais, Nušvitimu, garbina šventąsias relikvijas: Budos dantį, Budos antakių plaukus, Budos pelenus, Budos pėdos antspaudą.
Ilgą laiką šiaurinę salos dalį valdė įsibrovėliai tamilai, kuriuos 29-17 m. pr. Kr. nugalėjęs valdovas Vattagamani sukvietė ketvirtą budistų Susirinkimą (Sangiti) Mahavihara vienuolyne tradicijų išsaugojimui paskatinti. Čia 500 labiausiai mokytų vienuolių ant palmių lapų surašė pali kalba kanoninius tekstus, kurie dabar vadinami Pali kanonu (plačiau apie tai čia).
Mahayana pakraipos budistai kurį laiką rimtai nesutarė su senojo Theravada budizmo pasekėjais ir IV a. Mahavihara vienuolynas buvo net nugriautas. Sirimeghavanos valdymo laikais į Šrį Lanką buvo atvežta labai svarbi relikvija – Budos dantis, saugomas Dalada Maligava šventykloje ir suteikiantis valdovui antgamtinių galių. Todėl valdovas įsakė atstatyti Mahavihara vienuolyną. Tolimesnė Budos danties istorija gana prieštaringa. Singalų metraščiai tikina, kad relikvija niekada nebuvo palikusi salos ir tik singalų-portugalų karo metu 1560 m. ją teko slėpti, kad nepakliūtų į priešo rankas. Birmiečių kronikos pasakoja apie tai, kaip IX a., iškilus Pagano karalystei, Budos dantis ilgam laikui buvo išvežtas į Birmą. Indijos istoriniai šaltiniai įsitikinę, kad XIII a. suirutės metais relikvija atgabenta į Indiją ir tik vėliau išpirkta ir grąžinta į Šri Lanką. Portugalų analuose galima rasti duomenų apie tai, kaip 1560 m. Budos dantis atiteko europiečiams ir katalikų Bažnyčios reikalavimu buvo suskaldytas ar sudegintas. Kaip ten bebūtų, po eilinio tamilų nugalėjimo V a. Šri Lankos valdovai ėmė remti Mahavihara vienuolyną ir visą Theravada budizmą, kaip vienijančią valstybę ideologiją, o Budos dantis, ar koks jo atitikmuo, saugomas Dalada Maligava šventykloje ir jo garbei iki šiol rengiamos didelės šventės. V a. į salą atvyksta žymus budistų vienuolis-mąstytojas Buddhaghosa, galutinai sutvarkęs Pali kanono tekstus ir parašęs jiems komentarus.
Pradedant XV a. Šrį Lanką užkariauja europiečiai. Olandijos kolonizacijos laikotarpyje (1658—1796 m.) budizmas buvo persekiojamas, vienuolynai ir šventyklos griaunamos, gyventojai prievarta verčiami į katalikų tikėjimą. Humaniškesnė Anglijos kolonizacija (1796—1948 m.) padarė dar didesnių nuostolių salos budizmui atskirdama jį nuo valstybės valdymo, pradėdama žemės mokesčio piniginę ir žemės ūkio reformas, kurios visiškai sužlugdė tradicinę Šri Lanko visuomenės formaciją. Tai paskatino XIX a. atsirasti tautinį-politinį judėjimą, kuris kovojo už tradicijų, budizmo išsaugojimą.
Šiuo metu Šri Lankoje yra apie 6 tūkst. vienuolynų ir šventyklų, 20 tūkst. vienuolių, budistais save laiko apie 60% šalies gyventojų.
Tailandas – į dabartinę Tailando teritoriją tajų gentys iš pietų Kinijos ėmė keltis VII a., kai jas samdė į savo kariuomenes khmerų valdovai. XI-XII a. čia susikuria stambūs kariniai centrai-miestai, ilgainiui tapę tajų valstybėlių sostinėmis, didžiausia iš kurių Sukhothai. Jos kultūrą įtakojo įvairios aplinkinės valstybės bei jų budistiniai judėjimai: Theravados budizmas atėjo iš Pagano, tapybos technika perimta iš monų, architektūra- iš khmerų. Tokios sintezės dėka Sukhothaijuje susiformavo labai savita ir įdomi vietinio budizmo forma. 1350 m. suklesti Siamo valstybė, kurioje nuo XV a. vidurio įsigali deva-radja (“valdovo-dievo”) kultas. Praktiškai tai reiškė indų-budistinių kosmologinių tradicijų perkėlimas į valstybės administracinio valdymo sferą. 1767 m. Siamą užkariauja Birma. 1782 m., kai birmiečiai išvejami iš šalies, susikuria nauja valdovų dinastija, kilusi iš Bangkok miesto, kurį europiečiai pavadino “Rytų Venecija”.
Jos valdymo laiku Theravada pakraipos budizmas paskelbiamas valstybine religija, o budistiniai vienuolynai tampa pagrindiniais administraciniais centrais šalies regionuose, todėl budistinė Tailando bendruomenė, Sangha, buvo griežtai valdoma iš valdovo rūmų. XIX a. pabaigoje deva-radja (“valdovo-dievo”) kultas buvo performuotas į Sanghos rėmėjo ir gynėjo koncepciją. 1902 m. Sanghos valdymo sistema pakeista į kitą, panašią į valstybės administravimą, sistemą. Teoriškai tokią valstybės santvarką galima pavadinti budistine teokratija, valdoma karaliaus.
Šiuo metu šalyje yra apie 32 tūkst. budistinių vienuolynų ir šventyklų, bei virš 400 tūkst. vienuolių.
