Budizmas – Poezija – Saraha – “Daina Marpai”

Užuojauta ir tuštuma- neatsiejamos.
Natūralaus proto srovė nenutrūkstanti- pirmapradė esybė švari.
Matyk ją kaip erdvę su erdve persipynusias;
Sąmonė, ieškanti atramos, pati save įkalina.
Jei taip praktikuoji, pamatysi, prote niekas nėra “švarus” lyginant su kuo kitu.
Reiškinių pasaulis yra proto prigimtis, kai suprasi,
Nebereikės tau meditacijos, kaip priešnuodžio.
Tikroji proto prigimtis- už minčių.
Tad ilsėkis būsenoje toj, laisvas nuo koncepcijų.
Jei gebėsi suprasti tai- išlaisvintas.
Kaip mažas vaikas, laukinis, nežabotas,
Mėsą valgyk ir pašėlęs būk.
Būk lyg liūtas bebaimis,
Leisk laisvai pasitraukti proto drambliui.
Žvilgtelk į bites tarp žiedų besisukinėjančias.
Samsaros nevadink blogiu,
Nirvanos nesistenki pasiekti.
Paprasto, tiesaus, proto kelias- ilsėjimasis akimirkoje, be koncepcijos.
Nei negalvok apie veiksmą,
Nei nemeluok į pusę kokią nors ar kryptimi.
Pažvelk į laisvą nuo pastangų ar siekių erdvę.