BUDA, Buddha
Buda, Buddha, “nubudęs” – manoma, kad tai buvo realus asmuo, šiaurės Indijos Šakjų giminės (kšatrijų klano) valdovo sūnus Gautama Šakjamunis, dar vadinamas Sidarta, “tas, kuris susilaukia sėkmės ir klestėjimo”, gyvenęs 623-544m. Pr. Kr. (pagal oficialią budistinę tradiciją) arba 564-483m. Pr. Kr. (istorikų manymu). Remiantis Pali kanonu, raštišku I a. Pr. Kr. šaltiniu išlikusiu iki mūsų dienų, nedaug ką galima pasakyti apie nemitologinį Budos gyvenimą. Žymiai daugiau informacijos randama nekanoninėse vėlesnio laikotarpio knygose, pvz. “Mahavastu” ir “Lalitavistara” sanskrito kalba.
Buda gimė nedidelės valstybės, buvusios dabartinių Indijos ir Nepalo pasienyje, Šakjų giminės valdovo Suddhodana ir jo žmonos Mahamaya šeimoje. Tikrasis Budos vardas yra Sidarta, o Gautama-giminės vardas. Mirus motinai, iki septynerių metų Sidartą augina jo teta Mahapradžapati, padedama žindyvių. Mažai kas žinoma apie šį jo gyvenimo tarpsnį. Sulaukęs pilnametystės, t.y. šešiolikos metų, Sidarta veda. Jaunystėje jis ketino atsisakyti šeimyninio gyvenimo, todėl tėvas pastato prabangius rūmus, kuriose būsimasis valdovas turėtų išvengti viso to, kas galėtų paskatinti jį išsižadėti pasaulio ir tapti vienuoliu. Tačiau Sidarta vis dažniau mąsto apie mirtį, kančias, senatvę ir ligas, jų atsiradimo priežastis, kol galiausiai, per savo 29-jį gimtadienį, gavęs tėvo palaiminimą, palieka šeimą ir neseniai gimusį savo sūnų Rahulą bei tampa keliaujančiu vienuoliu Gautama.
Šešis metus Gautama klajoja bendraudamas su išminčiais, vienuoliais, bando surasti žmogaus kančių priežastį, gyvendamas griežtoje askezėje. Tačiau, nesuradęs mokytojo ir nusivylęs askezės rezultatais, Gautama galiausiai pasineria į ilgą išvaduojančią intelektą meditaciją, trukusią nuo keturių iki septynerių savaičių. Per savo 35-jį gimtadienį Bodhisattva (“būtybė pakeliui į Nubudimą, būsimasis Buda”) “galutinai nubunda”: supratęs priežasčių ir pasekmių dėsnį, neišvengiamą jų naštą, Buda dedukcijos būdu atranda, kaip išsivaduoti iš tų grandinių.
Iki pat mirties, Parinirvanos, Visiško Užgesimo, t.y. apie 45 metus, Buda keliauja su savo pasekėjais, dvasine bendruomene, sangha, po visą vidurio Gango baseiną, skleisdamas Keturių Tauriųjų Tiesų doktriną visiems norintiems. Ir nors dėl nepalankaus klimato ir liūčių sezonų priversti sėsliai gyventi vienuoliai kūrė vienuolynus, Buda ragino juos leistis kelionėn, kad Mokymas sklistų kuo plačiau visų žmonių gerovei.
Sulaukęs 80 metų amžiaus, Buda miršta, pasiekia nirvaną. Pažodžiui tai reiškia užgesimą, bet kartu ir ramybę. Tai būsena be pradžios, nekintama, amžina, neišnykstanti, tai ne sunaikinimas, o ne-gimimas, ne-tapsmas. Kadangi ji patiriama tik užgesus savajam Aš, ji amžina, nelokalizuojama, pranokstanti logiką ir protavimą, ji nenusakoma žodžiais.
