Bažnyčios atnaujinimo matmenys

Dvidešimtojo amžiaus Bažnyčią charakterizuoja nemažai atsinaujinimo judėjimų, kurių kiekvienas susitelkęs į atskirą bažnytinio gyvenimo aspektą. Galima paminėti bent šešis.

Pirma, amžiaus pradžioje per Pasaulio misionierių konferenciją (World Missionary Conference) Edinburge 1910 m. naują impulsą įgavo misionierių judėjimas. Nemažą naują stimulą jam suteikė Bažnyčios augimo judėjimas, įkurtas dr. Donaldo McGavrano, ir Lozanos judėjimas su savo pasaulio evangelizavimo kongresais (Lozana 1974 ir Manila 1989).

Antra, biblinės teologijos judėjimas, kurio pirmtakas tarpukariu buvo Karlo Bartho ir Emilio Brunnerio Dievo ir jo Žodžio “kitoniškumo” pabrėžimas. Jis klestėjo 1945–1960-aisiais tarp tokių Biblijos tyrinėtojų kaip Gerhardas von Radas (Senasis Testamentas) ir Oscaras Cullmannas (Naujasis Testamentas), kurie pabrėžė vidinę Šventojo Rašto vienybę.

Toliau, ekumeninis judėjimas, nors kilęs iš 1910-ųjų Edinburgo konferencijos, įgijo pavidalą 1948 m. Amsterdame susiformavus Pasaulio Bažnyčių Tarybai ir pabrėžė poreikį vienyti bažnyčias per jų liudijimą pasauliui.

Ketvirta, pokarinis liturginis judėjimas, ypač (nors ne tik) Romos katalikų Bažnyčioje, kurio tikslas – modernizuoti eucharistinį garbinimą kongregacijose. Jį dar labiau paskatino II Vatikano Susirinkimas.

Penkta, neosekmininkų, arba charizminis, judėjimas stengėsi savitus sekmininkų bažnyčių akcentus įtraukti į vyraujančių denominacijų apyvartą ir rūpinosi dvasinės galios bei dvasinių dovanų grąžinimu Kristaus kūnui.

Šešta, socialinio teisingumo judėjimas, aprėpiantis nuo išsilaisvinimo teologijų grupės iki evangelinės socialinės sąžinės atsigavimo, stengėsi subalansuoti Bažnyčios amžinuosius ir anapusinius rūpesčius bei jos laikinuosius, šio pasaulio įsipareigojimus.

Taigi misija, teologija, vienybė, garbinimas, galia ir teisingumas yra šeši teisėti Bažnyčios interesai, kurių kiekvienas subūrė aplink save ištikimų šalininkų. Tačiau rezultatas buvo nesveikai suskaidyta darbotvarkė. Atrodo, reikalinga holistinė (visuminė) ir integruota (jungtinė) atsinaujinimo vizija kiekvienam Bažnyčios gyvenimo matmeniui.

Romos katalikai, bent nuo Vatikano II (1963–1965), šitai vadina aggiornamento (neatsilikimas nuo gyvenimo), Bažnyčios suaktualinimu, norint pasitikti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Jis numano, kad pasaulis greitai keičiasi ir kad jei Bažnyčia nori išlikti, ji turi neatsilikti nuo šio kitimo, nors ir nekompromituodama savo normų ir nesitaikstydama prie pasaulio normų.

Protestantai, apibūdindami nuolatinį Bažnyčios atkūrimo ir atšviežinimo poreikį, vartoja kitokį žodyną. Du mūsų mėgstami žodžiai – “reforma”, kuris nurodo, koks tas tikėjimo ir gyvenimo reformavimas pagal Raštą, įvykęs šešioliktame amžiuje, ir “atgaivinimas” (arba prabudimas), kuris žymi tai, kad Bažnyčią ar bendruomenę tikrai antgamtiškai aplanko Dievas, nešdamas įsitikinimą, atgailą, išpažintį, nusidėjėlių atsivertimą ir atsimetėlių susigrąžinimą. “Reformacija” paprastai pabrėžia Dievo žodžio galią, o “atgaivinimas” – Dievo Dvasios galią jos darbe atkuriant bažnyčią. Turbūt žodį “atnaujinimas” turėtume pasilaikyti apibūdinti judėjimui, kuris derina atgaivinimą Dievo Dvasia ir reformavimą jo Žodžiu. Kadangi Žodis yra Dvasios kalavijas, nagrinėti vieną be kito būtų kiek vienpusiška.

Nuolatinio atnaujinimo jungtinei vizijai nepadarysime nieko geriau, kaip apmąstyti Jėzaus maldą už savo žmones, užrašytą Jono 17. Klaida laikyti šį skyrių išimtinai vien ekumeniniu tekstu, sutelktu į krikščionių vienybę. Vienybė tikrai apimama, bet Jėzaus šioje maldoje išreikštas rūpestis kur kas platesnis.

Jn 17, be abejo, vienas giliausių Biblijos skyrių. Jam aiškinti parašytos ištisos knygos. Pavyzdžiui, Thomas Mantonas, XVII a. britų puritonas, kurį laiką buvęs Oliverio Cromwellio kapelionu, Jn 17 tema sakė 45 pamokslų eilę. Airių dvasininkas Marcusas Rainsfordas, nuo 1866 iki 1897 užėmęs Šv. Jono bažnyčios sakyklą (Belgrave aikštė Londone), apie tą patį skyrių sakė 41 pamokslų eilę. Abi pamokslų eilės buvo išspausdintos, ir abi knygos turi daugiau kaip po 450 puslapių; tad ką galime tikėtis sužinoti iš vieno trumpo skyriaus? Čia yra gelmės, kurių niekad nepasieksime; visa, ką galime, tai pliuškentis seklumoje. Čia aukštumos, kurių negalime įveikti; tegalime įkopti į prieškalnes.

Vis dėlto turime stengtis. Nes jei aukštutinio kambario kalba (Jn 13–17) yra Šventojo Rašto šventykla, tai Jn 17 yra jos vidinė šventovė, šventų šventoji. Čia mes įvedami į Dievo artumą, protą ir širdį. Mums leidžiama slapta klausytis, kaip Sūnus bendrauja su Tėvu. Turime nusiauti batus, nes tai šventa žemė.

Pirmiausia Jėzus meldžiasi už save (1–5 eilutės), nes artėja prie kryžiaus; antra, už savo apaštalus (6–19 eil.), kuriems jis atskleidė Tėvą ir kurie susirinkę aplink jį besimeldžiantį; ir trečia, už visą dabarties ir ateities Bažnyčią (20–26 eil.), sudarytą iš visų tų, kurie įtikės per apaštalų mokymą. Mes susitelksime prie antros ir trečios dalies (6–26 eilutės).

Iš tiesų maldą už savuosius Jėzus pradeda tik 11 eilute. Prieš tai per pusšeštos eilutės jis apibūdina žmones, už kuriuos melsis. Tai gan sudėtingas apibūdinimas ir, nors pirmiausia liečia apaštalus, juos nužymi veikiau kaip paprastus mokinius nei kaip atliekančius savitą apaštalinę tarnystę. Tas apibūdinimas turi tris dalis.

Pirma, jie priklauso Kristui. Triskart Jėzus pakartoja tiesą, kad Tėvas yra “davęs” juos jam iš pasaulio (6 ir 9 eil.), taigi jie priklauso jam.

Antra, jie pažįsta Tėvą. Nes jei Tėvas juos davė Sūnui, Sūnus jiems davė Tėvo apreiškimą. Tai taip pat pakartojama. “Aš apreiškiau tave (pažodžiui “tavo vardą”) žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio” (6 eil.). Taip pat “tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems” (8 eil.). Žinoma, šis Dievo vardo apreiškimas, ši Dievo žodžių dovana pirmiausia buvo duota apaštalams, bet iš jų buvo perduota visiems Kristaus mokiniams.

Trečia, jie gyvena pasaulyje. “Aš jau nebe pasaulyje, – sako Jėzus. – Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave” (11a eil.). Nors jie duoti Kristui “iš pasaulio” (6 eil.), vis dėlto jie lieka “pasaulyje” (11a eil.), iš kurio jie paimti. Jie turi būti dvasiškai skirtingi, bet neatskirti socialiai. Jėzus juos palieka kaip savo atstovus, arba ambasadorius.

Taigi Jėzus čia trigubai apibūdina savo žmones, pradėdamas apaštalais, bet įskaitydamas visus vėlesnius mokinius, siekdamas netgi mus. Pirma, Tėvas mus davė Sūnui. Antra, Sūnus apreiškė mums Tėvą. Trečia, mes gyvename pasaulyje. Šis trigubas orientavimasis (į Tėvą, Sūnų ir pasaulį) daro mus “šventais” (t. y. skirtingais) žmonėmis, kokie esame. Mes gyvename pasaulyje kaip tauta (žmonės), kuri pažįsta Dievą ir priklauso Kristui, ir todėl (tai numanoma) turi unikalią misiją padaryti jį pažįstamą.

Tad ko Kristus meldžia savo žmonėms, kuriuos jis taip kruopščiai apibūdino? Jo užtarimo krūvį sudaro tik du žodžiai, kurie pakartojami. “Šventasis Tėve, išlaikyk juos… prašau,… kad apsaugotum juos nuo piktojo” (11b ir 15 eil.). Tai malda, kad šventasis Tėvas išlaikytų mus šventu, kokie esame, ir kad jis išlaikytų ir saugotų mus nuo bet kokios blogos įtakos, kuri galėtų sugadinti unikalią padėtį, kurią jis mums davė. Tai malda, kad mes išliktume ištikimi tam, kas esame, savo esminei krikščioniškai tapatybei, kaip žmonės, kurie pažįsta Dievą, priklauso Kristui ir gyvena pasaulyje.

Konkrečiau, Jėzus meldžia, kad jo žmonės turėtų keturias ypatybes, būtent tiesą, šventumą, misiją ir vienybę.

Tiesa (11–13 eil.)

Pažodinis 11b eilutės vertimas būtų “Išlaikyk juos savo varde”, bet komentatoriai nesutaria, kaip versti prielinksnį “in”. NIV perteikia tai “saugok juos savo vardo galia”. Tačiau kontekstas, regis, reikalauja suprasti, kad Dievo vardas yra ne tiek galia, kuria išlaikomi mokiniai, kiek sfera, kurioje jie išlaikomi. Todėl manau, kad Jeruzalės Biblijoje verčiama teisingai: “Išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs” (ankstesnis Č. Kavaliausko vertimas). Dievo vardo apreiškimas buvo “lyg apjuosianti siena, kurios ribose jie turėjo būti išlaikomi” (Charles Ross). Nes Dievo vardas – tai pats Dievas, tai, kas jis yra, jo būtis ir būdas. Tai Tėvas apreiškė Sūnui, o Sūnus savo ruožtu apreiškė apaštalams (6 eil.). Savo žemiškosios tarnystės metu Jėzus išlaikė juos jame (12 eil. tiesiogine prasme). Bet dabar jis ketina palikti pasaulį. Taigi meldžiasi, kad Tėvas išlaikytų juos ištikimus vardui, kurį jis jiems apreiškė, “kad jie būtų viena kaip ir mes” (11 eil. pabaiga). T. y. pagrindinė priemonė jų vienybei bus jų ištikimybė Dievo tiesai, apreikštai Kristuje ir per jį.

Taigi tiesa buvo pirmasis Jėzaus maldoje išreikštas rūpestis savo Bažnyčia. Jis kalbėjo apie apreiškimą, jo paties atliktą, kai jis atskleidė Dievo šiaip paslėptą vardą. Jis aiškiai išsakė savo troškimą, kad jo žmonės būtų ištikimi šiam apreiškimui ir kad jų vienybė būtų grindžiama bendra ištikimybe jam. Bijau, kad šiandien kai kurie šiuolaikiniai bažnytiniai vadovai kalti rimta neištikimybe tam, ką sakė Kristus. Kai kurie yra pakankamai akiplėšiški, kad neigtų ir istorinio krikščionių tikėjimo, ir tradicinės krikščionių dorovės pagrindus, o kiti atrodo lyg kokie paaugliai droviai nepasitikintys savimi ir savo įsitikinimais.

Nėra jokios galimybės, kad Bažnyčia bus iš pagrindų atnaujinta, kol ir jei ji nebus atnaujinta tikėjimu, atsidavimu Dievo apreikštai tiesai Jėzuje Kristuje ir pilnatvišku bibliniu jo liudijimu. Kol Bažnyčia neatgaus vienintelio tikro vienybės pagrindo, o tai yra tiesa, taip pat nėra šanso, kad ji atgaus vienybę. Jėzus pirmiausia meldėsi už Bažnyčios tiesą; mes turime daryti tą patį. Nes Dievas skiria savo Bažnyčią būti “tiesos stulpu ir atrama” (1 Tim 3,15).

Šventumas (14–16 eil.)

Jėzus meldėsi, kad Tėvas išlaikytų savo žmones ne tik ištikimus savo vardui, bet taip pat saugotų juos nuo piktojo (15 eil.). Tai yra jis troško, viena vertus, kad jie būtų apsaugoti nuo klaidos ir išlaikyti tiesoje, kita vertus, būtų apsaugoti nuo blogio ir išlaikyti šventume. Galutinis Bažnyčios likimas, kaip vėliau pareikš Paulius, – Kristui padaryti sau “garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą” (Ef 5,27). Bet Bažnyčios šventumas turi prasidėti dabar. Tad kas turima omenyje sakant “šventa”?

Kaip minėta paskutiniame skyriuje, per visą istoriją Bažnyčia buvo linkusi į kraštutinumus. Kartais, dėl savo šiaip gero pasiryžimo būti šventa, ji pasitraukdavo iš pasaulio ir prarasdavo su juo sąlytį. Kitais kartais dėl lygiai gero pasiryžimo neprarasti sąlyčio ji prisiderindavo prie pasaulio ir tapdavo faktiškai nuo jo neatskiriama. Bet Kristaus vizija Bažnyčios šventumui nėra nei pasitraukimas, nei prisiderinimas.

Pasitraukimas buvo fariziejų kelias. Norėdami taikyti įstatymą kasdienio gyvenimo smulkmenoms, jie klaidingai suprato šventumą, įsivaizduodami, kad paprasčiausias susilietimas su blogiu ir blogais žmonėmis suteršia. Ir krikščioniško fariziejizmo, arba separatizmo forma Bažnyčioje išliko. Dažnai – dėl aistringo šventumo troškimo ir įkarščio apsaugoti krikščionišką kultūrą nuo nedoro pasaulio sunaikinimo. Šie motyvai IV a. įtikino atsiskyrėlius pabėgti į dykumą ir paskatino viduramžių vienuolynų augimą. Bet, nors vienuolių ir atsiskyrėlių motyvai buvo kilnūs, toks vienuoliškumas, kuris paskatino pasitraukti iš pasaulio, turi būti paskelbtas Kristaus išdavyste. Taip pat ir šiuolaikinis pamaldumas, įkalinantis krikščionis panašiose į getą draugijose ir veiksmingai atskiriantis juos nuo nekrikščionių. Nes Jėzus, nors ir norėjo, kad jo mokiniai būtų apsaugoti nuo piktojo, aiškiai meldėsi ir nenorėjo, kad jie būtų paimti iš pasaulio (15 eil.).

Jei “pasitraukimas” buvo fariziejų kelias, o dar labiau esėjų, kurie ieškojo prieglobsčio dykumų bendruomenėse, kad galėtų ten melstis ir laukti greit ateisiančios Dievo karalystės, “derinimasis” buvo sadukiejų kelias. Priklausydami turtingoms, aristokratiškoms šeimoms, jie bendradarbiavo su romėnais ir stengėsi išlaikyti politinį status quo. Ši kompromituojanti pozicija išliko ir ankstyvojoje Bažnyčioje, išgyvenama ji ir šiandien. Motyvas jai vėl gali būti geras, būtent ryžtas griauti barjerus tarp Bažnyčios ir pasaulio ir būti muitininkų bei nusidėjėlių bičiuliais, koks buvo Jėzus (Mt 11,19). Bet jis taip pat buvo “atskirtas nuo nusidėjėlių” (Heb 7,26) savo vertybėmis ir normomis.

Vietoj šių dviejų kraštutinių pozicijų Jėzus kviečia mus gyventi “pasaulyje” (11 eil.), sykiu kaip jis pats liekant “ne iš pasaulio” (14 eil.), t.y. nei jam priklausyti, nei mėgdžioti jo kelius. Tai “šventas bažnyčios pasaulietiškumas”, apie kurį rašiau praėjusiame skyriuje, nagrinėdamas dvigubą Bažnyčios tapatybę. Mes neturime nei nusileisti, nei nusišalinti. Užuot taip darę turime likti viduje ir tvirtai stovėti, tarsi uola kalnų upėje, lyg rožė, žydinti žiemos vidury, kaip lelija, auganti mėšlo krūvoje.

Misija (17–19 eil.)

Jėzus maldoje penkiolika kartų pamini “pasaulį”, ir tai rodo, kad vienas pagrindinių jo rūpesčių buvo tai, kaip jo žmonės siesis su pasauliu, tai yra nekrikščioniška visuomene ar bedieviu sekuliarizmu. Jis nurodė, kad jie jam duoti iš pasaulio (6 eil.), bet nėra iš jo paimti (15 eil.); kad jie tebegyvena pasaulyje (11 eil.), bet neturi būti iš pasaulio (14b eil.); kad jie pasaulio nekenčiami (14a eil.), bet vis dėlto pasiųsti į pasaulį (18 eil.). Tai daugialypis Bažnyčios santykis su pasauliu: gyventi jame nepriklausant jam, esant nekenčiamiems jo ir pasiųstiems į jį.

Turbūt geriausias būdas tai suvokti yra tai, kad vietoj “pasitraukimo” ir “derinimosi”, kurie yra neteisingos nuostatos pasaulio atžvilgiu, teisinga nuostata yra “misija”. Iš tikrųjų, Bažnyčios misija pasaulyje įmanoma tik tada, jei ji vengia abiejų klystkelių. Jei pasitraukiame iš pasaulio, akivaizdu, kad misija neįmanoma, nes praradome kontaktą. Misija neįmanoma ir tada, jei prisideriname prie pasaulio, nes prarandome savo pjaunančius ašmenis.

Ypač krenta į akis tai, kad nors gyvename pasaulyje (11 eil.), vis dėlto turime būti siunčiami į jį (18 eil.). Bet taip ir yra. Krikščionims gan paprasta gyventi pasaulyje niekaip nedalyvaujant Kristaus misijoje.

Kristus čia meldžiasi už savo žmones, kad Tėvas “pašventintų” mus savo tiesos žodžiu (17 eil.), iš tikrųjų kad galėtume būti “pašventinti tiesa” kaip Kristus, kuris pašventino save dėl mūsų (19 eil.). Turime paklausti, koks pašventinimas turimas omenyje, jei jame dalyvavo pats Kristus? Kaip apie nenuodėmingą Kristų galima sakyti, kad jis pašventino save? Be abejo, atsakymas tas, kad pašventinimas turi du vienas kitą papildančius aspektus – neigiamą ir teigiamą. Būti pašventintam – tai būti atskirtam nuo visokių formų blogio. Tai paprastai turime galvoje, kai vartojamas žodis “pašventinimas”. Bet būti pašventintam – tai taip pat būti atskirtam tai ypatingai misijai, kuriai Dievas pašaukė mus. Tai šia prasme Jėzus atsiskyrė dėl mūsų, būtent kad ateitų į pasaulį mūsų ieškoti ir mus išgelbėti. Mes taip pat esame “pašventinti”, arba atskirti savo misijai pasaulyje. Iš tiesų galime būti apibūdinti kaip “atskirti nuo pasaulio, kad jam pasitarnautume” (Leon Morris).

18 eilutėje (kaip Jn 20, 21) Jėzus tyčia išveda paralelę tarp savo ir mūsų misijos: “Kaip tu esi mane siuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį.” Tad kokia prasme Jėzus savo misiją skiria būti pavyzdžiu mums? Žinoma, yra svarbių skirtumų. Jo atsiuntimas į pasaulį pareikalavo ir įsikūnijimo, ir atpirkimo, tuo tarpu mes nesame Dievas, kuris gali “įsikūnyti” ar mirti už nusidėjėlius. Vis dėlto tai, kad mes esame siunčiami į pasaulį kaip ir jis, suformuoja mūsų misijos supratimą. Tai mums sako, kad misija apima buvimą Kristaus valdžioje (mes esame siunčiami, nebuvome savanoriai); atsižadėjimą privilegijų, saugumo, komforto ir nuošalumo, kai iš tikrųjų įžengiame į kitų žmonių pasaulius, kaip ir jis įžengė į mūsiškius; nusižeminimą tampant tarnais, kaip padarė jis (Fil 2,7–8); kentimą būti nekenčiamiems priešiško pasaulio, į kurį esame siunčiami (14 eil.); ir dalijimąsi gerąja naujiena su žmonėmis ten, kur jie yra.

Vienybė (20–26 eil.)

Dabar pranašiška Jėzaus akis nukreipta į ateitį, į poapaštalinę erą. Jis matė būsimas savo mokinių kartas, kurie nebus jo matę ar girdėję kūniškai, kaip kad apaštalai, bet kurie įtikės jį per jų mokymą: “Ne tik už juos (apaštalus) meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės” (20 eil.). Tai reiškia kiekvieną bet kurio amžiaus ir vietos krikščionį, įskaitant mus. Tiesa, mes, ko gero, įtikėjome į Jėzų per savo tėvų ar pastoriaus, evangelizuotojo, mokytojo ar draugo liudijimą. Tačiau jų liudijimas buvo antrinis liudijimas, kai sava patirtimi patvirtinamas pirminis apaštalų liudijimas. Apaštalai buvo patys matę liudytojai, specialiai Jėzaus išrinkti būti su juo, idant galėtų liudyti, ką matė ir girdėjo. Yra tik vienas autentiškas Kristus – apaštalų liudijimo Kristus (dabar išsaugotas Naujajame Testamente), ir visi tikintieji nuo apaštalų amžiaus tikėjo Jėzų “per jų žodį”.

Tad ko Jėzus trokšta savo visiems viso pasaulio ir visų amžių tikintiems žmonėms? Dėl to negali būti jokios abejonės, nes jis tai išreiškia tris kartus:
21a eil.: “tegul visi bus viena”
22b eil.: “kad jie būtų viena”
23b eil.: “kad jie pasiektų tobulą vienybę”.

Tai gerai žinomi prašymai. Paprastai ne taip gerai žinoma ar suprantama tos vienybės, kurios meldė Kristus, prigimtis. Jis pabrėžė du jos aspektus.

Pirma, jis meldė, kad jo žmonės būtų vieningi su apaštalais. Rūpestingai pasvarstykite, kas parašyta 20 eilutėje ir 21 eil. pradžioje: “Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį įtikės: tegul visi bus viena!” Jau pažymėjome, kad Jėzus skiria dvi žmonių grupes. RSV ir NEB jie patogiai pažymėti kaip “šie” (mažas aplink jį susirinkusių apaštalų būrelis) ir “tie” (didžiulis visų būsimų tikinčiųjų būrys), arba mokytojai ir mokiniai. Taigi jis meldžia, kad visi jie, kas turi reikšti “šie” ir “tie” kartu, “būtų viena”. Kitaip tariant, Jėzaus malda pirmiausia ir daugiausia buvo skirta tam, kad tarp apaštalų ir poapaštalinės Bažnyčios būtų istorinė tąsa, kad Bažnyčios tikėjimas su besikeičiančiais metais nesikeistų, bet išliktų atpažįstamai tas pats, ir kad kiekvienos kartos Bažnyčia dėl savo ištikimybės apaštalų žodžiui ir misijai pelnytų epitetą “apaštalinė”. Taigi krikščionių vienybė prasideda kaip vienybė su apaštalais (per Naująjį Testamentą, kuris padaro jų mokymą prieinamą mums); be šito Bažnyčios vienybė nebūtų charakteringai krikščioniška.

Antra, Jėzus meldėsi, kad jo žmonės turėtų vienybę su Tėvu ir Sūnumi. Nors 21 eilutės skyryba ginčytina, daugelis angliškų versijų antrą sakinį laiko naujo sakinio pradžia. Galime ją perteikti taip: “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, [meldžiu] tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų…” Šio prašymo potekstės sukrečiančios. Nes Jėzus meldžia, kad jo žmonių vienybė su Dievu būtų palyginama su Tėvo ir Sūnaus vieno su kitu vienybe Dievybėje. 23 eilutėje jis tęsia: “aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę”.

Taigi krikščionių vienybė, kurios Kristus meldė, nebuvo pirmiausia vienybė vieno su kitu, bet vienybė su apaštalais (bendra tiesa) ir vienybė su Tėvu bei Sūnumi (bendras gyvenimas). Regima, struktūrinė Bažnyčios vienybė yra geras tikslas. Tačiau ji patiks Dievui tik tada, jei tai yra regima kai ko gilesnio, būtent vienybės tiesoje ir gyvenime, išraiška. Todėl mūsų ekumeniniame rūpestyje nėra nieko svarbesnio, kaip per Šventąją Dvasią ieškoti daugiau apaštalinės tiesos ir daugiau dieviško gyvenimo. Kaip tai išsakė Williamas Temple’as, “kelias į krikščionijos vienybę eina ne per komitetų kambarius, nors ten reikia atlikti formulavimo darbą. Jis eina per asmeninę vienybę su Viešpačiu, tokią gilią ir realią, kad būtų palyginama su jo vienybe su Tėvu.”

Tai šios rūšies vienybė (pasidalyta tiesa ir gyvenimas) įtikins pasaulį tikėti į Jėzų (21 ir 23 eil.). Iš tiesų pagrindinė priežastis, dėl kurios Jėzus meldžia savo žmonių vienybės, yra ta, kad pasaulis tikėtų dieviška Jėzaus kilme ir misija. Jis meldžia, kad visi, kurie ateityje tikės į jį (20 eil.), turėtų tokią tiesos ir gyvenimo vienybę, kad ir pasaulis jį įtikėtų. Taip tikėjimas gimdo tikėjimą, ir tikinčiųjų daugėja.

Paskutinėse savo maldos eilutėse (24–26) Jėzus žvelgia už istorijos į amžinybę, nes tik danguje jo žmonių vienybė taps tobula. Jie matys jo šlovę (24 eil.), ir galutinis Sūnaus atlikto Tėvo apreiškimo rezultatas bus tas, kad jie patirs tą pačią meilę, kuria Tėvas myli Sūnų, ir paties Sūnaus buvimą savyje (26 eil.). Ši galutinė vienybė, apimanti Tėvą, Sūnų ir Bažnyčią meilėje, žinoma, pranoksta mūsų vaizduotę, bet ne mūsų nuolankų ir karštą troškimą.

Taigi Jėzaus malda yra kur kas platesnė nei paprastai įsisąmoninama. Tai malda už Bažnyčios tiesą (“išlaikyk juos savo vardu”), šventumą (“apsaugok juos nuo piktojo”), misiją (“pašventink juos… aš juos pasiunčiau į pasaulį”) ir vienybę (“tegu visi bus viena”).

Įsidėmėtinai įsiterpęs į Trečiąją Pasaulio Bažnyčių Asamblėją Naujajame Delyje (1961), arkivyskupas Michaelis Ramsey pasakė: “Septynioliktas šv. Jono skyrius aprašo Jėzų, besimeldžiantį ne tik dėl to, kad jo mokiniai būtų viena, bet ir dėl to, kad jie taptų šventi ir suvoktų tiesą. Vienybė, šventumas, tiesa eina kartu.” Net tada jis praleido ketvirtąją temą – misiją!

Viena iš šiuolaikinės Bažnyčios tragedijų – jos tendencija smulkinti šį visuminį Kristaus vaizdą ir išrinkti vieną ar kitą jo interesą, atsisakant visų likusių. Bet, kaip Naujojo Delio asamblėjoje sakė Michaelis Ramsey, “judėjimas, kuris sutelkia dėmesį į vienybę kaip izoliuotą sąvoką, gali klaidinti pasaulį ir klaidinti mus, kaip iš tiesų ir judėjimas, kuris turėtų išimtinę šventumo etiketę arba išimtinę tiesos etiketę.”

Svarbiausias dvidešimtojo amžiaus Bažnyčios rūpestis – ieškoti struktūrinės vienybės, bet dažnai panašiai neieškant tiesos ir gyvenimo, o juk tai sudaro tikrą vienybę ir yra priemonė, per kurią ji auga.

Kiti rūpinosi tiesa (doktrininė ortodoksija), kartais tame procese tapdami sausi, griežti ir nemylintys, pamiršdami, kad tiesą reikia puošti šventumo grožiu.

Kitiems pirmaeilės svarbos atrodo esąs šventumas, t. y. Bažnyčios vidinio gyvenimo būklė. Bet tokie žmonės kartais užsisklendžia egoistiškame pamaldume, užmiršdami, kad mes pašaukti iš pasaulio tam, kad būtume vėl į jį pasiųsti, ir tai yra “misija”.

Misija tampa manija ketvirtai grupei, tačiau ji kartais pamiršta, kad pasaulis įtikės Jėzų tik tada, kai jo žmonės yra viena tiesoje, šventume ir meilėje.

Tiesa, šventumas, misija ir vienybė derinosi Jėzaus maldoje, ir juos šiandien, ieškant Bažnyčios atsinaujinimo, reikia išlaikyti kartu. Manau, juos galima aptikti ankstyviausioje Dvasios pripildytoje Bažnyčioje Jeruzalėje, nes Apaštalų darbuose 2, 42 ir 47 sakoma, kad “jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo” (tiesa) ir “bendravimo” (vienybė), “duonos laužymo ir maldų” (garbinimas, išreiškiantis jų šventumą), o “Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą” (misija). Man regis, teisėta tas pačias charakteristikas įžvelgti ir keturiose Nikėjos Išpažinimo nurodytose Bažnyčios “žymėse”, būtent kad ji yra “viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė”. Nes “visuotinė” apima visos tiesos aprėpimo sąvoką, o “apaštalinė” apima buvimo atsidavus apaštalinei misijai vaizdinį.

Svarbu, kad mes neatskirtume to, ką sujungė Dievas. Užuot tai darę turime siekti Bažnyčios atsinaujinimo visais keturiais matmenimis tuo pat metu, kad ji ištikimai saugotų apreiškimą, kuris kartą visiems laikams jai patikėtas, taptų pašventinta ir suvienyta šia tiesa, kurią ji saugo, ir drąsiai eitų į pasaulį atlikti savosios Dievo duotos liudijimo ir tarnystės misijos.

John Stott, žymus evangelikalų judėjimo teologas, anglikonų kunigas, daugelio knygų autorius, gyvena Londone.

Versta iš: John Stott. The Contemporary Christian (Inter-Varsity Press, 1992)