Žmogžudystė “Ketvirtadienio klube”

Tais metais mes taip dažnai rūkydavom “žolę”, kad kartą, atsistojęs prieš veidrodį ir pažvelgęs į savo atvaizdą jame, abiejų akių kampučiuose išvydau besiformuojantį tokį tankų smulkių raukšlelių tinklą, koks paprastai atsiranda tik pas žmones, kurie nuo vaikystės yra įpratę labai daug ir dažnai šypsotis.

Buvom jauni – raukšlės mums tada rūpėjo mažiau nei vėjai, prikimšę galvas, suvilioję smegenis: kas degalinėj užsieniečiams pilstė benziną, kas spausdino pirmuosius straipsnius laikraščiuose, kas patyliukais meistravo www puslapius internete, o kas nesėkmingai kurpė poeziją. Rinkomės ten, “Klube”, jauni žmonės – “būsimi menininkai”, nevykėliai – žurnalistai, muzikai, dailininkai, poetai ir jauni režisieriai. Rūkėm tik “lengvuosius” narkotikus, puikiai suprasdami, jog bet kuris “stipresnis” pradžioj, tiesa, suteiks euforiją, tačiau vėliau – proto pragarą ir susvetimėjimą. Gėrėm alų, viskį, degtinę ir tik labai retai vyną. Nes nuo jo kone visus kankino padidėjęs skarndžio rūgštingumas vakarais, o rytais – nemalonus pykinimas. Pliurpėm apie gyvenimo prasmę ir esmę, nuosaikiai bendraudavom, retsykiais paklausydami rimtais veidais beprotiškų sapalionių, o retsykiais ir pirštais pašaipiai pasibaksnodami. Leisdavom nuostabiausią laiką patys sau “Ketvirtadienio klube”, o likęs pasaulis mažai mus tedomino.

Visi žinojo “Ketvirtadienio” – gero laiko klubą. Ir visai ne dėl to, kad jis vykdavo būtent ketvirtadienio vakarais. Žmonės – socialios būtybės, jiems būdinga leisti laiką kartu; juk dėl to, matyt, ilgainiui ir atsirado išsigimę pirmadienio, antradienio ar kitų savaitės dienų klubai. Štai, pavyzdžiui, spontaniški penktadienio klubai, kuriuose po darbų susimetus ir išlenkus po taurelę brendžio bei surijus po porciją blynų, maunama savais keliais. Daug kur žinomi šeštadienio klubai, kuriuose renkamasi su mažiau užguitomis merginomis, lošiamas biliardas ar boulingas, ligi paryčių trankomasi po miestą ir grįžtama į namus vos išlaikant kojas ir protą. Istoriškai net yra susiformavusių rytinių sekmadienio klubų, kuriuose tiekiama pica ir alus į namus, psichodelinė muzika, šizoidinis Croninberg’o ar Lynch’o filmas, tačiau niekas, visiškai niekas tais metais mums negalėjo atstoti “Ketvirtadienio klubo” sėkmės. Gal todėl ir dalyvaudavom skirtingų savaitės dienų klubuose atskirai vienas nuo kito, o ketvirtadienio vakarais – visi be išimties kartu.

Labiausiai mus viliojo tai, kad tikslių įstatų bei norminančių taisyklių “Ketvirtadienio klubas” kaip ir neturėjo; nebent vieną, tiesa, nelabai originalią – leisti laiką be moterų.
– Juk Adomas ketvirtadienį sukurtam Rojuj moters taip pat nestokojo, o ir Ieva – tebuvo ištvirkęs Dievo išmįslas, – mėgdavom pajuokaut, susidaužt stiklais ir išgert.

Ir mums būdavo be galo linksma žinoti, jog moterys “Klube” egzistuoja tik mobiliųjų telefonų užrašų knygutėse ir tik retkarčiais miražu šmėsteli priblėsusiose mūsų atmintyse. Na, gal kartą, kitą “Klubo” istorijoj ir pasitaikė atvejis, kuomet į jį užklydo vieniša Ievos duktė, tačiau raštu šis faktas užfiksuotas nebuvo.

Žinoma, kur niekad nebūna moterų – ten negimsta vaikai. Nebūdavo ten ir vardų. Mes, “tikrieji” “Klubo” nariai, vienas kito, tiesą pasakius, dorai nė nepažinojome. Tarp savęs susišaukdavom pravardėmis, mažai ką išaiškinančiomis ir mažai kuo įpareigojančiomis. Atsinešdavom jas kartu galbūt su menkute dalele to savo ano, “tikrojo” gyvenimo, esančio už “Klubo” sienų. Tad dabar, norint nustatyt žmonių, su kuriais tada bendravau, asmenybes, tektų nemažai paplušėt ir pakrutint smegenis. Griežtos laiko apskaitos nevedėm, į viešumą nelindom, “Klubo” nuotraukas vengėm kam nors rodyti ir dažniausiai naikinom, o išsakytas idėjas skleisdavom žodžiu, gudriai nuslėpdami autorystę. “Klubo” adresas akimirksniu išgaruodavo iš galvų išsiskirsčius – jį primint galėtų nebent aplinkiniuose rajonuose dirbę taksistai, bet, kadangi keisdavom dislokacijos vietą kone kartą per mėnesį, ją sukonkretizuot būtų ypač sunku. Neatmetu galimybės, kad beveik neįmanoma.

Kai aš pirmąkart apsilankiau “Klube”, jo patalpos, jei nesuklysiu, buvo nuomotame bute vienam iš naujesnių Vilniaus “miegamųjų” rajonų. Aplinkiniuose kiemuose, pamenu, įkurtuves šventė ankstyvas ruduo – medžiai buvo benumetą išdailintus, bet jau nusausėjusius lapus, o sausakimšuose kiemuose tarp telkšančių balų glaudės nebenauji automobiliai.

Net nepamenu, kaip kažkuris iš bendradarbių manęs paklausė:
– Nori užsukt į “Ketvirtadienio klubą”? Kaip tik trūksta nario…

Prieš tai nebuvau nieko girdėjęs apie “Klubą”, tačiau supratingai linktelėjau ir bene tą patį vakarą nuėjau. Ilgai nesvarstęs. Tuo metu per daug kankinaus savo kūrybinių idėjų svaiguly – mažumėlę rašinėjau, daug rūkiau, smarkiai ir visur gėriau ir mažai su kuo bendravau. Kai tą vakarą su vienu iš “Klubo” nariu kėliausi liftu į kažkelintą aukštą, jis man daugiau ar mažiau papasakojo, kuo mes ten užsiimsim, ką veiksim ir, ką veiksiu aš.

– Tau teks rašyti, – gan lakoniškai pasakė jis man, o aš tik abejingai gūžtelėjau: ką moku, moku.

Todėl užėjęs į nedidelį vieno kambario butą, jo prieblandoj išvydau keletą man niekad nematytų žmonių, su visais pasisveikinau, atsisėdau kažkur netoliese ant kėdės, išsitraukiau litrą viskio, butelį kažkokio rudo angliarūgšte prisodrinto gėrimo ir, aktyviai darbuodamasis šratinuku bei popieriaus lapu, palengva įsitraukiau į įdomų pokalbį.

Tačiau negalvokit, ne, kad pakliūti į “Klubą” buvo paprasta, kaip apmyžt du pirštus. Kiekvienas, norintis tapti nariu, turėdavo gauti bent dviejų “tikrųjų” narių rekomendacijas, buvo ilgai tyrinėjama jo praeitis, jo galimybės ir sugebėjimai. Sklandė legendos, kad “tikruoju” nariu tampama tik kartą visam gyvenimui ir iki pačios mirties. O ji ilgai nedelsdavo. Ateidavo kartais ir sudraskydavo užtrukusią “Klubo” harmoniją, tačiau vis neilgam – vanduo susidrumsdavo ir nusistovėdavo, o paskiau vėl visi gyvendavom niekieno netrikdomi.

“Klubo” branduolį – kartu su manim – tais metais sudarė septyni draugai menininkai. Nesitarėm mes atstovaują kiekvienas atskirą pasirinktą meno šaką, tačiau septyni buvo toks mielas ir tiek simbolikos savy slepiantis skaičius, beveik magiškas, kad bet kuris “Klubo” narių skaičiaus didinimas ar mažinimas mums būtų pasirodęs mažų mažiausiai šventvagiškas.

Jauniausiuoju “Klubo” nariu laikėm Skulptorių, kuris tuo metu kaip tik bandė jėgas keramikos srity, pakaitom studijavo interjero dizainą bei architektūros pagrindus. Jis buvo be galo mielas ir malonus žmogus, šviesiais plaukais ir vienintelė jo problema, regis, buvo ta, kad kartais, šiek tiek padauginęs alaus ar per daug parūkęs, taip pasiklysdavo savo formose ir dimensijose, jog neretai jo iš ten nepajėgdavo ištraukt net du kibirai šalto kaip ledas vandens paeiliui. Kuriuos užpildavo visuomet pagalbą žmonijai pasiryžęs suteikti vienišius Dailininkas. Liūdnas pastarojo veidas rodė jį turėjus didelių problemų ne tik su moterimis, bet ir su aguonų viralu. Tą patvirtindavo ir niekaip negyjantys randai ant alkūnių įlinkių, kuriuos regėdavom kone kaskart, kai, susiruošęs įamžint “Klubo” narius vienam grafikos lape, pasiraitojęs rankoves, jis imdavosi darbo. Nepavykus piešiniui, Dailininkas paprastai susilaukdavo dviejų svarbiausių kritikos strėlių.

– Kaip ir daug kartų esu sakęs – pilkos drobės neatgaivinsi, – viešai sakydavo Fizikas, kurį kažkodėl visi vertino ne už pasiekimus fizikos srityje, o pripažino tik kaip kompiuterinių technologijų žinovą bei “netArt’o” puoselėtoją.

Tuo tarpu Poetas, kurį su Dailininku siejo ir tai, jog šis laisvu nuo tiesioginės menininko karjeros metu dar rašė ir visai pusėtinus straipsnius specializuotiems “būsto” žurnalams, savo kritiką išsakydavo kur kas rafinuočiau ir dažnokai pasivedėjęs nuošalin. Kartais man rodydavos, kad, nors Poeto kritika ir būdavo gerokai griežtesnė, Dailininko sąmonę ji veikė kur kas mažiau, nei grubūs ir pikti Fiziko pokštai. Nes po pokalbio su Poetu Dailininkas tik keliom minutėm užsidarydavo vonioje ir, sekdamas Poncijaus Piloto pavyzdžiu, plaudavosi rankas. Gal kartkartėmis užtrukdavo ir ilgiau nei derėdavo, tačiau niekad niekad po to nesibadė.

Su Poetu mane vienijo tam tikras rašytinės kultūros išmanymas bei bendras potraukis žadinti vaizduotę žodžio galia. Užtat su Dailininku artimesnio kontakto užmegzt niekaip nesisekė. Galima teigti, nuo pat mano atėjimo į “Klubą” dienos jis mane tiesiog ignoravo. Gal dėl to, kad taip ir nesugebėjo pripažinti manęs kaip pilnateisio Rašytojo, nors kiti už akių pasakojo, taip atsitikę todėl, jog Dailininkas per daug artimai draugavo su prieš tai “Klube” buvusiu Rašytoju, šiek tiek vyresniu už mane, ilgaplaukiu Biblijos žinovu. Spėjau, galbūt jie buvo gėjai, o gal ir ne – deja, šito taip ir nesužinojau.

Daug kas kalbėjo, kad Dailininkas apskritai yra vienas ilgiausiai “Ketvirtadienio klubo” veikloje dalyvavusių žmonių – tarp čia esančių nebuvo tokio, kuris galėtų prisimint jo įstojimo į “Klubą” dieną. Ir, nors dėl šios priežasties Dailininko niekas nesiėmė kaltinti, kone visi “tikrieji” nariai patyliukais šnabždėdavosi, kad jam jau seniai atėjo laikas tapti “išėjusiu” “Ketvirtadienio klubo” nariu. Kaip prieš tai išėjo Anas Rašytojas, Anas Skulptorius ir Anas Poetas, tiktai niekas nežinojo, kada iš tiesų Šis Konkretus Didis Laikas ateis…

“Klubo” ratą, “tikrųjų narių grietinėlę” įrėmino, iš vienos pusės jungė Dievas iš kitos – Velnias: Banditas ir Muzikantas. Muzikantas ir Banditas, išore menkai tesiskiriantys, tik viduj vienas dainavo savos kūrybos dainas, pritardamas šešiastyge gitara – lyg gyvybės vanduo liejos užkrečiančios melodijos iš po jo pirštų ir jo burnos, na, o antrąjį įtarėm atstovaujant agresyviam žemiškajam pradui: jis daugiausiai tylėdavo ir niekad netaupydavo pinigų.

– Pinigus taupo tie, kurie mano, jog jų daugiau nebeuždirbs, – šią frazę jis netgi baudėsi panaudot “Ketvirtadienio klubo” devizui sukurti ir, užrašęs baltais dažais didelėje raudonoje drobėje pakabint ant kambario, kuriame paprastai rinkdavomės, lubų, tačiau tam mes visi gan griežtai pasipriešinom.

Realiam gyvenime jo kompetencijoj buvo muštynės, reketo pagalba gaunamos sumos, prekyba nekilnojamuoju turtu, ryšiai su narkotikų platintojais bei prostitutėmis, tačiau mes jam patikėdavom pakankamai ramaus tvarkos sergėtojo vaidmenį ir nemalonius pokalbius su kaimynais. Ypač, kuomet, paveiktas turimų svaigalų paletės, “Klubas” pasiekdavo beprotybės apogėjų: visi puldavo klykaut ir garsiai kalbėti, nedarniu choru plėšt visa gerkle dainas ir, leipdami nuo juokų, laipioti sienomis ar net lubomis.

– Labas vakaras! Iš tiesų malonu jus matyti… Kuo galėčiau pasitarnauti? – klausdavo Banditas pravėręs duris “nekantraujančiam” kaimynui ir meiliai iššiepdavo pradžioje apatinę, o po to viršutinę dantų eilę, kurios priešaky žiojėjo ryškus tarpas, atsiradęs per kažkokį barnį bare dėl moterų. – Jūs iš kairės ar iš dešinės? Koks jūsų butas? – dar meiliau nusišypsodavo, trūkčiodamas iškilusiais raumenimis po aptemtais berankoviais marškinėliais.

Po šių frazių net labiausiai dėl triukšmo “besiputojantys” kaimynai puldavo atsiprašinėt ir iškart atsiimdavo visus priekaištus, kuriuos vos prieš minutę ar dvi būdavo išsakę ar net mūsų pusėn išrėkę savo nepatenkintoms žmonoms bei negalintiems užmigti vaikams. Antra vertus, vienam kaimynui iš apačios mes ir patys buvom paruošę nemaža priekaištų – pats kone kas vakarą grįždavo prisisriaubęs iki sąmonės netekimo, skersdavo žmoną bei nepilnamečius benkartukus – šie cypdavo ir daužydavo galvomis į sienas ar įkaitusius radiatoriaus virbus. Be kaimynų visą vyraujančią gyvenimo meno, dangaus ir pragaro harmoniją tais metais drumsdavo tik “išeinantys” “Klubo” nariai. Tais retais kartais būdavo mikliai organizuojama trumpalaikė “Klubo Taryba”, kuri ir išrinkdavo reikalingą žmogų, “išėjusio” nario vietai užimti. Naują narį apie “Klubo” taisykles paprastai informuodavo “Klubo Tarybos” pirmininkas Muzikantas. Būtent jis papasakodavo, kad jau apgalvojo, kuria ir kada nors padainuos būtent naujokui skirtą dainą.

Atstatęs ramybę bei tvarką, Banditas grįždavo atgal pas mus ir tada jau ilgą vakarą klausydavo, kaip su Muzikantu dėl dainų tekstų ginčijasi visokiausiomis temomis mėgstantis pasiginčyt Poetas. Pats apsaugininkas nebuvo mėgėjas ginčytis, tylėdavo – prieš Velnią lygūs visi – tai yra, jei ką ir kalbėdavo, niekas jo nesiklausė.

“Tikrieji” nariai mėgdavo pasakoti legendą, esą “Ketvirtadienio klubas” gyvuos ligi tol, kol kiekvienam nariui bus parašyta ir sudainuota daina. Mat, po dainos kiekvienam “tikrajam” nariui narystė “Klube” baigdavosi. Aną Rašytoją, praėjus savaitei po “Ketvirtadienio klubo”, motina rado su švirkštu rankoj bei per didele heroino doze kraujyje, ir, ketvirčiu valandos pavėlavus “greitukei”, daktarai ligoninėj jo taip ir nebeatkočiojo. Anas išprotėjęs Poetas neberado savo plunksnos galo ir beniūniuodamas sau skirtą dainą baigė dienas įkvėpęs gamtinių dujų senobiškos orkaitės viduje, o Anas Skulptorius pabandė atlikti lytinį aktą su šešerių metų mergaičiuke, tad šiuo metu yra griežtai saugomas už grotų, psichuškėj.

Šių narių “išėjimo” istorijas aš kažkur girdėjau, gal perskaičiau kriminalinėse suvestinėse, tačiau su “Ketvirtadienio klubu” galų nesumezgiau. Ligi tol aš tiesiog negalėjau patikėt, kad žmones galima nužudyti garsu. Ne tiek pačia daina, kiek jos teksto ir muzikos derme, papuolančia į smegenis ir veikiančia pražūtingai. Kartais, kai regėdavau Muzikantą, atsisėdusį ant kėdės, apsuptą ratuku šešių narių ir dainuojantį, pavyzdžiui, tokį tekstą: “Mano vardas Mirtis ir aš laukiu tavęs…”1 , įsivaizduodavau tam tikrą “rusiškos ruletės” atmainą. Vaizdžiai mąstant, kodėl gi ne? Šeši draugai šešios stygos – nutrūksta arba styga, arba draugas.

– “Ketvirtadienio klube” kiekvienas gali sukurt tau pasaulį ir kiekvienas, tave nužudęs, jį gali sugriauti! – kartą klastingai juokdamasis pasakė Muzikantas.

Ir, nors buvom išgėrę ne tiek jau daug, juo visi patikėjom. Tiktai, kadangi nuo vaikystės buvau viena ausim kurčias – tik prieš porą mėnesių dar kartą pasitikrinau – visi žodžiai ir visos dainos mane veikė, regis, veikė mažiausiai. Žinoma, tada dar nebuvau girdėjęs tos vienintelės, skirtosios sau…

Užtat sąžiningiausiai iš visų galėjau atlikti “Klubo” man priskirtas pareigas. Kaip Rašytojui man priklausė nuosekliai aprašyti viską, kas darosi “Klube” kiekvieną ketvirtadienį. Mano atsakomybėj buvo stenografuotos “Ketvirtadienio klubo” ataskaitos, kurias išsiuntinėdavau visiems “tikriesiems” nariams e-mail’u arba palikdavau specialiai šiam tikslui išsipirktoje dėžutėje “Centriniame pašte”. Reikalui esant, nieko neprisimenantys nariai, gaudavo išsamius savo veiksmų ir išsakytų minčių aprašus. Ir bet kada užklausti galėdavo išsamiai atsakyti, ką vieną ar kitą ketvirtadienį veikė arba šnekėjo. Dar norėčiau pridurti, kad ši sistema buvo organizuota grynai apskaitos sumetimais – kad, ištikus incidentui, visi žinotų, kas kada ir už ką atsakingas: kam teks mokėt už išdaužtą stiklą, įskeltą veidrodį, pradegintą kilimą ar nupirkti naują elektros lemputę. Šiaip visi likę finansiniai reikalai – nuoma, mokesčiai už išnaudotą elektrą, šildymą, dujas, karštą bei šaltą vandenį priklausė “Klubo Tarybai”, kuri, aplenkdama mane, vienodai paskirstydavo išlaidas visiems “tikriesiems” nariams. Pagal “Klubo” tradicijas vieninteliam Rašytojui būdavo skiriama privilegija – nemokėti.

Žmogžudystė, apie kurią čia aš ir norėjau papasakot, su pinigais visiškai nesisiejo, tačiau, sukrėtė mus visus vienodai stipriai. Vieną niūrų žiemos ketvirtadienį Dailininkas, turbūt išgirdęs, kad atėjo pagaliau laikas išgirst dainą, skirtą jam, tiesiog mirtinai nusigėrė. Tiesa, mus visus jau buvo užpisę niekad nestojančios galvot mūsų smegenys, mūsų niekur nė pas ką nevedančios mintys ir nebeįdomūs žodžiai. Tą vakarą svaigom nuo alkoholio, nuo dūmų ir patys nuo savęs, daug šėlome, kūrėm laužą kambario vidury, siautėm apie jį ir be proto zyliojom – nežinia ką manė priešais esančiam daugiaaukšty gyvenančios šeimos. Nors buvo linksma net man, viską stebinčiam ir stenografuojančiam, atsisukus ir išvydus liūdną ir susitraukusį Dailininko veidą, neapleisdavo baugi blogio nuojauta. Kai įnaktėjus mes išsišėliojome, Muzikantas paėmė pagaliau į sugrubusias rankas savo gitarą, vangiai brūkštelėjo kartą, kitą per sustingusias jos stygas ir atsikrenkštęs susiruošė dainuoti naują dainą. Mes aptilom ir net neapsitarę vieningai nusprendėm, kad ji bus skirta Dailininkui, jau kuris laikas pretenduojančiam į “išeinančiojo” titulą, tačiau niekaip neprisiruošiančio išeiti.

Sudainuotoje dainoje, regis, atsispindėjo viskas, ką Muzikantas norėjo pasakyti Dailininkui apie šiojo gyvenimą, meilę, kūrybą ir nieko nepaliko nuošaly. Vingrybėmis ir įvairiomis teksto puošmenomis išdabintame dainos rūbe atsispindėjo viskas – atradimas ir praradimas, mįslės ir beprotystė, pragaras ir dangus. Besiklausant keisto, į nieką kitą nepanašaus, anksčiau man negirdėto dainos teksto, gražus Dailininko veidas tai blyško, tai raudo, o, baigus Muzikantui dainuoti, tapo baltas kaip varškės sūris.

– Taip, aš čia buvau, – sumurmėjo Dailininkas, prieš tai gilioj tyloj kelis kartus iš širdies atsidusęs. – Nebesugrįšiu čia, niekados niekam nepasakosiu, ką mačiau ir girdėjau, niekados nebepiešiu… Tačiau niekados ir nepatikėsiu, kad pasaulį gali kiekvienas sukurti ir kiekvienas, tave nužudęs, jį gali sugriauti.

Niekas iš mūsų neatsistojo su juo atsisveikint, paspaust jam rankos ar išlydėti. Nebyliais žvilgsniais užbadėm jo nugarą ir įmitusį sprandą, kai jis drebančiomis iš baimės rankomis rišosi batų raištelius bei dėjosi skrybėlę.

Kai po savaitės, užtrukęs dėl darbų, vėluodamas lėkiau į “Ketvirtadienio klubą”, beveik neabejojau, kad kažkas jame bus pasikeitę. Polietileniniame maišelyje mano rankoje nuo greičio spurdėjo butelis kažkokio rudo angliarūgšte prisodrinto gėrimo ir litras viskio, deja, su Dailininku jo, kaip ir tikėjausi, nebepasidalinau.

Mane suglumino tyla ir tamsa viduj, kai, pravėręs neužrakintas duris, įėjau į tuščią kaip mėnulis “Ketvirtadienio klubo” butą. Nežengiau iškart kambarin – jame nieko nebuvo, o pradžioj užsukau į virtuvę. Čia pro atvirą orlaidę tamsą į vidų pūtė šaltas žiemos vėjas ir, mano nuostabai, girdėjosi kažko dažnokai kapsintys vandens lašai. Uždegęs šviesą, išvydau Muzikantą, gulintį savo klane, įkišusį galvą į spintelę po kriaukle. Po pirmo žvilgsnio man pasirodė, kad jis remontuoja trūkusius vamzdžius, tačiau nesupratau, kodėl tamsoje, kodėl nejuda. Trūktelėjęs už kojų ir ištraukęs galvą iš spintelės pamačiau, kad jo kaklas apvyniotas iš visų gitaros stygų nupinta viela. It žiauri detalė mano atminty iššoko pasaka apie tėvą, liepusį sūnums laužyti surištą šluotą ir po vieną žagarą. Dar keisčiau buvo tai, kad tas kažkas, šitaip pasielgęs su Muzikantu, praardė vandentiekio vamzdį, kad vanduo tekėtų jam paguldytam tiesiai į burną. Tad ištraukus Muzikantą iš spintelės ant grindų, lyg melodija liejosi vanduo jam iš išpampusio pilvo. Muzikantas gulėjo ir dainavo be garso, regis, man tik man vienam. Tai buvo paskutinė daina, kurią man teko išgirsti.

Ilgai nedelsęs, kreipiausi į policiją, deja, mano skambutis nebuvo pirmas. Didžiai gerbiamas vyr. policijos komisare, galiu prisiekti, kad po šio vakaro nė vieno “tikrojo” “Ketvirtadienio klubo” nario daugiau nebemačiau. Tiesa, kartais gal ir regėdavau juos vieną po kito šmėkštelint televizoriaus ekrane kultūros ar politikos laidų skyreliuose. Žinant, kad turiu gydytojo išduotą pažymą, jog esu viena ausimi kurčias, tikrųjų vardų bei pavardžių šiuokart užrašyt tiesiog neturiu galimybių. Suvestas į akistatą, kai kuriuos minėtus asmenis galbūt ir atpažinčiau, tačiau, turint omeny, kad “Ketvirtadienio klubo” veikloje dalyvavau gana ribotą laiko tarpą, vargu, ar sugebėčiau šiuo metu juos visus identifikuoti.

Priedas: Pažyma Nr.C164/12-2000, išduota Vilniaus Universitetinės ligoninės LOR gydytojo V.Stankaus.

Vilniaus m. VPK Pastaba: Tokius pačius parodymus raštu davė ir kiti penki vadinamojo “Ketvirtadienio klubo” nariai. Kilus įtarimui, kad visi parodymai parašyti vieno ir to paties asmens, buvo atlikta pakartotinė apklausa. Faktas patvirtintas nebuvo. Įtariamųjų akistata apčiuopiamų rezultatų nedavė.

Išvada: Pritrūkus įrodymų, byla nutraukta.

Parašas: _________________________ A.V.
Data: ______________________

____________
1 – Aleksandras Makejevas kompaktinė plokštelė (CD) “Išėjęs”, 2001, “Muzikinė partija” (aut.past.).