Tomas Staniulis “Kaip suvedžioti vedusią moterį?”

Taip! Aš myliu!!! Ir nesibijau prisipažinti to garsiai! Kodėl? Nežinau. Ką, klausiat? Nežinau. Jos keistas vardas, o ir dainuoja Ji dieviškai. Nieko nebepridursi. Be jokios šypsenos 🙂

Taip, aš myliu. Ir dar šiandien tikiuosi Ją pamatyti. Kaip matydavau ligi šiol ir, manau, matysiu dar tūkstančius kartų po to. Taip, rupūs miltai, taip! Aš myliu… Ir negaliu niekaip kitaip apibūdint šio jausmo: jam juk nė nereikia apibūdinimo – ech, mieliausi jūs mano draugai kritikai. Išmetantys įsimylėjėlius iš kasdienių savo polemikų politinėmis ar ekonominėmis temomis, naujų kino filmų ar knygų aptarimų “Ketvirtadienio klube”, pool’o partijų vakarais prie šalto alaus bokalų ar “Manchester United” bei Miunchen “FC Bayern” rungtynių peržiūros. Pamirštantys ir vėl prisimenantys juos skaudžią nevilties ar pagirių valandą, palaikantys bei užjaučiantys – taip, vadinasi, sėdęs – sėdęs.

Žinoma, myliu. Tad kam tai ir bekartot? Juk jūs visi suprantat, kuom noriu čia pasigirt! Ir netgi jūs visos! Nors ir baksnojat pirštais į kaktą už nugaros prisliūkinę, ne mane – save kvailinat. Linksminatės nuoširdžiai, žiūrėdami į mano švytintį veidą, gėriu spinduliuojančias akis – ir man linksma. Klausot kantriai pasakojimų apie mano gyvenimo išrinktąją, džiaugiatės kartu, kol, pagyroms pabodus, žiovuliuodami savųjų darbų dirbti nuskubat. Lenkiat, kolegos, nugaras, prakaituojat – pavasario saulė vylingai pro kontoros langus kyščioja. Kilojat telefonų ragelius, ant direktorių urgzčiojat, geriat kavutę, pliurpiat profesinius anekdotus, atmiešdami juos rinkodaros terminais ar darbiniu slengu. O prieš mane – bukas kompo ekranėlis, klaviatūra, pelė ir internetas, remdamasis kuriuo visam pasauliui galiu pranešt džiugią žinią – aš gyvas! Ateinu ryte, aplakstau visus, kam per nugarą patapšnoju, kam per sėdmenis… “Galvytę sopa?” “Išgėrei vakar?..” “Na, nesirūpink, praeis…” O aš ir nesirūpinu – dirbti lekiu. Su meile. Juk su ja, pasirodo, viskas daroma. Netgi aiškinama žmonėms, kas gerai, o kas ne.

Hmmmmm… Vaistas… Palaukit, palaukit, skaitau. Prekinis pavadinimas – “Fedrex”. Veiklioji medžiaga – hormonas epoteinas alfa (eritropoetinas), skatinantis eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose, stimuliuodamas jų funkciją. Pagalbinės medžiagos: polisorbatas – 80, natrio chloridas, natrio divandenilio fosfatas, natrio hidrofosfatas, glicinas, injekcijų vanduo ir azotas. “Fedrex” tiekiamas permatomo stiklo flakonais ir švirkštais. Vienoje pakuotėje yra 6 švirkštai. “Fedrex” gydo lėtinį nuovargį ir anemiją, atsirandančią vėžiu sergantiems žmonėms, gydomiems chemoterapiniais preparatais. Taip pat “Fedrex” galima skirti onkologiniams ligoniams, kuriems bus atliekama operacija bei po jos. Gydytojas “Fedrex” gali išrašyti ir kitu atveju, informavęs apie tai pacientą. Būtina saugoti nuo vaikų!

Užduotis tikrai ne iš lengvųjų… Sugalvot ir pasiūlyti, kaip paminėt, kur ir ką, kokius mygtukėlius spustelėt, kad visi sužinotų, kad visi pamatytų, kad kiekvienas įsimintų, jog “Su šiuo vaistu – ir vėžys nebaisu”. Ne, ne reklama, nors ir jos agentūroje. Darbas toks. Visą darbo dieną. O vakare – ketvirtadienis. Vėl septynis laisvus menininkus vienijantis “Ketvirtadienio klubas”. Tik gera degtinė, tik geras viskis ir tik gera muzika. Daug gerų intelektualių pokalbių, nevienadienių citatų, itin daug gero laiko. Savas Poetas “Klube”, savas Muzikantas, savas Banditas, aš – savas Rašytojas ir, deja, – pats nesuprantu, kodėl – nė vienos moters. Gal nereikia? Muzikanto gitara, trūkinėjančios stygos, dainos, po kurių kažkuris narys turi “išeiti”, “Klubo” Tarybos verdiktai – negi tai netaptų priimtina Jai? Rimtai abejoju.

Klauso ir jie manęs, “Klubo” nariai, žino, supranta, užjaučia – patys juk vyrai. Mato, kad išprotėjau iš meilės, bet negi kiši beprotnamin? Kol kas, regis, nieko blogo nepadariau. Jei ir sergu šizofrenija, tai tik lengva jos forma, jei ir suskausta galvą, tai tik probėgšmomis. Retkarčiais it statinės lanku suspaudžia, retkarčiais mietu tvosteli. Na, ir kas? Turiu kaip minimum keletą metų, kuriuos galiu praleist, kaip tik patinka. O tai gulėčiau durnyne dabar kaip augalas, kaip K.Kizio “daržovė” iš “Skrydžio virš gegutės lizdo”. Ir ne tik Forman’as, Passolini ar Kubrick’as, ne, ne vien filmai ketvirtadieniais žiūrimi. Kartais žaidimų dieną – “Sony Playstation” žaidimai, kartais žuvies dieną paskelbiam – džiovintos Muzikanto prigaudytos aukšliukės ar raudės su alumi, kartais – vien gryna muzika, vien nuoga literatūra – viskas pasauly juk jau aprašyta.

O, grįžus namo iš konspiracinio “Ketvirtadienio klubo” buto, vėlų vakarą teliko ekrane – Algirdas Mykolas ir profesorius, mirtis ir Čečėnijos karas, išdraskytos kovotojų gretos, Rusijos tankų girgždėjimas, meniniai filmai “Brat”, “Blokpost”, “DMB”, laikraščiuos – žinios apie nemokamą vienkartinių švirkštų keitimo punktą netoli stoties, Vilniuje…Tiktai nepykit, prašau, išbarstytos, išsvaidytos mintys galvoj – Ji ten dabar karaliauja, ne kas kitas 🙂

Todėl ir smerkia mane “Ketvirtadienio klubo” nariai, kalba, esą juos primirštu, dėmesio per mažai skiriu, nepabendrauju. Pareigų man priskirtų neatlieku, ne visų ketvirtadienių mintis užrašau, daug Poeto posmų praklausau, daug Muzikanto dainų pro ausis praleidžiu. Juk kadaise “Klubas” žadėjo gyvuot ligi tol, kol Muzikantas kiekvienam paskirs po dainą. Nesulaukiu. O kas, jei Jos balsas man pati gražiausia muzika? Atsakykit gi, kodėl Ji negalėtų tapt pirmąja ir vienintele “Ketvirtadienio klubo” nare? Net ir nevykdydama mistinės Jai priskirtos prievolės, kurios kažkodėl laikytis turim mes visi. Gąsdina mane jie, spėliodami, kas bus, jei apsispręsiu, imsiu ir paliksiu “Klubą”. Primena daug daug prieš tai po dainos “išėjusių”… Anų Dailininkų, Anų Poetų, Anų Rašytojų. Bet aš nenoriu tapti nė vienu iš jų. Mirusiu.

Smerkia mane “Klubo” nariai, o aš jiems istoriją atgal it neišsprendžiamą užduotį, mįslę… Ant pavargusių smegenų tinklą užmetu – apie gražiąją sodininkę ir vargšą sodininką. Kurie mėšlo krūvoj pasiknisę mažą apdžiūvusią sėklą surado. Pasiryžo iš jos išaugint augalėlį, daugely pasaulio religijų Pažinimo medžio vardu žinomą, o nuo jo – Tiesos vaisių nuskinti. Puoselėjo sodininkas ir sodininkė tą mažą augalėlį ne mažiau negu viens kitą. Keldavos vargšas sodininkas dar saulei nepatekėjus ir kassyk, eidamas apglobt augalo šakų nuo žiaurių ryto spindulių, nepamiršdavo švelniai švelniai paglostyt išsitaršiusios miegančios sodininkės galvutės. O ir sodininkė pati, lėkdama triskart per dieną nustatytu laiku laistyti augalo rožių žiedlapių tinkleliu perkoštu lietaus vandeniu, su begaline šiluma prausdavo stiprią įdegusią sodininko nugarą bei sudiržusias ir nuo lauko darbu išsipurvinusias rankas. Rinkdavo kartu drebėdami jie amarus, apsvaigusius nuo prisisiurbtų Pažinimo medžio lapų sulčių, sugrubusiais pirštais purendavo žemę palei šaknis, tvatindavo delnais aplink slankiojančias mažas godžias kirmėlaites. Skiepijo į augalėlio kūną vien tik griežtai atrinktas ir pažįstamas gėrio rūšis, pjaudavo lėtai aštriu sodininko peiliu aiškią skiepo žymę, paeiliui išbučiuodavo kraujuojančią vietą, nejučia nubraukdami skausmo ašarą nuo skruostų. Vakarais šnekėdavo sodininkas ir sodininkė apie augalėlio ateitį, apie išsvajotąjį Tiesos vaisių, meiliai nuskabydavo net vos apdžiūvusius lapelius, rinkdavo ir saugodavo kraičio skrynutėj nužydėjusius žiedus, o, gerdami vakarienės vyną, pirmą gurkšnį nupildavo ant visad ištroškusių augalo šaknų.

Svarstė jie tuomet, kas gi yra tas jų išaugintas augalas – meilė, prisirišimas, draugystė ar pagarba… Ar tikrai jau galima jį vadint Pažinimo medžiu, o jei taip, tai kodėl jisai niekaip vaisiaus – Tiesos – užauginti negali? Klausinėjo, kreipėsi jie į sodininkų žurnalus, rašė laiškus “Sodo metraščiui”, “Sodininko žinynui”, teiravosi kolegų, draugų, sodininkų bendrijų, meldė paties sodo Dievo. Kas gi moters ir vyro vaisingumo paslaptį nugvelbė, kur ją paslėpė, dėl kokių priežasčių jos suprasti neduoda? Ginčijosi sodininkas su sodininke, barėsi, peikė, naktimis miegot kits kitam trukdė, metė rūpintis augalėliu, ginčai ir barniai kiauras dienas užimdavo. Neberasdavo jie jėgų apdengt medžio lapų šiluma ir vėsa, nebebuvo noro rinkt parazitus, amarus, skruzdes, laistyt triskart per dieną rožių žiedlapių tinkleliu perkoštu lietaus vandeniu. Susiraizgė, apdžiūvo augalo šakos, numetė lapus, o galop ir žiedai liovėsi.

Tad, kas atsitiko jiems, ką pasakysit, mieli “Ketvirtadienio klubo” nariai ir svečiai, kaip pakomentuosit? Juk tu man irgi kažkada visa tai pasakojai, Poete, tu, Muzikante, ir tu, Dailininke. Juk tą patį lygiai galima aptikti bet kieno kito mintyse, jausmuose, bet kieno kito kūryboj. Įdomu, ar jie patys bet supranta, kokią meilę byloja keli štrichai popieriuje, kelios garsų samplaikos, keli dainos garsai. Apie tai pasiginčykit poetai ir muzikantai. Apie savo… Savo ir meno vietą pasaulyje. O ne tai, kodėl nieks neskiria pinigų naujo spektaklio, knygos ar roko operos pastatymui. Apie tai, kaip neapsakomai smagu yra liest ranką, koją, krūtinę, kurios, regis, niekad niekad dar nesi lietęs, koks neapsakomas jausmas yra liesti lūpomis lūpas, liesti, taip, ir laukti jų atsako…

Nuostabu yra bučiuot dailų šokoladinį apgamą ant Jos kairiojo skruosto, svaigt nuo jo ir pro sukąstus dantis tylomis murkti:

– Mmmm… Už šitą bučinį… mmm… esu pasiryžęs atiduoti bent dešimt savo gyvenimo metų…

Nuostabu yra žvelgt į gyvą šypseną, išsidriekusią šviesos nutviekstam veide, ir girdėti Jos šelmišką klausimą:

– Daug jų turi?

Galbūt tris šimtus, galbūt trisdešimt, o gal tiktai kokius tris.

Malonu kalbėt su Ja apie orą, norą ir dorą. Valgyt jūros gėrybių salotas, smaigstinėt šakutėmis moliuskus, austres ir mažučiukus aštuonkojus. Juoktis klausantis, kaip kiekvienam iš jų Ji galvoja vardus, nes nevalgo, nejaučia tų, kurių nepažįsta. Stipti šąlant lietuj prie Nacionalinės Mažvydo bibliotekos, švampti pirštuos pro žaibus kretančią cigaretę, laukiant, kol, Jai pasirodžius, baigsis škvalas, nušvis saulė, o dangus pasipuoš įstabia vaivorykšte. Ir taip atsitinka 🙂 Malonu kelt ryte, gultis vakarą, mąstant apie Ją, lėkti pasitikt per visą Vilnių, o pusiaukelėj sutikus įteikti rasotą rožę. Malonu klausyt, kaip nė iš šio, nė iš to, ne laiku ir ne vietoj Ji visu balsu prašneka arba uždainuoja ir mąstyt, kad dainuoja tau, o ne Tam, kažkam kitam, tūnančiam kitam pasauly, kitame žemyne, Azijoj ar kažkur netoli jos… Malonu, nors negražu naudotis tuo, kas tau nepriklauso. Nesvarbu kuo – daiktais, žmonėm, dainomis ar jausmais, ypač, jei jie ne tau skirti. Bet taip vyksta.

Laukianti Ji jo, grįžtančio iš karo, samdomas žmogus, kareivis, kovoja neva tai prieš rusus, neva – čečėnus, argi svarbu prieš ką? Juk visvien prieš gyvą padarą. O aš ir sakau, dėstau bendraminčiams iš “Ketvirtadienio klubo”:

– Pasižiūrėkit, ką Ji man leidžia. Ne tik mylėti save, bet dar ir už tai pakovoti. Nieko juk nėra geriau kaip kovoti už moters meilę…Davė užduotį kaip tikroj pasakoj – šitaip paprastai dar nė nenugalėsi.

Pritaria man mieli “Ketvirtadienio klubo” nariai, galvomis linguoja, žiūri trumpai apkirptus pakaušius krapštydami į mane – išprotėjęs aš, žinoma, myliu, tik nebežinau, ką – Ją, save ar tik savo svajonę. Pasisekus suvedžiot, pasidaryčiau laimingiausiu pasaulio žmogum, o nepasisekus, ką, tapčiau bepročiu? Cha! Ne!

Na, o Jai? Kas Jai svarbu? Vienas kuria Europos centre, Lietuvoj, kitas Čečėnijoj viską sugriaut nori… Tad kurį pasirinksi, brangute? Gyvenimą? Mirtį? Jis ilgai dar turėtų ištempti – duok, Dieve, sveikatos – o kiek gi gyvensiu aš?

Štai kokias mintis dūmoju, kai žingsnius panosėj skaičiuodamas murmu į darbą arba iš jo Gedo prospektu, užsuku bokalo alaus ar baltos kavos į pakeliui pasipainiojusią kaviniūkštę. Štai dėl ko kankinuos, apie ką mąstau nerimo ar girtuoklystės vakarais prie teliko, kuriame pramaišiui Australijos fermeriai, draskomi laukinių šunų Dingo rujos, ir kraupūs karo vaizdai Užkaukazėj, lydimi dainos ir kelių aršių gitaros akordų. Žinau, kad ir man kada nors teks išgirst sau skirtą dainą, kol jos dar aršesniu akordu nenutrauks mirtis. Na, o ligtol noriu pagyventi. Su meile.

Ir dėl to kurpiu darbe gražius reklaminius šūkius kaip koks Viktoro Pelevino herojus “Generation Pi” romane, kad ir moteriškoms higieninėms priemonėms:

– Aš noriu jaustis saugi netgi vadinamomis saugumo akimirkomis3…

Arba kažką panašaus.

Na, o jei dar papildomai įsivaizduoji, kad šią frazę ištaria žavi blondinė, apsitempusi baltomis lauko tenisininkės kelnaitėmis… Arba be proto gundančiu bikini. Balsu aiškiai išreikšdama kad tas keletas dienų, kuomet lytiniai santykiai tiesiog neįmanomi, jai toli gražu nėra “akimirkos” 🙂 Visa povyza rodydama, kad visuomenėj tebėra gajus mitas, jog “tos dienos” saugios ir jomis neįmanoma pastoti. Ir taip pat subtiliai išsireiškianti, jog moterims ši mėnesio dalis yra ypač svarbi – juk ruošiasi jos ne bet kam – motinystei…

O tarp šių minčių apie Ją galvoju, laiškus kilometrinius kurpiu, nebeišmanydamas, kaip ir su kuo kovoti, vis prie vaisto “Fedrex” reklaminės kampanijos grįžtu, su menkutėmis savo idėjomis aplink po kontorą zuidamas. Jau verčiau su nutrūkusia mirusio voro koja lakstyčiau – ji vis tiek mažiau negu aš kol kas trūkčioja. Ir kaskart, kai suskamba mano telefono numeris, galvoju, kad juo skambina Ji…

Ne, blogi žmonės kreipiasi – mato, kad dirbu, vargstu, silpnas, myliu, pasimetęs… Kviečia nuolat paragaut etilo alkoholio ar kokių kitų gardėsių. Kone kiekvieną vakarą tuntu apspinta ir, prieš išsiskiriant, spaudo rankas bei patyliukais kartoja: “markučių? markučių?”. Ką aš, jų kolekcionierius koks? Ir to, ir šio, sako, pabandyk. Sako, geras, nuo meilės gelbsti. Ne, nuo Jos ant hero aš tikrai nesėsiu. Nebent ant hašo.

O už tai jiems, sako, vaisto “Fedrex” pakuočių po šešis švirkštus atgabenk. Žino juk, kokį amatą dirbu. Kas gi gali paaiškint, kokį efektą naujausiais vaistais pasiekti įmanoma? Na, jei mirtina liga sergantiems – vėžiu – gyvenimui norą grąžina, gal ir nesusirgusiems laimės krislą suteiks? Gal euforiją, o gal baugų trip’ą? Ne – griežčiausias atsakymas – ne. Reklama aš užsiimu, o ne naujų žmones narkotikų žudančių paieška. Kam jau jų, jei tų senų lig kaklo priviso?

Štai jums tikroji priežastis, dėl kurios užsitraukiau “Klubo” nemalonę ir visų narių pyktį – susiimk, mesk Ją ar juos, mesk blogus žmones, sušiktas be ketvirtadienio savaites. Ir liaukis krapštęs prasto kokaino išdraskytus kraujo krešulius panosėj…

– Susimąstyk, – sako. – Mes laukiam…

Ir visai ne dėl to, kad myliu, aš žinau. Tai jie – tikrieji mano draugai, matau, ir dėl manęs, jaučiu, jaudinasi. Tiktai kam man reikalingas vienos savaitės dienos – ketvirtadienio – “Klubas”, jeigu yra žmogus, yra vaistas, su kuriuo kiekviena praleista diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė ar net sekundė – niekad niekad nesibaigiantis “Klubas”?

Kam?! Jei Ji gali tapt pagrindine naujai beįsisteigiančios draugijos nare, vadove ar net valdove?

Kam?! Jei galime turėti klubą dviese? Mažąjį “Ketvirtadienio klubą”, visų mažų mažiausią… Berniuką galbūt… O gal mergaitę?

Gražios mintys, geros pro visut visutėles kūno ertmes ir poras sklinda. Tik dėl jų teks suspenduot savo narystę “Klube”, Tarybos sprendimu pasitraukt ir tapti Juo, “išėjusiu” “Ketvirtadienio klubo” nariu. Bijau, nes niekas man neužgarantuos, kad tai neužkrečiama. Pažiūrėkit, su manim pabendravęs Poetas meilės sonetais prabilo, po savaitės Dailininko drobėj širdis atgijo, net ir Banditą kartą nuo karto pastebim apsiskutusį, šviežiai bekvepiantį odekolonu, su gėle rankoj ar moters bučinio žyme ant kaklo. Negi Ji liks tas vienintelis žmogus, kurio aš meile apkrėst nepajėgsiu, a? Jei apkrėsčiau tik meile, gal ir nebūtų baisu, kur kas baisiau – jei beprotybe ar net mirtimi?

Tiktai kas taps tuo meilės lakmusu? Kas taps tuo tramplinu, kuriuo įsibėgėjęs šoksiu ir įnersiu į plačius pažinimo vandenis, su vieninteliu tikslu patirti begalybę? Jos žodžiai, Jos jausmai ar Jos bučiniai? Taškas ar takutis amfetamino? Mėlynas, baltas arba raudonas XTC skridinukas? Mažulytis heroino lašas kraujyje? Net jei dėl to ir tektų palikt “Ketvirtadienio klubą”, nebebijau išeit. Niekur. Kas man belieka? Atiduoti dovanų Jai viską, ką turiu brangiausio. Tėvą, Motiną ir Tėvynę. Ir “Ketvirtadienio klubą”.

Ir dar… Šiandien vėl ketvirtadienis. Didysis. Šiandien aš Jai peršuosi. Numanote kodėl? Todėl, kad žinau, jog bet kuriuo atveju galėsiu pasakyti vieną sakinį iš dviejų: “vaikai, aš jūsų motinai piršausi tūkstantį ir vieną ketvirtadienį” arba “Dievai, tai buvo moteris, kurios man taip ir nepavyko užkariauti, nors piršaus Jai tūkstantį ir vieną ketvirtadienį…” Kaip toj senoje patarlėj apie nuotakas – “arba tapsi laimingiausiu pasaulio žmogum, arba filosofu…” Tačiau narystę “Klube” vis tiek vienaip ar kitaip teks sustabdyti. O ligtol sapnuosiu, kaip laižau šokoladinį apgamą ant skaniausio pasaulyje skruosto ir girtėju nuo jo iki pat begalybės…

Taigi. Taip aš “išėjau” iš “Ketvirtadienio klubo” – gal dingau? O “išėjęs” tapau Anuo Rašytoju. Beje, jūs, regis, klausėt, kodėl gi šią istoriją pavadinau “Kaip suvedžioti vedusią moterį?” Vadinasi, klausykit – praėjus pusmečiui, aš Ją vedžiau. Ir nuo tol galiu suvedžioti kasnakt…

____________
3 – Higieninių paketų “Allways” reklama, šiuo metu dažnai transliuojama komerciniais Lietuvos televizijos kanalais (aut.past).

***

Prierašas. Tokio turinio rašliava buvo rasta nelegaliai veikusioje interneto svetainėje, adresu – http://www.ketvirtadienis.lt, skyrelyje “Heroin – no!”. Po ilgai trukusio “Ketvirtadienio klubo” veiklos stebėjimo, tinklapis buvo panaikintas. Teksto autorius šiuo metu praeidinėja reabilitacinį kursą po piktybinio smegenų naviko gydymo Lietuvos Onkologijos centre, Santariškėse, sostinėje. Todėl kaskart, kai vykstam jo aplankyti, vežam po keletą pakuočių vaisto “Fedrex”. Sako, tinka. Sako, gelbsti. Pats jis, žmonės kalba, nepasikeitęs, nevedęs, tik sudžiūvęs gal kiek ir nuo chemoterapijos plikas kaip angelas. Laisvalaikiu be perstojo skaito knygas, kol nepavargsta, kasdien perverčia pagrindinius šalies dienraščius, o prieš užmigdamas verkia, kad Ji nelanko, ir dėsto kaimynams savo gyvenimo filosofiją.

Žmogus lieka žmogumi, augalas – augalu, “daržovė” – patys suprantat, o pasaulis – pasauliu. Nepridėk neatėmęs. Vieni brangesni, kiti pigesni, ir apskirtai čia ne turgus, kad gaištumėm laiką derėdamiesi. Po mano sugrįžtuvių šventės mačiau Ją gal kartą: buvo ašarų, buvo juoko, buvo ir pykčio. Ką gi… Keliavau per gyvenimą, paėmiau, saugiai įsikišau kišenėn, mestelėjau lig sutartos vietos ir tokią pačią paleidau. Visi mes pakeleiviai vieni kitiems ligi pat mirties. Niekas nė nesitikėjo, kad grįšiu, o aš grįžau. Regis, atėjo tas laikas ir man suformuluot savo gyvenimo… kaip ten ją?.. filosofiją. Per ilgus karo metus Čečėnijoj tiesiog neturėjau laiko patikrint savo filologinės atminties, tačiau visgi norėčiau pasiteiraut, ar žodis “filosofas” – išvertus jį iš graikų kalbos – nereiškia “beprotis”, a???

Aš irgi taip manau. Viskas yra viena didelė beprotybė. Bet čia jau, deja, visai kita istorija.

Nuoširdžiai Jūsų, –
“Ketvirtadienio klubo” Rašytojas.

2002 sausis